Sociologai, islamo mokslininkai, politikai, žurnalistai nušviečia įvairius problemiškus Vakarų visuomenės santykio su islamu ir musulmonais aspektus. Diskusijas ištikimai lydi dūzgiantis komentatorių spiečius. Jų reakcijų spektras – kuo plačiausias: nuo bebaimės agitacijos už „atvirą visuomenę“ be sienų ir be fobijų iki mirštančios krikščioniškos Europos apraudojimo ar planų emigruoti į Rytų Europos šalis.
Europos musulmonų integracijos problematika – be galo opi, vis kitaip, priklausomai nuo žvelgiančiojo perspektyvos, audrinanti emocijas. Vienu straipsniu visų tų aspektų neaprėpsi, svarbu bent jau tų skirtingų perspektyvų neišleisti iš akių.
Vašingtono „Pew“ tyrimų centro ataskaitoje „Europos auganti musulmonų populiacija“ (Europe's Growing Muslim Population) prognozės rytinei ir vakarinei Europos dalims 2050 metams kardinaliai skirtingos. Rytų Europoje musulmonų ir toliau bus mažai: Lietuvoje, kaip ir Lenkijoje, pokytis būtų nuo dabartinių 0,1 proc. iki 0,2 proc.
O štai didžiuliu patrauklumu migrantams išsiskiriančioje Vokietijoje išsilaikius aukštiems migracijos tempams, musulmonų skaičius išaugtų nuo dabartinių 4,9 proc. iki 19,7 proc. šalies gyventojų 2050 metais. Iš Europos valstybių ją pralenktų tik Švedija, kur musulmonai 2050 sudarytų 30,6 proc. visų gyventojų.
Panašios prognozės – tik statistiniai modeliai, tad pagrindo panikuoti nėra, – ramina vokiečius palestiniečių kilmės islamo žinovas, dialogui su islamu skirto portalo „Qantara“ prie „Deutsche Welle“ vyriausias redaktorius Loay Mudhoonas.
Tačiau dėl visuomenėje didėjančios įtampos ir jam pačiam neramu: „Kaip ir reikėjo laukti, dešinieji populistai bei visokio plauko islamo priešai, jau ne pirmi metai nenuilsdami trimitavę apie Vokietijai bei Vakarams gresiantį islamizacijos pavojų, apie „Eurabijos“ susikūrimą, dabar jaučiasi esą teisūs: ši solidžių JAV mokslininkų studija patvirtino blogiausius jų nuogąstavimus.“
Šiame L. Mudhoono teiginyje užkliūna du dalykai: džihadu atsiduodanti sąvoka „islamo priešai“ ir nutylėtas pačių musulmonų indėlis į europiečių baimės banką. Kalba čia eina ne vien apie islamistus, teroristus. Kaip čia neprisiminsi Bosnijos-Hercogovinos didžiojo mufti Dr. Mustafos Cerićo, Vienos konferencijoje „Islamas ir Europa“ dar 2007 metais skelbusio, esą, Europoje prasideda „krikščionybę pakeisianti islamiškoji era“? Apie tai anuomet informavo dienraštis „Die Welt“.
Arba kodėl ta proga nepaminėjus Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano? Jis prieš mėnesį kreipėsi į 50 musulmoniškų pasaulio valstybių moteris su tokiu raginimu: „Ką sako Alachas ir mūsų Pranašas? Priesakas aiškus: dauginkitės ir tuokitės. Daugintis – musulmono pareiga.“
Ne vieną vokietį kankina negera nuojauta
Statistines skaičių kolonas remianti R. T. Erdogano retorika ilgam įstrigs atmintin, juoba šalyje, kur etninių vokiečių gimstamumas mažas. Visai neseniai visuomeninio transliuotojo ARD rodytoje dokumentinėje juostoje „Sebastianas tampa salafistu“ konvertitas Hamza (beje, katalikų teologo sūnus) pranašavo, esą, 2050 metais Vokietija bus islamiška valstybė, nes vokietės gimdo per mažai vaikų – vidutiniškai vos po 1,5, o musulmonų tikėjimo moterys – iki septynių vaikų.
„Kas nori pamatyti Vokietijos ateitį, lai pasidairo po šalies mokyklas. Tai, ką ten išvys, – iškalbingiau už tūkstančius statistinių studijų, nes vokietukai ten neretai tapę mažuma“, – pastebi dienraščio „Die Welt“ skaitytojas. Vokietijoje netrūksta didmiesčių, kuriuose jau dabar – 2050-ieji, – rašo kitas. „Jautiesi, tarsi būtum musulmoniškoje šalyje,“ – skundžiasi trečias.
Skaitytojų komentaruose nusveria nejaukus susvetimėjimo savoje šalyje jausmas. Spėjama, kad kintanti gyventojų sudėtis ateityje neigiamai atsilieps Vokietijos konkurencingumui, ekonomikai bei gerovei.
Spėliojama, kaip tai paveiks rinkėjų elgesį bei politinę sistemą. Daugelis išsako baimę, kad su augančiu musulmonų skaičiumi tolydžio nyks emancipaciniai pasiekimai, daugės susipriešinimo, homofobijos, antisemitizmo (savaitgalį prie Brandenburgo vartų degintos Izraelio vėliavos ir šūkiai „mirtis žydams“ būgštavimus, deja, patvirtino).
Pavojaus varpais skambina žymiausia vokiečių feministė, žurnalo „Emma“ įkūrėja bei ilgametė redaktorė Alice Schwarzer. Tiesa, ji pabrėžia: „Didžiuma pas mus gyvenančių musulmonų yra apsišvietę, jiems reikia ne kalifato, o demokratijos, ir tik viena iš keturių musulmonių ryši skarą.“
Vis dėlto akivaizdu, kad migrantai iš musulmoniškų šalių savo kuprinėse atsineša patriarchalines tradicijas.
„Žurnalas „Emma“ neseniai apklausė mokytojas, jos išties yra priremtos prie sienos. Mokiniai vaidina galiūnus, demonstruoja grubią jėgą, įbaugina kitus. Pakanka keturių, penkių tokių tipų klasėje, ir jų balsas bus lemiantis... Mokytojos pravardžiuojamos kekšėmis. Tačiau mokyklos vadovybė, o ir politikai, vengia konfliktuoti“, – dienraščiui „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ lapkričio 11 d. sakė A. Schwarzer.
Nuo islamizacijos bėgs į Rytų Europą
Feministė piktinasi, kad dėl pagrįstos politinio islamo kritikos politinė kairė priklijavo jai islamofobiškos rasistės etiketę. „Bet juk mums nekelia antipatijų turkas kaimynas ar turkė kolegė. Nejauku mums darosis nuo viešai skleidžiamos islamistinės agitacijos, nuo šariato propagandos“, – sako moteris.
Po šiais A. Schwarzer žodžiais veikiausiai pasirašytų dažnas straipsnių apie musulmonų populiacijos didėjimą Europoje skaitytojas. Ne vienas pabrėžia, kad muslmonas nelygu musulmonui, kaip ir krikščionis nelygu krikščioniui, reikia matyti konkretų asmenį, užuot kalbėjus apibendrintai. Ir išties, šalyje netrūksta iškilių musulmonų tikėjimo mokslininkų, menininkų, žurnalistų, sportininkų, randasi vis daugiau įtakingų politikų, didžioji dalis musulmoniškas šaknis turinčių Vokietijos gyventojų ramiai įsilieja į šalies gyvenimą.
Vis dėlto, sprendžiant iš skaitytojų komentarų, ne vieną vokietį apėmusi neviltis dėl nesulaikomos „Vokietijos islamizacijos“. Vieni jau regi pildantis prancūzų rašytojo M. Houellebeqo romano „Pasidavimas“ scenarijų, kiti prisimena alžyriečio intelektualo Boualemo Sansalio distopiją „2084“, – dar dramatiškesnį Europos „pasidavimo“ islamui variantą.
Seni džiaugiasi, kad netrukus „pakiš galvą po velėna“, jaunesni viltingai dairosi į rytines kaimynes ir jau žada mokytis lenkų, vengrų ar čekų kalbas. Anot vieno „Die Welt“ skaitytojo: „Jei ir toliau taip tęsis, vokiečių pensininkai persikels gyventi į Rytų Europą. (...) galima tik viltis, jog šios šalys laikysis savo nuostatų, ir mes galėsim ramiai ten praleisti gyvenimo saulėlydį.“
Trečioji migrantų musulmonų karta religingesnė nei tėvai ir seneliai
Atsakydamas į klausimą, ar išties galima kalbėti apie Vokietijos islamizaciją, „Die Welt“ politikos komentatorius Raineris Haubrichas pabrėžia: lemia ne iš musulmoniško pasaulio atvykusiųjų skaičius, o priimančiosios visuomenės elgesys. „Jei islamizaciją suvoktume kaip procesą, kuriame, kartais vos pastebimai, kinta esminės priimančiosios visuomenės vertybės, tai pirmų jos požymių neginčytinai esama“.
Štai tik keletas iš R. Haubricho pateiktų pavyzdžių: mokyklose ramadano metu modernių musulmonų vaikai patiria bendraklasių konservatyvių musulmonų spaudimą dėl to, kodėl jie nepasninkauja; net pradinukės jau ima ryšėti skaras, o skarų neryšinčios laikomos kekšėmis. Šalyje netrukdomi veikia šariato teismai. Žaliasis politikas Hansas Kristianas Ströbele siūlo įvesti „įstatymu įtvirtintą šventę“ Vokietijoje gyvenantiems musulmonams – vietoj panaikintos „vienos iš daugelio krikščioniškų švenčių“.
Vokietijos politikai ir bažnyčių atstovai viltingai kalba apie religijų dialogą. Vokiečių istoriko Michaelio Wolffsohno tokios kalbos neįtikina, nes, pasak jo, gyvename „pagonių respublikoje“. „Musulmonų dauguma – tikintys ar netgi labai tikintys. Savo religiją jie puikiai išmano, bent jau pažodine prasme – įskaitant „džihadą“, taigi – „šventąjį karą“. Savo religijos neišmanantys krikščionys (ir žydai) „tarpreliginio dialogo“ vesti neįstengs“, – griežta žydų tikėjimo mokslininko Wolffsohno diagnozė.
Kaip atskleidė aktuali viešosios nuomonės tyrimų instituto Emnid apklausa, 47 proc. Vokietijoje gyvenančių musulmonų pritarė pasakymui „Laikytis mano religijos įsakymų man yra svarbiau nei valstybės, kurioje gyvenu, įstatymų“. Paaiškėjo, kad jauni musulmonai taikytis prie šalies kultūros linkę netgi mažiau nei vyresnieji.
Sirų kilmės sociologas, Miunsterio universiteto profesorius Aladinas El-Mafaalani taip pat pastebi, kad religija jauniems musulmonams, neretai jau trečiai migrantų kartai, tampa vis svarbesnė – kaip tapatybę grindžiantis elementas. Šią tendenciją, pasak jo, stiprina dar ir tai, kad „musulmonų vaikai bei jaunuoliai laikomi ir vadinami musulmonais net ir tada, kai religija jiems nėra svarbi.“
Politikai ir visuomenė privalo remti modernius musulmonus
Vokietijoje gyvenančių musulmonų santykis su islamu labai įvairuoja: šalia tik kultūrinio ryšio su islamiškąja tradicija esama ir modernaus ar nuosaikaus religingumo, tačiau netrūksta ir konservatyvių ar net fanatiškų tikinčiųjų, atmetančių visas kitas religijas ar laisvamanybę. Neramina sparčiai augantis salafistų skaičius: per keletą metų jų padaugėjo nuo 3 000 iki veik 13 000.
Orientalistas Alfredas Schlichtas, knygos „Ar islamas yra Vokietijos dalis?“ autorius, ragina taikingųjų musulmonų daugumą nelikti pasyviems, stengtis „konservatyvius, salafistinius, smurtui pasirengusius musulmonus ištraukti iš jų kampo.“ Tai padaryti – ne vokiečių galioje. „Nes kas yra toks konservatyvus, savo islamiškame pasaulyje užsisklendęs, tam nemusulmono kalbos – nė motais. O ir mūsų dialogo su islamu koncepciją griežti musulmonai interpretuoja kaip metodą islamui susilpninti bei tikinčiuosius nuo islamo atitolinti.“
Laimei, ir tarp Vokietijos musulmonų netrūksta savikritiškų balsų. Religijos reformatoriai bei modernizatoriai iš konservatyviųjų musulmonų sulaukia ne tik priekaištų dėl islamo išdavystės, bet neretai ir grasinimų mirtimi, dėl ko dalis jų gyvena saugomi asmens sargybos.
Mat, daugeliui musulmonų net ir diferencijuota kritika yra „jų religinės garbės įžeidimas“, – aiškina „Süddeutsche Zeitung“ islamo teologas Abdelis Hakimas Ourghi. Pasak profesoriaus, bijodami užsitraukti musulmonų pyktį, ir vokiečiai linksta nutylėti su musulmonais susijusias problemas. Mes nesame aukos, „kritika turi tapti mūsų tapatybės dalimi“, – sako teologas, prie salafistų mečetės Berlyne durų priklijavęs 40 tezių islamui reformuoti – Martyno Liuterio pavyzdžiu.
Musulmonų dauguma yra taikinga, „ir niekas tuo neabejoja“, pabrėžia A. H. Ourghi. „Tačiau gražinimai ir teisinimai vietoj švietimo ir reformos galų gale taip pat yra problemos dalis.“