Žaliųjų partijai priklausantis B. Palmeris nevengia atvirai įvardinti su pabėgėliais ir migrantais susijusias problemas, dėl ko buvo ne sykį užsipultas medijų ir savo partiečių, vadintas rasistu ir naciu.
Tokie žmonės kaip B. Palmeris – „tragiški herojai kovoje prieš hipermoralę“, – analizuoja savaitraštis „Die Zeit“. Tragiškais herojais juos daro pasiryžimas aukoti savo reputaciją tam, kad atskleistų viešojoje sąmonėje veikiantį paradoksalų mechanizmą: iš baimės būti apkaltintam rasizmu ar priešiškumu migrantams linkstama nutylėti jų nusižengimus, užmirštant, kad būtent tai ir skatina alternatyvios viešuomenės formavimąsi.
Galbūt tai suvokiant, pastaruoju metu apie šias problemas vis atviriau prabylama. Proveržis įvyko 2016-aisiais, po kolektyvinio vietos moterų pažeminimo Kelno stotyje Naujųjų metų naktį. Jau tada dalis žurnalistų ėmė atsitokti ir suvokė, jog nuo 2015-ųjų rudens į Vokietiją masiškai plūstantys jauni vyrai nebūtinai yra taikūs ir dėkingi prieglobsčio ieškotojai.
Kaip sunku politinei kairei išsižadėti šios socialinės romantikos, rodo Vokietijos medijose plačiai nuskambėjęs jaunos kairiosios politikės Selinos Gören atvejis. 2016 metų sausio 27 vakarą Manheimo mieste ją išprievartavo grupė pabėgėlių, tačiau prireikė kone pusmečio, kol mergina, paskatinta draugo, pagaliau ryžosi pasakyti policijai tiesą. Žurnalistų klausiama, kodėl nepadarė to iškart, ji sakė bijojusi, kad šiuo faktu pasinaudos dešinieji nuotaikoms prieš pabėgėlius kurstyti.
Tačiau statistikos kalba – vienareikšmė: jei prieš 2012 metais migrantai sudarė tik 1,8 proc. tarp Vokietijoje seksualinius nusikaltimus padariusiųjų, tai 2016 – net 9,1 proc. (iš viso 3 404 atvejai). Apsiribojant vien sunkaus pobūdžio seksualiniais nusikaltimais, išprievartavimu ir bandymu išprievartauti, migrantų dalis pasirodo besanti dar didesnė – 14,9 proc.
Svetingą šalį ir jos žmones pastaraisiais metais sukrėtė keletas nužudymų, simboliškai apnuoginusių saugumo instinktą praradusios visuomenės silpnąsias puses.
Dėl Marios mirties kaltas ne vien „nepilnametis“ afganas
2016 metų spalio 16-oji, Freiburgas. Afganas Husseinas K. nuverčia nuo dviračio namo važiavusią devyniolikametę studentę Marią Ladenburger, brutaliai išžagina ją, iki sąmonės netekimo smaugia ir galiausiai paskandina upėje. Nužudytoji – aukšto Europos Sąjungos pareigūno duktė, laisvalaikiu dirbusi savanore priegblosčio prašytojų centre.
Dabar, vykstant teisminiam procesui, jau yra aišku, jog tai nebuvo vien apgailėtinas išimtinis atvejis. „Jis tipiškai atskleidžia politikų ir institucijų vadovų aklybę – jei tai išties yra tik aklybė – ir jų geradarystės bei tolerancijos beprotybę“, – dienraštyje „Die Welt“ neseniai rašė viena žymiausių Vokietijos kriminalistikos korespondenčių Gisela Friedrichsen.
Šis atvejis, pasak jos, atskleidžia tiesiog nusikalstamą Vokietijos institucijų lengvatikystę, nes už gryną pinigą buvo priimti Husseino K. melai, esą, jis bėgęs iš Afganistano, nes jo tėvą nužudę talibai. Paaiškėjo, kad tėvas gyvas ir kad tariamas nepilnametis greičiausiai yra 22-26 metų amžiaus, kad jis dar 2013 metais Graikijoje mėgino nužudyti merginą, buvo ten nuteistas 10 metų kalėti, tačiau pirma laiko paleistas.
Visi atsakingieji dabar turėtų klausti savęs, kiek esama jų kaltės dėl žiauraus merginos nužudymo. Ji, pasak G. Friedrichsen, dar gyventų, jei nebūtų buvę tokiu mastu laužomi ir ignoruojami įstatymai bei potvarkiai. Korepondentės kaltinimas negailestingas: šis atvejis tapo pabėgėlių politikos industrijos ir jos infrastruktūros, iš kurios pelnosi draugijos, institucijos, o ir pavieniai asmenys simboliu.
Mia. Dūris peiliu tiesiai į širdį
Kandelis, 9 tūkstančius gyventojų turintis Reino Pfalco žemės miestelis, liūdnai išgarsėjo Vokietijoje praėjusių metų gruodžio 27 dieną, kai tariamai penkiolikametis afganas septyniais peilio dūriais nužudė penkiolikametę moksleivę Mią: jos širdį pervėrė 20 cm ilgio geležtė.
Mios vienintelė kaltė – kad ji, kelis mėnesius padraugavusi, Abdulą D. atstūmė. Tą prieškalėdinę savaitę panašios, tik mirtimi nesibaigusios dramos vyko ir kitur: Berlyne devyniolikametis afganas mėgino upėje prigirdyti septyniolikametę, Darmštate paauglys peiliu gatvėje sunkiai sužalojo savo buvusią draugę. Ar tokios prievartos šaknų reikia ieškoti afganų kultūrinėje tradicijoje? – klausė tada regioninis dienraštis „Rheinische Post“.
Kandelyje nuo pat 2015 metų rudens puoselėta svetingumo kultūra: meras ir miesto tarybos nariai padėjo kur tik galėdami, būrėsi įvairios pabėgėlius remiančios inciatyvos, savanoriai pabėgėlių rėmėjai netgi organizavo „susipažinimo vakarėlius“, kuriuose nepilnamečiai (deja, neretai – tariami nepilnamečiai) pabėgėliai galėtų susitikti su vietos mergaitėmis.
Mios mirtis sukrėtė Kandelį, „paliko gilius pėdsakus kolektyvinėje atmintyje“ – sakė mergaitę konfirmavęs pastorius Arne Dembekas. Nuo to laiko Kandelis suskilo į migracijos politikos priešininkus ir atkaklius jos šalininkus, susipriešino buvę kaimynai, draugai, net giminės, – žurnale „Cicero“ liudija Kandelyje gimusi ir augusi žurnalistė Barbara Wenz.
„Kandelis yra visur“
Keletą mėnesių nedideliame miestuke vyko didžiulės, šimtų policininkų lydimos migracijos priešininkų demonstracijos su šūkiu „Kandelis yra visur“ ir politinės kairės organizuotos antidemonstracijos. Kandelis nuvargo. Jo žmonės ilgisi ramybės, normalaus gyvenimo. Bet šalį vis iš naujo sukrečiantys panašūs nusikaltimai neleidžia žaizdai užsitraukti.
Antai, kovo viduryje šiaurės Vokietijos Flensburgo mieste savo bute nuo daugybės durtinių žaizdų nukraujavo septyniolikametė Mireille. Jos istorija panaši: nepasidavė savo aštuoniolikamečio draugo, pabėgėlio iš Afganistano, reikalavimui ryšėti skarą ar kitaip keisti savo vakarietišką gyvenimo stilių.
„Mes taip pat esam prieš žudymą. Kas žudo, tą reikia bausti ir išsiųsti atgal į ten, iš kur jis atvyko“, – sakė jaunas afganas Mireillės atminimui skirtame renginyje, kurį iniciavo Flensburgo Žalieji ir pabėgėlių pagalbos organizacija. Kitas jaunas afganas padainavo savo krašto dainą.
Afgano daina Mireillės nebeprikels. O psichologų bei kriminologų pateisinančios interpretacijos nenuramins tų, kurie su kiekvienu panašiu nusikaltimu tik dar labiau įsiaudrina. Taip, žmonėms aišku, jog didžioji dauguma migrantų ir pabėgėlių nėra nusikaltėliai. Drauge jų negali nuraminti psichologų ar kriminologų išvedžiojimai, esą, atvykėliams tiesiog trūksta moterų.
Susanna Maria. Žudiko motina teisina sūnų
Kaip vieną iš prevencinių priemonių kriminologijos profesorius Christianas Pfeifferis siūlo kuo greičiau atsikviesti jaunuolių šeimas, – tikima teigiama motinų ir seserų įtaka vyrukams. Be jų, pasak kriminologo, jauni vyrai linkę „orientuotis į prievartą įteisinančias vyriškumo normas“.
Tačiau naujausias šalį sukrėtęs seksualinis nusikaltimas, keturiolikametės Susannos Marios F. nužudymas Maince, šią prielaidą paneigia. Susannos žudikas, politinio prieglobsčio negavęs 21-erių irakietis Ali Basharas, ieškojo geresnio gyvenimo ir buvo jį čia radęs – drauge su tėvais, broliais ir seserimis. Žurnalo „Der Spiegel“ žiniomis, šeima pasakojo savo giminaičiams šiaurės Irake, koks geras esąs Vokietijoje gyvenimas: dirbti nereikėjo, valstybė mokėjo jiems atlyginimą.
Tik po nusikaltimo visa aštuonių asmenų šeima birželio 2 d. galvotrūkčiais paliko Vokietiją, – išskrido į Iraką, kuriame Ali Basharui neva grėsė kankinimai. „Ali – mano gyvenimas“, – sakė žurnalo „Der Spiegel“ žurnalistams jo motina, nenorėjusi patikėti sūnaus kalte, o ir sesuo kaltę įžvelgė kituose: „Klausimas, kas jam davė kvaišalų?“
Pats Ali Basharas, kurį Vokietijos policijai greitai pasisekė parsigabenti į šalį, prisipažino mergaitę nužudęs, užkasęs ir užvertęs žagarais palei geležinkelį, tačiau neigia ją prieš tai išprievartavęs, – esą, Susanna su juo lytiškai santykiavusi savo noru.
Kai sunykęs „bazinis instinktas“ – atsargumas
Iš nuotraukų į mus žvelgia ryškiai išsidažiusi mergaitė, daranti anksti subrendusios įspūdį. Pasirodo, Susanna priklausė grupelei moksleivių, kurios, užuot ėjusios į pamokas, dažnai traukdavo į netoliese esantį Vyzbadeną ir leisdavo ten laiką su bendraamžiais pabėgėliais, lankydavosi pas juos pabėgėlių centre. Susanna buvo įsimylėjusi keturiolikametį Ali brolį, tačiau šis į mergaitės jausmus neatsakė, – pasakojo draugės. Nusikaltimo išvakarėse berniukas perspėjęs Susanną ir kitas mergaites laikytis atokiai nuo vyriausiojo brolio Ali, – galbūt ką nors žinojo apie jo kėslus?
Iš tikro tai mergaites turėtų perspėti jų tėvai ir mokytojai. Tačiau ar į nuotykius linkusios paauglės jų klausys? – kelia klausimą publicistė Cora Stephan. Šiame amžiaus tarpsnyje jas traukia svetimi jaunuoliai, neretai romantizuojami medijose: jie tiek daug sunkumų ir pavojų patyrę, neretai traumuoti, išdidūs, vyriški, – tai ne vietiniai ištižėliai, – į mergaites įsijausti mėgina publicistė.
Be to, per radiją ir televiziją vietos gyventojai nuolatos raginami būti atviri „atbėgusiesiems“, nes tik taip pavyks juos integruoti. Vokietijoje, dešimtmečius gyvenusioje po taikos, gerovės ir saugumo gaubtu, nunyko „bazinis instinktas“, – paprasčiausiai užmiršta, kad svetimi vyrai gali būti pavojingi, – žurnele „Cicero“ pastebi iš Rusijos kilusi publicistė Sonja Margolina. Ir vadina tai pasakiška pasitikėjimo pasauliu būsena.
Pasaka apie Malvinos ir siro Diaa meilę vaikų televizijos kanale
Šią pasakišką pasitikėjimo pasauliu būseną skleidė ir 2017 rudenį vaikų televizijos kanale KiKa transliuota dokumentinė juosta „Malvina, Diaa ir meilė“. Filme rodoma jau trečius metus trunkanti meilė tarp dabar šešiolikametės vokietaitės ir suaugusio siro pabėgėlio. Tiesa, iš pradžių simpatiškas, bet barzdotas ir gauruota krūtine pabėgėlis iš Alepo Diaa buvo pristatomas kaip septyniolikametis. Tačiau skeptikams ėmus atkakliai teirautis, „berniukas“ Diaa (iš tikro – Mahomedas) per keletą savaičių „paseno“ trim metais.
Kadangi KiKa skirtas 3-13 metų vaikams, nesunku įsivaizduoti, kad filmas sukėlė tikrą tėvų pasipiktinimo audrą: išeitų, skatinami nepilnametės santykiai su suaugusiu. Filmo kūrėjai teisinosi norėję vaikams parodyti, kaip meilė gali padėti įveikti skirtingas vertybines nuostatas.
Tačiau kaip ta įveika filme atrodo? Riestanosė strazdanota mergaičiukė „iš meilės“ atsisako dėvėti trumpus sijonus, sveikindamasi apsikabinti klasės draugus berniukus. Tiesa, siro klausimas, ar ji galinti įsivaizduoti ryšėti skarą, jai kelia galvosūkį – skara jai netinka. O štai siro abejonės nekankina: „Aš labai tikiu savo kultūra ir religija“, – sako jis.
O skeptiški žurnalistai nepatingėjo panaršyti giliau ir jo facebooke aptiko įrašą arabų kalba: „Pasistengsiu, kad visi vokiečiai priimtų islamą“. „Tai buvęs tik pokštas“, – aiškinosi vyrukas vėliau. Be to, paaiškėjo, kad jis lankosi garsiojo salafisto Pierre Vogelio puslapyje. Tokie tai nenumatyti integracinės pasakos siužeto atsišakojimai.
O kaip Diaa-Mahomedas elgtųsi, jei „jam priklausanti“ Malvina ūmai sugalvotų nuo jo nusigręžti? Į šį klausimą filmo kūrėjai nepabandė atsakyti.
Tai – ne pavieniai atvejai, o „kultūrų susidūrimas“
Dažnėjantys mergaičių, kartais dar beveik vaikų, išprievartavimai bei šalį sukrėtę nužudymai skausmingai atskleidžia, kokios pragaištingos gali būti „svetingumo kultūros“ ir idealizuojančio žvilgsnio į atvykėlius pasekmės.
Tai nebėra pavieniai atvejai, tai – „kultūrų susidūrimas“, – aiškina susidariusią situaciją etnolgė, globalaus islamo tyrimų centro Frankfurto universitete vadovė, Susanne Schröter. Pabėgėlių krizės metu į Vokietiją atvyko daug jaunų vyrų iš islamiškų, patriarchališkų šalių. Jie skirsto moteris į „garbingas“, anksti ištekančias ir namuose būnančias, ir kitas, kurios elgiasi pagal savo teises ir laisves – kaip jas supranta.
„Pagal jų normas vertinant, mes visos esam kekšės, – žodžių į vatą nevyniojo profesorė. – Nes neslepiam plaukų po skraiste, nes vasarą apnuoginam nemažą kūno dalį, nes mūsų rūbai pabrėžia figūrą, nes geriam alkoholį, rūkom ir t.t.“
Vėliausiai po Susannos nužudymo Vokietija turi ginti modernų požiūrį į moterį, sakė tyrinėtoja dienraščiui „Die Welt“ duotame interviu. Mokslininkė mato šalyje „kultūrų susidūrimą“, tačiau drauge perspėja nuo visuomenės susipriešinimo bei rasizmo. Be to, masinė praėjusių metų imigracija sukėlė demografinį disbalansą: „Priėmėm mažiausiai milijoną jaunų vyrų, kuriems čia nėra jaunų moterų.“
Jauni vyrai tarp 16 ir 30 metų nori turėti partnerę, o jos negavę, linksta į agresiją, – aiškina S. Schröter. Kad jie visi gautų draugę, nėra jokių šansų, nes šioje amžiaus grupėje paprasčiausiai nėra pakankamai laisvų mergaičių ir moterų. Ir tai, pasak mokslininkės, labai nepalanki situacija. Abiems pusėms.