Didžiąją dalį laiko jis kopė rankomis ir tik 20 proc. kelio, kai vietovė nebūdavo labai stati ar uolėta, įveikė specialiai pritaikytu invalido vežimėliu.
S. Westui kojos žemiau kelių buvo amputuotos sulaukus vos trejų metų. Kai jam sukako penkeri, buvo nupjautos ir likusios kojų dalys. Taip pasielgti privertė genetinė liga – sakralinė agenezė.
Dėl retos įgimtos ligos buvo pažeistas apatinės stuburo dalies vystymasis ir jo kojos būtų likę visam laikui sukryžiuotos. Medikai tvirtino, kad dėl šios ligos jis niekada negalės būti visaverčiu visuomenės nariu – S. Westas su šiuo nuosprendžiu kovoja visą savo gyvenimą.
S. Westas, šiai ekspedicijai ruošęsis vienerius metus, aukščiausią Afrikos kalną įveikė su savo geriausiais bičiuliais Davidu Johnsonu ir Alexu Meersu. Trijulė savo žygį pradėjo birželio 12 dieną, kirsdami džiungles, sniegynus ir dykumas. Birželio 20 dieną jie galiausiai pasiekė kalno viršūnę.
Įkopti į Kilimandžarą pavyksta tik maždaug 50 proc. keliautojų.
„Viršukalnės ženklas atrodė beveik kaip stebuklas“, - sakė S. Westas.
„Apsidairėme ir supratome, kad po septynių sekinančių dienų nuolatinio kopimo ir 6 kilometrų, persunktų mūsų krauju, prakaitu, ašaromis bei išvemto skrandžio turinio, mes pagaliau tai padarėme“.
„Kruvini ir pūslėti pirštai buvo to verti“, - pažymėjo jis.
„Įkopti į Kilimandžarą buvo dvasiškai ir fiziškai didžiausias iššūkis, kurį kada nors įveikiau. Tačiau tai sustiprino tikėjimą savimi ir tikėjimą kitais“, - pridūrė vyras.
S. Westo ekspedicija į Kilimandžarą labdaros fondui „Free The Children“ padėjo surinkti daugiau kaip 300 tūkst. svarų (1,2 mln. litų).