W. Churchillio prognozės pildosi: Rusijos buldogai susiremia po kilimu

Viktoras Zolotovas visada budrus. Teroro išpuolis, pučas, sukilimas – viskas, kas gali kaip nors pakenkti Vladimiro Putino valdžiai, dabar yra prezidento dekretu sukurtos Nacionalinės gvardijos vado kompetencijos ribose. Dūma pradės svarstyti šį įstatymo projektą tik gegužės 18 dieną, tačiau tai vis tiek tik paprastas formalumas, rašo „Le Monde“.

Gynybos komisijos deputatai jau davė naujai suformuotai gvardijai teisę šaudyti į minią teroro išpuolių, didelio masto riaušių ir ginkluotų išpuolių prieš valstybinės svarbos objektus atveju. Dėl tokios neregėtos reformos buvęs asmens sargybinis ir rengimosi dziudo varžyboms partneris vadovaus šalies vidaus pajėgoms (maždaug 350 tūkstančių žmonių). Jis kontroliuos visus ginklus ir prižiūrės privačias saugos įmones.

Specialiųjų tarnybų ir žvalgybos sluoksniuose generolui Viktorui Zolotovui pavyko stipriai pralenkti daugelį savo konkurentų Kremliaus orbitoje. „Visi jie priklauso tai pačiai kartai, kuri įgavo išsilavinimą Sovietų sąjungoje 1970-1980 metais ir pasižymi pakankamai siaura pasaulėžiūra ir stipria panieka Vakarams“, – teigia Viešųjų ryšių plėtros ir modernizavimo instituto prezidentas Fiodoras Krašeninikovas. – Vis dėlto, šios grupės viduje Viktoras Zolotovas tapo Vladimiro Putino dešiniąja ranka, kuri veikia virš vyriausybės galvos“.

Iš esmės, iš dabartinio vidaus reikalų ministro Vladimiro Kolokolcevo buvo atimti specialiosios paskirties padaliniai, konkrečiai, OMON ir Specialus greitojo reagavimo būrys.

Piterio klanas

Viktoras Zolotovas gimė Riazanėje, aštuntame dešimtmetyje tapo KGB aštuntojo skyriaus darbuotoju. Šis skyrius buvo atsakingas už sovietinės vadovybės saugumą. 1991 metų rugpjūtį jis dirbo vadovaujamas Boriso Jelcino saugumo tarnybos vadovo Aleksandro Koržakovo, kai būsimas pirmasis Rusijos prezidentas pasisakė prieš komunistų-konservatorių pučą. Garsiojoje fotografijoje jie abu stovi šalia Jelcino ant tanko Maskvoje.

Kaip ten bebūtų, tačiau Viktoras Zolotovas – Piterio klano narys. Jis greitai tapo reformatoriaus Anatolijaus Sobčako asmens sargybiniu ir dešimtojo dešimtmečio pradžioje susipažino su jo pavaduotoju Vladimiru Putinu.

1996 metais Zolotovas perėjo į privatų sektorių ir dirbo saugos tarnyboje „Baltik-Eskort“, kurią įkūrė buvęs jėgos struktūrų darbuotojas Romanas Cepovas (tikroji pavardė Belinsonas), palaikęs ryšius su mafijos sluoksniais. Verslininkas buvo minimas keliose baudžiamosiose bylose ir išgyveno kelis pasikėsinimus, kol 2004 metais, būdamas 42-ejų, mirė (aplinkybės primena buvusio KGB agento Aleksandro Litvinenkos, kuris po dviejų metų Londone buvo nunuodytas poloniu, mirties aplinkybes).

V. Zolotovas dalyvavo savo draugo R. Cepovo laidotuvėse. Tuo metu jis jau vėl buvo Kremliuje. 2000 metais prezidentu išrinktas Vladimiras Putinas paskyrė jį savo saugumo tarnybos vadovu ir šiame poste jis išdirbo iki 2013 metų.

Nuo to laiko jie tapo neišskiriami. Aukšta kostiumu ar karine uniforma vilkinčio Viktoro Zolotovo figūra su bejausmiu veidu ir akiniais nuo saulės dabar matoma visose nuotraukose per žingsnį nuo savo boso. Kalbama, kad jo ištikimybei nėra ribų. „Jis kontroliuoja prezidento maistą, mat šis labiausiai bijo būti nunuodytas“, – 2014 metais rašė laikraštis „The New Times“ jam skirtame straipsnyje „Žmogus už nugaros“.

„Pasitikėjimo juo iš Vladimiro Putino pusės rodikliu tapo tas faktas, kad būtent jam prižiūrint buvo pastatyti rūmai Gelendžike – ši 12 tūkstančių kvadratinių metrų rezidencija prie Juodosios jūros oficialiai priklauso oligarchui, tačiau tikruoju jos savininku laikomas Rusijos prezidentas. 2014 metais V. Zolotovas buvo paskirtas vidaus reikalų ministro pirmuoju pavaduotoju (kaip tvirtina opozicijos atstovas Aleksejus Navalnas, jo turtas siekia 940 milijonų rublių), ir jam jau tada buvo numatytas būsimos Nacionalinės gvardijos vadovo postas.

Apgulta tvirtovė

„Projektas užgimė kaip atsakas į įvykius Ukrainos Maidane bei masines demonstracijas Rusijoje 2012 metais: jis skirtas kovai su vidaus grėsmėmis, kurios Kremliuje vertinamos ypač rimtai“, – pažymi Aleksejus Makarkinas iš Politinių technologijų centro. Artėjant rugsėjo mėnesio rinkimams į parlamentą ši plataus masto reforma tik dar labiau kursto opozicijos baimes.

Kiekvienais metais atnaujinamo valstybės vadovo aplinkos tyrimo „Politbiuro 2.0“ autorius Jevgenijus Minčenka yra įsitikinęs, kad „apsuptos tvirtovės ideologija“ tik dar labiau sustiprina „vanagų“ pozicijas, taip pat ir lojalumo prezidentui veiksnius. Atsiradusios Nacionalinės gvardijos tikslas – sukurti tiesiogiai prezidento valdomą vertikalią jėgos struktūrą, ir tame Zolotovas atlieka svarbų vaidmenį, turint omenyje ilgą jo asmeninių ryšių su Putinu istoriją.

Kad ir kaip ten bebūtų, toks svaiginantis pakilimas ne visiems patinka. Kaip reta agresyviame straipsnyje, pasirodžiusiame žurnale „Kommersant Vlast“, dar vienas „vanagas“, Tyrimų komiteto (svarbiausio Kremliaus juridinio instrumento) vadovas Aleksandras Bastrykinas leido sau dar daugiau ir išreiškė palaikymą Kinijos žiniasklaidos ir nepelno siekiančių organizacijų kontrolės modeliui.

Pasak jo, laikas pastatyti veiksmingą barjerą informaciniam Vakarų karui: „Jau užteks žaisti melo demokratiją, laikantis pseudoliberalių vertybių“. Winstonas Chirchillis savo laiku pavadino karą sovietų valdžioje „buldogų susirėmimu po kilimu“. Praėjus ketvirčiui amžiaus po Sovietų Sąjungos žlugimo ši išraiškinga frazė, sprendžiant pagal viską, aktualumo vis dar nepraradusi.