Per Europą į jos rytinę dalį atskubėję visureigiai „Humvee“ gali mauroti užstrigę siauruose keliuose, priekyje matydami sunkvežimių eiles. Surūdiję tiltai gali įlūžti, neatlaikę JAV tankų svorio. Karius gali užlaikyti pernelyg budrūs dokumentus tikrinantys pareigūnai ar kietakakčiai geležinkelio kompanijų tarnautojai.
Tiesa, paskelbus karą daugelis tų kliūčių būtų pašalintos, tačiau didžiausia problema būtų miglotas laikotarpis prieš karinių pajėgų įsitraukimą. NATO šalyse narėse, besiribojančiose su Rusija, norint veikti visa jėga, dislokuotų pajėgų nepakaktų. Papildomoms pajėgoms tektų įveikti šimtus kilometrų.
Bet koks užtrukimas – biurokratinės kliūtys, prastas planavimas, infrastruktūros problemos – suteiktų galimybę Rusijai užgrobti Baltijos šalių teritoriją, kol JAV kariuomenės pareigūnai pildys dokumentus, reikalingus norint kirsti sienas.
Mažiausiai vienose Baltųjų rūmų vykdytose pratybose, kuriose buvo simuliuotas karas Europoje su Rusija, logistinės kliūtys prisidėjo prie NATO pralaimėjimo.
Tikimybė, kad per Europoje vykdytas pratybas užstrigusiems ir pajudėti negalintiems kariams toks scenarijus pasikartotų ir tikros grėsmės metu, yra reali.
Praėjusiais metais JAV eskadrono kariai planavo, kad jų šarvuočiai „Stryker“ iš pratybų Gruzijoje į Vokietiją traukiniu keliaus dvi savaites. Tačiau tai truko keturis mėnesius, o be šarvuočių ir ginkluotės likusiems kariams visą šį laiką teko laukti Vokietijoje, sako eskadrono vadas, JAV pulkininkas leitenantas Adamas Lackey.
„Kad atgrasymo priemonės būtų efektyvios, mes privalome veikti taip pat greitai ar greičiau už Rusiją“, – tvirtina generolas Benas Hodgesas, buvęs JAV pajėgų Europoje vadas.
Praėjusių metų gruodį į atsargą išėjęs B. Hodgesas atsidėjo kitai veiklai – jis neužmiršta skambinti pavojaus varpais Vašingtone įsikūrusiame Europos politikos analizės centre (CEPA), taip pat sėkmingai paragino į kitą mėnesį Briuselyje vyksiančio NATO viršūnių susitikimo darbotvarkę įtraukti karių mobilumo klausimą. B. Hodgeso teigimu, JAV ir NATO privalo pajėgti „sutelkti pakankamai pajėgų to reikalaujančiose vietose, kad Rusija negalėtų siaubingai apsiskaičiuoti“.
Pirminis NATO veiklos tikslas buvo apsiginti nuo galimo Rusijos puolimo. Vakarų kariai nuolat dalyvaudavo pratybose, simuliuojančiose didelės apimties konfliktą. Fronto linija tarp Rytų ir Vakarų Vokietijos buvo visai netoli tos vietos, kurioje buvo dislokuota daugiau nei 200 tūkst. JAV karių.
Tačiau po Sovietų sąjungos griūties 1991-aisiais Vakarai džiaugsmingai atmetė šiuos scenarijus, tikėdamiesi, kad prasidės naujas bendradarbiavimo su Maskva etapas. Visgi po 2004-ųjų NATO plėtros, kuomet Aljanso dalimi tapo teritorija, kažkada priklausiusi Sovietų sąjungai, NATO neturėjo plano, kaip apginti savo naująsias nares.
„Mes negalvojome apie plėtrą kariniu požiūriu“, – prisipažįsta Douglasas Lute’as, JAV kariuomenės atsargos generolas leitenantas ir buvęs JAV ambasadorius prie NATO. Savo karjeros pradžioje jis buvo jaunas karininkas, saugojęs Vokietijos vidaus sieną.
2014-asiais Rusijos įvykdyta Krymo okupacija sukėlė šoką. Vakarų strategai suskubo valyti dulkes nuo Šaltojo karo laikotarpio scenarijų. Tačiau kovai su Rusija skirti raumenys nusilpo taip, kad juos sunkiai pavyktų pagydyti, o gebėjimas judėti Europoje smarkiai suprastėjo.
„Transportas sukelia praktinių problemų, tačiau iš tiesų tai yra dar didesnės problemos požymis. Dabar mes prieš akis turime tokį Europos vaizdą, kokį įsivaizdavome pastaruosius 25 metus – vieningą, laisvą ir taikią Europą. Tačiau ji nėra nei vieninga, nei laisva, nei taiki“, – aiškina D. Lute‘as.
Kai kuriais atvejais geresnį naujųjų NATO teritorijų kelių, tiltų ir silpnų vietų vaizdą susidarę turėjo Maskvos kariniai strategai, mat šios vietovės anksčiau priklausė Sovietų sąjungai.
Rusija nesusiduria su iššūkiais dėl karių judėjimo savo teritorijoje, o karių judėjimą Europoje apsunkina šį žemyną apraizgęs įvairiausių taikaus meto taisyklių tankumynas.
Pavyzdžiui, Vokietijoje tankus ir kitą sunkią karinę įrangą gabenančios transporto priemonės greitkeliais keliauti gali tik darbo dienų naktimis. Norint, kad dauguma karių ir karinės technikos patektų į Švediją, kuri nėra NATO narė, tačiau glaudžiai bendradarbiauja su Aljansu, reikalaujama apie tai įspėti prieš tris savaites.
Baltijos šalyse geležinkelio bėgiai yra platesni nei Vakaruose – tai reiškia, kad traukinius reikia kruopščiai iškrauti, o prie Lenkijos sienos su Lietuva – ir vėl pakrauti. Tokiu būdu judėjimo laikas prasitęstų keliomis dienomis.
„Jei galime nusigauti per 45 dienas, vadinasi, pavėluosime į mūšį“, – sako generolas majoras Stevenas Shapiro, atsakingas už JAV kariuomenės judėjimą Europoje.
Jam neseniai teko užpildyti 17 dokumentų, kad kariai iš Vokietijos Brėmerhafeno uosto galėtų pasiekti savo kelionės Lenkijoje tikslą. „Pasitaiko atvejų, kai judame tokiu greičiu, kaip ir derėtų per karą. Tačiau dažniausiai reikiamo greičio nepasiekiame“, – tvirtina S. Shapiro.
Sunkumus puikiai iliustruoja jau minėtas atvejis, kai JAV eskadronui Vokietijoje teko keturis mėnesius laukti savo įrangos. „Misiją baigėme rugpjūčio 15-ąją, tačiau kai kurių šarvuočių turėjome laukti iki gruodžio pabaigos“, – prisimena A. Lackey.
Į Vokietiją keliaujantys „Stryker“ šarvuočiai susidūrė su kliūtimis. Vengrijos pasienio pareigūnams nepatiko tai, kokiu būdu šarvuočiai buvo grandinėmis prikabinti prie traukinio platformų, nors Rumunijos pasieniečiai tam priekaištų neturėjo. Tad grandines nuo visų 12 traukinių teko nuimti ir iš naujo pritvirtinti.
Vienas ketvirtadienį šarvuočius sulaikęs pareigūnas nutarė pailsėti ir prie šio reikalo grįžo tik po kelių dienų, todėl „Stryker“ šarvuočiai praleido jiems skirtą laiką važiuoti Vokietijos geležinkeliais ir turėjo laukti eilėje, praleidę keleivinius ir krovininius traukinius. „Jiems nerūpi, jei priklausai JAV armijai Europoje, jie yra „Deutsche Bahn“, - sakė A. Lackey.
Tuomet eskadronas grįžo į Vokietiją be savo įrangos – panašiai atrodytų „Formulės 1“ lenktynininkai, priversti bėgti, kol jų lenktyniniai automobiliai įstrigę ant juos gabenančios priekabos. O kai šarvuočiai galiausiai atvyko, kariai pamatė, kad po europietiško rudens lietus ir sniego prireikė dvigubai ilgiau juos tvarkyti, norint sugrąžinti kovinę formą.
Jei karių laukimo metu būtų ištikus krizė, jie nebūtų galėję padėti. Dabar A. Lackey eskadronas vadovauja NATO dislokuotiems kariams šiaurės rytų Lenkijoje. A. Lackey neabejoja, kad šįkart „pavyks nuvažiuoti visur“.
NATO lyderiai tik pradeda kreipti dėmesį į tokias problemas. Pastaraisiais metais jie bendradarbiavo su Europos Sąjunga, siekdami padidinti finansavimą infrastruktūrai ir sumažinti biurokratines kliūtis. Liepą Briuselyje vyksiančiame NATO viršūnių susitikime laukiama pritarimo dviejų karinių vadaviečių steigimui. Tai pagreitintų karių ir įrangos perkėlimą iš JAV rytinės pakrantės iki pat NATO sienos su Rusija.
Kitas su tuo susijęs lyderių sprendimas, kurio tikimasi – patvirtinti planus padidinti NATO karių, kuriuos atsiradus poreikių būtų galima greitai dislokuoti, skaičių: reikiamas teritorijas per 30 dienų turėtų pasiekti apie 30 tūkst. NATO karių. Šiuo metu, norėdamas reaguoti greitai, aljansas gali per 10 dienų dislokuoti penkis tūkstančius karių. Strategai mano, kad to nepakanka.
Visi šie pokyčiai smarkiai padidintų NATO galimybes atgrasyti Rusiją, nors ir nepavyktų priartėti prie tų karinių išteklių, kurie buvo skiriami galimam greitam reagavimui Šaltojo karo metu.
Tikimasi, kad karo pavyks išvengti dislokavus karius ir taip atbaidyti už sienos esantį priešą. „Kol galėsime pasirūpinti patikimu ir tvirtu atgrasymu, neužmirštant ir galimybės perkelti pajėgas, tol pajėgsime išvengti konflikto“, – sakė NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas.
Pažeidžiamiausia vieta išlieka siauras ruožas, jungiantis Lietuvą su Lenkija – taip vadinamas Suvalkų koridorius, apsuptas Rusijai priklausančios Kaliningrado srities ir Rusijos sąjungininkės Baltarusijos. Tai gyvybiškai svarbi linija, jungianti Baltijos šalis su likusia NATO teritorija.
Tačiau ši jungtis tėra sujungta viena geležinkelio linija ir dviem greitkeliais, tinkamais karinių pajėgų judėjimui. Susirūpinę Vakarų pareigūnai šią vietą lygina su Fuldos koridoriumi – pažeidžiamiausia vieta Vakarų Vokietijoje Šaltojo karo metais.
Suvalkų koridorius nesunkiai prieinamas Kaliningrado srityje dislokuotai Rusijos priešlėktuvinei gynybai, tad kovinių situacijų metu NATO nesiryžo siųsti lėktuvų į šį regioną.
Tokiu atveju Baltijos šalys būtų greitai užimtos. Kariams tektų kautis be karinių oro pajėgų pagalbos. Tačiau ir jų pačių patekimą į regioną galėtų apsunkinti tokia paprasta kliūtis kaip greitkelį užblokavusi sunkvežimio avarija.
„Ištikus greitam puolimui, Suvalkų koridorius būtų pati pažeidžiamiausia vieta“, – neabejoja B. Hodgesas.
Keliai šiame regione yra tokie siauri, kad kai kur nėra skirtingas eismo kryptis žyminčių juostų. Pakeliui į Lietuvą rikiuojasi ilgos eilės lėtai judančių sunkvežimių. Pasirinkus kaimo kelius, galima judėti greičiau, tačiau jie nepritaikyti vežti sunkią karinę įrangą.
Visa tai reiškia, kad jei Rusijos kariai imtų judėti sienos link, NATO tektų itin greitai dislokuoti savo pajėgas. 2016-aisiais „Rand Corporation“ atliktas tyrimas parodė, kad Rusija įstengtų užimti Latvijos sostinę Rygą per 60 valandų ar net greičiau.
„Mes negalime pakeisti geografinės padėties. Tai grūsčių vieta“, – aiškina Lietuvos karininkas pulkininkas leitenantas Mindaugas Petkevičius, NATO pajėgų integravimo vieneto Lietuvoje vado pavaduotojas.
„Baltijos šalys gali būti ta vieta, kurioje Rusija išbandytų NATO. Jei tai nepavyktų, visam Aljansui nepavyktų“, – sakė Lietuvos krašto apsaugos ministerijos pareigūnas pulkininkas leitenantas Valdas Dambrauskas.