Prieš metus iš Rusijos federalinio saugumo biuro demobilizavęsis pulkininkas yra kariavęs Padniestrėje, Bosnijoje ir Čečėnijoje. Donecke apsikasęs Rytų Ukrainos separatistų karinis vadeiva žiniasklaidai yra užsiminęs, kad prorusiškam sukilimui vadovauti jo paprašė tada, kai dalyvavo aneksuojant Krymą, tiesa, nesukonkretino, kas.
Iraką siaubiančios vadinamosios Irako ir Levanto islamo valstybės armijos gretose kariauja uzbekai, kazachai, totoriai, į islamą atsivertę rusai ir musulmonai iš Europos. Vien iš Čečėnijos yra atvykę keli šimtai smogikų. Rudabarzdis išeivis iš Gruzijos Pankisio slėnio, čečėnų kilmės Abu Omaru al-Shishani pasivadinęs 28 metų Tarkhanas Batirashvili neseniai tapo vienu įtakingiausių šios grupuotės karinių vadų. Smogiko karjerą jis pradėjo 2000 m., kai suorganizavo banditų gaują vakarų Ingušijoje, buvo suimtas ir kelerius metus praleido kalėjime. Paleistas į laisvę 2012 m. subūrė vieną kovingiausių grupuočių tarp Sirijos sukilėlių.
Nuo graikų falangos kovotojų iki privačių armijų
Nuo XIII a. kelis šimtmečius paklausūs buvo 5 m ilgio ietimis ginkluoti šveicarų pėstininkai, nes tik jie buvo pajėgūs atremti riterių kavaleriją. XV–XVII a. Europos karuose dominavo landsknechtai – įvairiataučiai savarankiški samdinių daliniai. Samdiniai tradiciškai sudarė daugelio valstybių ginkluotųjų pajėgų elitą. Pavyzdžiui, Skandinavijos vikingai ir išeiviai iš Anglijos saugojo Bizantijos imperatorius, škotų gvardiečiams buvo patikėtas Prancūzijos karalių saugumas.
Samdiniai „dirbo“ ir už pinigus, ir iš idėjos, kartais abu motyvai susipindavo – ispanų nacionalinis herojus Sidas (Rodrigo Díazas de Vivaras) tautosakoje apdainuojamas kaip kilnus dėl savo šalies laisvės kovojantis riteris, bet jis reguliariai samdydavosi ir musulmonų valdovams kovai su tikėjimo broliais krikščionimis.
XIX a. 7 deš. pradžioje amerikiečių avantiūristas Frederickas Wardas savo paslaugas siūlė su taipinų sukilimu nesėkmingai kovojančiai Kinijos vyriausybei. Sutartyje aptartos ne tik jo kariuomenės išlaidos, bet ir „honorarai“ už kiekvieną laimėtą mūšį ar paimtą miestą. Iš filipiniečių ir europiečių suburta amerikiečio armija sėkmingai dorojosi su sukilėliais. Tiesa, pats F. Wardas šlovės zenite buvo nukautas ir jo samdiniai išsiskirstė. Prancūzijoje nuo 1831 m. veikia užsieniečių legionas, tokį pat legioną nuo 1920 m. turi ispanai.
Samdinių tikslas – uždirbti, taigi būna, kad tarp užsakovų pasitaiko diktatorių ar teroristinių organizacijų (dėl lojalumo trūkumo samdiniai dar vadinami karo šunimis). 2004 m. britų ir Pietų Afrikos bendrovė „Logo Logistics“ „įsipareigojo“ organizuoti valstybės perversmą Pusiaujo Gvinėjoje, bet sąmokslas buvo išaiškintas. Teisybės dėlei reikia paminėti, kad „verčiamas“ prezidentas Teodoro Obiangas Nguema Mbasogo pavyzdinis vadovas tikrai nebuvo – žudė politinius oponentus ir buvo laikomas vienu korumpuočiausių Afrikos diktatorių.
Samdiniai veikia teisiniu požiūriu neaiškioje – pilkojoje – zonoje, nes jų statuso nereglamentuoja jokie tarptautiniai teisiniai susitarimai. 2003 m. Kolumbijos sukilėliai į nelaisvę paimtų trijų karinių kontraktininkų iš bendrovės „California Microwave Systems“ ilgai nepaleido, nes esą jiems negalioja Ženevos konvencija, taigi jie negali būti laikomi karo belaisviais.
Europos civilizacijos „gelbėtojai“
Teisiškai nereglamentuotos savanorių ar privačios kariuomenės gali tapti valstybių įrankiu maskuojant tikruosius užsienio politikos siekius. Tiesiogiai nedalyvaujant karuose tikslų siekiama per samdinius, ypač kai valdžios veiksmai nesulaukia kitų valstybių palaikymo. Beveik chrestomatinis tokio elgesio pavyzdys – dabartinė situacija Rytų Ukrainoje.
Liepos 8 d. „Die Welt“ numeryje pasakojama apie smogikus į Ukrainos rytus siunčiantį verbuotoją 44 metų Rustamą Samuiliną (pavardė išgalvota). Pasak verbuotojo, tai jis Donecko liaudies respublikos kariuomenę papildė šimtais rusų. Praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje jis irgi kai kur pakariavo, buvo savanoris Serbijoje.
Rusų socialiniuose tinkluose netrūksta grupių, renkančių savanorius kariauti Rytų Ukrainoje. Pasak Kijevo saugumo eksperto Aleksejaus Melniko, Rusijos ir Ukrainos sieną balandį ir gegužę nelegaliai galėjo kirsti apie 5 tūkst. „turistų“. Ukrainos žvalgybos duomenimis, diversantai rengiami karinėje bazėje greta Rostovo prie Dono. Ukrainos nacionalinės saugumo ir gynybos tarybos sekretorius Andrejus Parubijus mano, kad bazėje vienu metu yra iki 1 tūkst. „kursantų“.
Tiesa, Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms ėmusis ryžtingų veiksmų ir pradėjus spausti separatistus, viešojoje erdvėje ėmė sklisti žinios apie samdinių traukimąsi. Ukrainos gynybos ministerija birželio 29 d. informavo, kad samdiniai iš Krymo ir Kaukazo palieka kovines pozicijas. Liepos pradžioje I. Girkinas (Strelkovas) pareiškė, kad jam reikėtų dar 8–10 tūkst. kovotojų.
Donecko liaudies respublika paskelbė formuosianti kontraktininkų armiją, joje tarnaujantiems asmenims bus mokamas 5–8 tūkst. grivinų atlyginimas.
Pasak R. Samuilino, savanoriams pinigai nemokami, padengiamos tik išlaidos už maistą. Bet liepos 11 d. Ukrainos saugumo tarnyba pateikė įrodymų, kad Rusija visą laiką finansuoja smogikus. Ukrainos specialiosios tarnybos yra konfiskavusios daugiau kaip 22 mln. grivinų grynaisiais ir užblokavusios 25 sąskaitas, kuriose buvo 55 mln. grivinų.
Anot Ukrainos vidaus reikalų ministro patarėjo Stanislavo Rečinskio, samdiniams mokama 300 JAV dolerių už dieną. Prie šios sumos dar reikia pridėti premijas už pagrobtus įkaitus, numuštus sraigtasparnius, žudymą ir kitą veiklą iš idėjos. Ukrainietiška žurnalo „Forbes“ versija yra suskaičiavusi, kad du mėnesiai konflikto Ukrainos rytuose atsiėjo daugiau kaip 248 mln. JAV dolerių.
Kas bus, kai Europos islamistai grįš?
Pasak italų dienraščio „La Repubblica“, Irako ir Levanto islamo valstybės lyderio strategija – organizuoti pragarą Gazoje, pasinaudojus šiuo nukreipiamuoju manevru įsibrauti į Jordaniją ir taip žingsnis po žingsnio kurti musulmonus suvienyti turintį kalifatą. Abu Bakras al-Baghdadi įsitikinęs, kad Jordanijoje jam nesunkiai pavyks sukelti žmones prieš karalių Abdulą, nes jį gins tik beduinai.
Irako ir Levanto islamo valstybė pradėjo formuotis Sirijoje, kur plūdo visokių motyvų skatinami kareiviai iš įvairių planetos vietų. Birželį kurdų žvalgyba informavo, kad vien britų islamistų galėjo būti iki 450. Britų karališkojo koledžo ataskaitoje nurodoma, kad nuo 2011 m. prie Sirijos sukilėlių prisijungė apie 600 žmonių iš 14 Europos valstybių. Anot Kovos su terorizmu biuro prie Kurdistano vyriausybės direktoriaus Lahuro Talabani, po kovų likusius gyvus britus Abu Bakras al-Baghdadi gali vėliau panaudoti puldamas Jungtinę Karalystę.
Gana neseniai sunkiai su dešiniaisiais ekstremistais besidorojusios Senojo žemyno šalys gali sulaukti grėsmės iš kraštutinių salafistų, kurie sudaro Irako ir Levanto islamo valstybės kariuomenės pagrindą. Apie šį pavojų ES lyderiai kalba jau viešai, nes suvokia, kad tokių struktūrų kariai, žudantys už pinigus, ateityje gali nesirinkti, kur tai daryti.
Kai kurių nacijų atstovai pakariavo abiejose Sirijos konflikto pusėse. Rusijos Federacijos federalinės saugumo tarnybos direktoriaus pirmasis pavaduotojas Sergejus Smirnovas leidiniui „Foreign Policy“ praėjusių metų lapkritį nurodė, kad su Sirijos režimu kariauja nuo 300 iki 400 smogikų iš Šiaurės Kaukazo. Kita vertus, daugiau kaip 200 rusų buvo užverbuoti kariauti režimo pusėje.
Kavkazcenter.com net nurodė vieno jų pavardę – Aleksejus Maliuta iš Abinsko miesto Krasnodaro krašte. Kavkazcenter.com pateikė dokumentų, esą įrodančių, kad A. Maliuta dirbo Maskvos privačioje bendrovėje „Moran Security Group“, kuri pagal sutartį su Honkonge registruota „Slavonic Corps Ltd“ verbavo karinį personalą Sirijos valstybės pajėgoms.
Ekstremizmą kursto netvarka
Viena garsiausių grupuočių – „Boko Haram“ (liet. „Vakarų išsilavinimas yra nuodėmė“). Naktį į balandžio 15-ąją jos teroristai pagrobė daugiau kaip 230 šalies šiaurėje esančio Čiboko mokyklos moksleivių. Gegužės pradžioje išplatintame vaizdo kreipimesi jos lyderis Abubakaras Shekau pareiškė, kad mergaitės turėjo ne mokytis, bet tekėti, todėl grupuotė jas parduos.
Vienas Čiboko seniūnų BBC patvirtino, kad dalis moksleivių nuo 16 iki 18 metų buvo išsiųsta į Kamerūną ir prievarta ištekinta už 12 JAV dolerių. Iš radikaliausio islamo teismų sparno narių sudaryta „Boko Haram“ siekia įvesti šariatą ir sukurti islamišką valstybę Nigerijos šiaurėje.
Rezultatas – keli tūkstančiai žuvusiųjų per islamistų ir vyriausybės pajėgų susidūrimus bei „Boko Haram“ reguliariai vykdomus teroro aktus. Nigeriečiai iš pietų nedrįsta vykti į šiaurines teritorijas, jos laikomos vos ne pavojingiausiomis Afrikoje.
Senegalo laikraštis „Le Soleil“ „Boko Haram“, už šariato įvedimą kovojančią Somalio islamistų grupę „Al-Shabaab“ ir alžyrietiškos kilmės „Al-Qaeda“ islamiškame Magribe“ yra įvardijęs kaip tris didžiausias grėsmes Afrikai. Visoms trims organizacijoms būdingas nepakantumas vakarietiškoms vertybėms ir siekis įtvirtinti šariatą iš pradžių savo valstybėje, o vėliau – ir visoje planetoje.
Įdomu tai, kad valstybės, kuriose siaučia netvarka, dažnai nėra skurdžios. Pavyzdžiui, Alžyras – naftą eksportuojanti šalis, taigi lėšų turi, bet jame klesti korupcija, daug alžyriečių neturi darbo. Nigerija irgi eksportuoja naftą (ji sudaro 95 proc. visos eksporto struktūros), bet korupcija šalyje pasiekusi neįtikėtiną mastą, infrastruktūra apgailėtina – 10 mln. gyventojų turinčioje sostinėje Dohoje nuolat sutrinka elektros tiekimas.
Žaliavų nestokojančioje valstybėje susiklostė paradoksali situacija – benzinas parduodamas už neregėtai aukštą kainą, jei jo apskritai atsiranda degalinėse. Užsienio verslininkams Nigerija – pavojinga vieta. Praėjusių metų gegužę šalies šiaurėje buvo užmuštas vokiečių vadybininkas Edgaras Fritzas Raupachas iš statybos koncerno „Bilfinger“, prieš tai islamistai nužudė dvi įkaites iš Didžiosios Britanijos ir Italijos.
Panašių problemų netrūksta ir kitur Afrikoje. Dabartinė naujoji Libija neturi konstitucijos nuo 2011 m. spalio, joje pasikeitė šešios vyriausybės. Šalis suskirstyta į feodus, jų valdytojai disponuoja nuosavais milicijos daliniais ir reikalauja nuo 15 iki 20 proc. pelno, gauto pardavus naftą. Tikriausiai nežino, kad viena modžahedų ir talibų pašalinimo iš valdžios Afganistane priežasčių buvo godumas, kai šie pareikalavo didelio procento gamtinių dujų tranzito per jų šalį planuojamu tiesti vamzdynu iš Turkmėnistano iki Arabijos jūros. Kadangi nei talibai, nei prezidentas Hamidas Karzajus nesugebėjo užtikrinti saugumo, projekto atsisakyta.
Vašingtonas yra nusiuntęs į Libiją 12 tūkst. karių, kad stabilizuotų padėtį ir pamokytų vietos saugumo pajėgas. Bet šioje interesų painiavoje viskas gali baigtis tuo, kad Libija, be naftos, gali tapti mokytų samdinių eksportuotoja. Naftos bendrovių verslo interesai nebūtinai sutampa su stabilumo poreikiu – chaoso purtomame Irake JAV instruktorių išmokyti vietos pareigūnai pirmiausia saugo vamzdynus.
Nieko asmeniško, tik verslas?
2012 m. britų teismas nuteisė du brolius verslininkus, išeivius iš Somalio, už tėvynėje veikiančių teroristų grupuočių palaikymą. „Al-Shabaab“ stovykloje treniravosi jų jaunesnysis brolis, jį ir rėmė Londone gyvenantys vyresnėliai. Analitikas Daveedas Gartensteinas-Rossas iš Demokratijos gynimo fondo nurodo, kad Vakaruose gyvenančių somaliečių imigrantų socialinė izoliacija ir menka paklausa darbo rinkoje sukuria idealias sąlygas teroristams, verbuojantiems naujus narius užsienyje.
Vien Mineapolyje, JAV, gyvena apie 70 tūkst. somaliečių ir veikia islamo centrai „Abubakar As-Saddique“ bei „Imam Shafi‘i“, anksčiau įtarti ryšiais su islamo fundamentalistais.
2013 m. rugsėjo 12 d. Ukraina bei Didžiosios Britanijos ir Nyderlandų korporacija „Royal Dutch Shell“ pasirašė sutartį dėl skalūnų dujų telkinių žvalgybos ir gavybos. „Royal Dutch Shell“ pirmame etape įsipareigojo į Donecko ir Charkovo srityse esančio Juzovsko telkinio žvalgybą investuoti 0,5 mlrd. JAV dolerių, dujas planuota pradėti išgauti 2015 metais.
Ukraina disponuoja trečiais pagal dydį skalūnų dujų ištekliais Europoje po Prancūzijos ir Lenkijos. Jokia paslaptis, kad pradėjusi išgauti dujas šiuo metu didžiausia koncerno „Gazprom“ klientė Ukraina ne tik gerokai sumažintų savo priklausomybę nuo rusiškų dujų, bet ir koreguotų jų rinkos kainą.
Bet birželio 4 d. „Royal Dutch Shell“ Finansų padalinio vadovas Simonas Henry informavo, kad dėl saugumo sumetimų korporacija pristabdo žvalgybą Juzovsko telkinyje. Tiesa, pabrėžė, kad iš projekto nesitraukia. Projekto stabčiojimas ar net numarinimas naudingas tik vienai pusei – dujas Ukrainai brangiai parduodančiai Maskvai.
Dar vykstant konkursui dėl Juzovsko telkinio eksploatavimo Ukrainos spaudoje buvo nurodoma, kad jei laimės jame taip pat dalyvaujanti rusų bendrovė TNK-BP, dujų gavyba gali apskritai nebūti pradėta. Žinant valdžios vertikalę Rusijoje, neatmestina prielaida, kad Kremlius gali paveikti bet kurią rusų bendrovę, net jei tarp jos akcininkų esama „British Petroleum“ užsienio kapitalo.
Pasitelkus separatistus ir įgyvendinant dabartinį siurrealistinį scenarijų Rytų Ukrainoje Kremliui gali nereikėti nieko spausti. Užteks tik nuolat rypauti dėl skriaudžiamų rusakalbių ir stebėti, kaip „kažkas kažkieno“ mokamiems samdiniams tiekia moderniausią karinę amuniciją, o šie su ja organizuoja teroro aktus.
Taigi turime susitaikyti, kad samdiniai XXI a. vis dar yra realybė, o ne istorijos vadovėlių dalis. Skirtumas tik tas, kad šiandien jie labai dažnai naudojami tam, kad būtų galima teigti, jog esi pasibaisėjęs tuo, kas vyksta kitoje valstybėje, nors tuo pat metu slapta finansuoji mirties legionus.