Incidentas įvyko rugsėjo 23 d. vienoje Uzbekistano sostinės Taškento mokykloje.
Rusakalbės klasės mokytoja per pamoką sugriebė dešimtmetį mokinį už ausies ir skėlė jam antausį po to, kai šis paklausė, kodėl ji nekalba rusiškai.
Apsaugos kamerų užfiksuotas incidentas kaipmat išplito internete ir pakurstė stiprią reakciją Rusijos socialinėje žiniasklaidoje.
Rugsėjo 25 d. Užsienio reikalų ministerijos atstovė spaudai M. Zacharova interviu pareiškė, kad Rusija „paprašė Uzbekistano pateikti oficialų pasiaiškinimą“ dėl šio incidento.
M. Zacharova paragino atlikti tyrimą ir pridūrė, kad „prieš tokio žiauraus elgesio kaltininkę turi būti imtasi veiksmų“.
Rusijos sprendimas kištis į Uzbekistano mokyklų gyvenimą savo ruožtu iššaukė stiprią Uzbekistano reakciją.
Savo nuomonę per „Telegram“ išrėžė ir Uzbekistano žemesniųjų parlamento rūmų pirmininko pavaduotojas Alisheras Qodirovas: tokiu atsakymu galėtų didžiuotis ir pati M. Zacharova.
„[Rusijai] verčiau derėtų spręsti savo pačios problemas, kurių jai netrūksta, nei kištis į mūsų vidaus klausimus“, – rašė A. Qodirovas, vadovaujantis demokratinei partijai „Milliy Tiklanish“ („Nacionalinis atgimimas“).
„Uzbekistano vaiko teisių pažeidimas Uzbekistano mokykloje bus tiriamas pagal Uzbekistano įstatymus. Nėra jokio reikalo kelti triukšmą“, – rašė A. Qodirovas.
„Uzbekistano Žirinovskis“
A. Qodirovas – netipiškas veikėjas nuosaikioje Uzbekistano politinėje scenoje: kas jau kas, o jis tai žino, kaip sukelti triukšmą.
Praėjusį mėnesį laikraščiui „Times of Central Asia“ parašytame straipsnyje Vidurinės Azijos ekspertas Bruce’as Pannieras pavadino jį „Uzbekistano kovotoju su Rusijos „šovinizmu“.
Kita vertus, atsižvelgiant į tai, jog Uzbekistano politinė sistema tebėra giliai autoritarinė, A. Qodirovas „nesakytų to, ką sako, jeigu neturėtų aukščiausių pareigūnų leidimo“, – pažymėjo B. Pannieras, cituodamas kelis A. Qodirovo komentarus, kuriais jis pasisakė prieš Rusijos nacionalizmą ir Sovietų Sąjungą.
Tarp jų būtų galima paminėti metų pradžioje išsakytą pasiūlymą neleisti Uzbekistane transliuoti rusiškų kanalų po to, kai vienas Rusijos politikas ir akademikas išsakė itin įžeidžiančias pastabas apie Vidurinės Azijos šalių istoriją ir žmones.
Ironiška, tačiau A. Qodirovas dažnai vadinamas „Uzbekistano Žirinovskiu“ – nuoroda į aršų rusų nacionalistą Vladimirą Žirinovskį, kuris kokius tris dešimtmečius, iki pat savo mirties 2022 m., aktyviai reiškėsi posovietinės Rusijos politinėje arenoje.
Pats A. Qodirovas tokiu palyginimu piktinasi.
2022 m. spalio mėnesį vykusiame pokalbyje su britų žurnaliste Joanna Lillis socialiniame tinkle „X“ A. Qodirovas tvirtino, kad nėra Žirinovskio tipo šovinistas, bet tiesiog pasisako už Uzbekistano „nacionalinę plėtrą pagal mūsų tradicijas [ir] vertybes“.
Kita vertus, tas pats politikas sykį pasiūlė deportuoti Uzbekistano LGBT bendruomenės narius, o tai yra kaip tik toks hiperbolizuotas nepakantumas, kokiu garsėjo V. Žirinovskis.
Tačiau yra ir kitų priežasčių, kodėl etiketė prilipo.
Tikriausiai svarbiausia tai, kad, kaip ir V. Žirinovskis, A. Qodirovas atlieka atvirai pasisakančio „insaiderio“ ir „sisteminio opozicionieriaus“ vaidmenį – nors, regis, neturi jokių realių politinių ambicijų, kurios pranoktų jam skirtas pareigas.
2021 m. A. Qodirovas buvo vienas iš keturių kandidatų, prezidento rinkimuose stojusių į kovą su prezidentu Shavkatu Mirziyoevu.
Daugelis rinkėjų prisipažino, kad, neskaitant Sh. Mirziyoevo, jis buvo vienintelė pavardė balsavimo biuletenyje, kurią jie atpažino.
Tačiau jis niekada neketino kelti grėsmės dabartinio prezidento dominavimui, ypač po to, kai iškėlė nepopuliarų pasiūlymą apmokestinti užsienyje dirbančių uzbekų pinigus, kuriuos jie siunčia Uzbekistane likusioms šeimoms.
Prieš 2023 m. pirmalaikius rinkimus A. Qodirovas ir jo „Milliy Tiklanish“ uoliai rėmė Sh. Mirziyoevo kandidatūrą.
Nauja aplinka, naujas požiūris?
Net ir atsižvelgus į visus šiuos niuansus, A. Qodirovas Uzbekistane yra savotiškai naujas reiškinys.
Ketvirtį amžiaus valdžius Islamui Karimovui, vos keli pareigūnai, neskaitant paties I. Karimovo, išsakė ką nors, kas bent kiek patrauktų visuomenės dėmesį.
Tas pats tinka ir Sh. Mirziyoevui, kuris 13 metų buvo I. Karimovo ministras pirmininkas, bet iš kiauto išlindo tik po griežtosios linijos lyderio mirties.
Tuo tarpu Uzbekistano diplomatinės institucijos yra nepaprastai atsargios.
Vis dėlto, žvelgiant iš Taškento taško, nauja geopolitinė aplinka galimai reikalauja naujo požiūrio.
Pastarąjį dešimtmetį Rusijos karinį įsitraukimą Ukrainoje lydėjo agresyvesnė retorika ir atkaklesnis sovietinės bei imperinės istorijos gynimas.
2015 m. į dabartines pareigas atėjusi M. Zacharova kai kuriais atžvilgiais įkūnija šią tendenciją.
O kur dar visi Rusijos apžvalgininkai, propagandistai ir įstatymų leidėjai, visada pasirengę kritikuoti ir įžeidinėti šalis ir visuomenes, kurios anksčiau buvo tiesiogiai kontroliuojamos Maskvos.
Tokie dalykai užkrauna sočiai darbo užsienio reikalų ministerijų spaudos tarnyboms (galite paklausti Aibeko Smadiyarovo iš kaimyninio Kazachstano).
Po M. Zacharovos įsikišimo pasigirdo daugybė reikalavimų pateikti tiesioginį diplomatinį atsaką.
„Gal galime tiems šiauriečiams, kurie save vis dar laiko „vyresniuoju broliu“ ar „vyresniąja seserimi“, pasakyti, kad Uzbekistanas yra suvereni valstybė ir kad drausmės problemą Uzbekistano mokyklose galime išspręsti patys?“ – privatus naujienų portalas Gazeta.uz rugsėjo 26 d. pacitavo viešai svarstant švietimo ekspertą Komilą Dzhalilovą.
Finansų analitikas Otabekas Bakirovas „X“ iškėlė klausimą, kuris Uzbekistano pareigūnas Rusijai išdrįs pasakyti, kad „tai, kas vyksta Uzbekistano mokyklose, yra Uzbekistano vidaus reikalas“.
Galiausiai šiokios tokios reakcijos buvo sulaukta.
Pasakodamas apie savo vizitą Niujorke, kur vyko Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja, Uzbekistano užsienio reikalų ministras Baxtiyoras Saidovas savo oficialiame „Telegram“ kanale rugsėjo 27 d. pranešė, kad jo delegacija JT Generalinės Asamblėjos kuluaruose vedė derybas su Rusijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu ir jo kolegomis.
Per derybas abi šalys „pabrėžė valstybių įsipareigojimo nesikišti į kitos šalies vidaus reikalus principo svarbą stiprinant tarpusavio pasitikėjimą“, rašė B. Saidovas.
Visgi tokio pobūdžio pareiškimai skirti skaitytojams tarp eilučių. O tam, kad būtų įgarsinti nutylėjimai, yra Alisheris Qodirovas.