Daug triukšmo sukėlė Aleksandro Litvinenkos mirtis. Jis buvo nunuodytas poloniu 2006 m., o 2012 m. bėgiodamas mirė Aleksandras Perepiličnas. Tiesa, vėliau jo organizme aptikta itin reto ir labai nuodingo augalo ekstrakto.
Labiausiai stebina štai tokios „politikos“ nuoseklumas, trunkantis ne vieną dešimtmetį. Kaip rašoma „The New York Times“ straipsnyje, panašu, kad politinės žmogžudystės, ypač nunuodijimai, Sovietų Sąjungoje ir Rusijoje itin įsišaknijusios – šios šiurpą keliančios istorijos mena NKVD ir netgi caristinės Rusijos laikus. Pavyzdžiui, Levas Trockis 1940 m. nekėlė Josifui Stalinui jokio pavojaus, tačiau jis vis tiek jį nužudė tremtyje Meksikoje.
Būtent tokio pobūdžio problemų sprendimas disidentų ir kitų oponentų atveju tapo standartine procedūra, o patvari šiems veiksmams atlikti reikalinga biurokratinė sistema Maskvai buvo itin svarbi. Šis principas taikytas net ir tais atvejais, kai būdavo nusitaikoma į asmenis, kurių nužudymas Rusijos įvaizdžiui tarptautinėje arenoje būdavo labai kenksmingas.
Trumpai tariant, štai toks elgesio modelis – iš tiesų nemalonus ir itin žalingas Maskvos įprotis, kurio derėtų atsikratyti. Vis dėlto Rusiją šiame kontekste kažin ar būtų galima vadinti išskirtine. Tenka pripažinti, kad dauguma, o gal net ir visos valstybės turi žalingų įpročių – giliai įsišaknijusių prastos reputacijos praktikų, niekur nedingstančių net ir tada, kai jas pateisinančios aplinkybės dingsta (jei tik kada iš viso jos yra buvusios).
Kaip rašoma literatūroje biurokratinės politikos tema, toks elgesys dažnai išlieka gyvybingas todėl, kad dalis valdžios jį palaiko ir nenori iškristi iš žaidimo. Kadangi atsikratyti giliai šaknis įleidusių tarnybų nėra lengva (ypač sudėtinga tai padaryti, kai jos yra slaptos), žalingi įpročiai gali išlikti gyvybingi net ir tais atvejais, kai jų naudingumas būna seniai prarastas. Dar šio pobūdžio įpročiai gali išlikti, jei jų pagrindu tapusios daugelio gerbiamos vertybės ar visuomenėje veši gerai organizuotos interesų turinčios grupės, ilgą laiką ginančios šiuos įpročius, nors jie ir būna žalingi.
Šias įžvalgas kuo puikiausiai iliustruoja JAV pavyzdys. JAV nepajėgia susivaldyti ir nuolat mėgina skleisti demokratiją neprašytos, nepriklausomai nuo šių pastangų padarinių. Iš dalies tai susiję su Amerikos politinėje kultūroje įtvirtintų demokratijos, laisvės ir kitų panašių vertybių, taigi kritikams nėra lengva įtikinti, kad kitoms šalims staigus posūkis demokratijos keliu gali būti netgi kenksmingas.
Dar tokia politika sėkmingai gyvuoja ir dėl pačių įvairiausių vyriausybinių tarnybų, nevyriausybinių ir hibridinių organizacijų veiklos, skirtos demokratijai skleisti. Žinoma, skatinimas vadovautis demokratiniais principais ne visada yra prasta mintis, tačiau Jungtinės Valstijos tęsia mėginimus net ir tada, kai akivaizdžiai gresia liūdnos pasekmės. Taigi štai koks pagrindinis žalingas amerikiečių įprotis, kurio atsikratyti artimiausiu metu turbūt nepavyks.
Ne ką mažiau užtikrintai JAV valdžia mano esanti pajėgi spęsti komplikuotas politines problemas naudodama karines oro pajėgas, o ypač vykdydama tikslius politinius nužudymus tolimuose kraštuose. Be jokios abejonės, šios priemonės tam tikrame kontekste gali būti naudingos (panašu, kad jos pasiteisino malšinant „Islamo valstybės“ veiksmus Libijoje). Vis dėlto kariniai oro pajėgų panaudojimas mėginant sėkmingai įvykdyti sudėtingas sukilimų malšinimo kampanijas Afganistane, Jemene, Irake ir kitose šalyse baigėsi nesėkme.
Nepaisant šių nesėkmių, Pentagonas ir Centrinė žvalgybos agentūra (CŽA) išlieka ištikimi šioms priemonėms, nes jos suteikia vadovams galimybę „daryti ką nors“ nesiimant sausumos operacijų. Taigi tokio pobūdžio atsakas į painias problemas tolimuose kraštuose – dar vienas labai rimtas ir labai žalingas JAV įprotis.
Galiausiai paminėti verta ir „ypatingus“ santykius su keliomis Artimųjų Rytų šalimis – Saudo Arabija, Izraeliu ir Egiptu. Štai dar vienas žalingų įpročių pavyzdys, kurio vis dar nepavyksta atsikratyti. Santykiai kiekvienu iš šių atvejų galimai buvo pagrįsti anksčiau, tačiau strateginiai ir moraliniai aspektai laikui bėgant vis labiau silpo. Vis dėlto „ypatingi“ santykiai išliko, o kai kuriais atvejais netgi dar labiau išsiplėtė, nepaisant neigiamų padarinių.
Derėtų pastebėti, kad šios tendencijos susijusios su valstybės sukauptais turtais ir supergalios statusu. Turbūt būtų logiška teigti, kad pasaulinės reikšmės supergalia gali sau leisti prabangą turėti žalingų įpročių. Vis dėlto galimybė turėti ydų nereiškia, kad jas galima paversti dorybėmis.
Be jokios abejonės, žalingų įpročių turi ir kitos šalys. Po nepriklausomybės paskelbimo Izraelis ėmėsi agresyvios politikos palestiniečių atžvilgiu, kurie po 1948 m. paliaubų liko netiksliai nustatytose su pasieniu besiribojančiose teritorijose. Ši politika apėmė į Jordanijos, Egipto ir Sirijos pajėgas nutaikytas atakas, kurios iš dalies buvo susijusios su siekiu paskatinti šių šalių vyriausybes palaužti sukilėlius.
Tenka pripažinti, kad XX a. šeštajame dešimtmetyje toks elgesys turėjo priežasčių. Kaip Jonathanas Shimshoni rašo savo knygoje „Israel and Conventional Deterrence“, tokia politika buvo pakankamai veiksminga Jordanijoje. Deja, ši politika suaktyvino žiaurumo proveržius Egipte ir tokiu būdu prisidėjo prie 1956 m. ir 1967 m. karų.
Šiandien įgyvendinant šią politiką naudojamos galingos Izraelio gynybos pajėgos prieš kur kas silpnesnes palestiniečių grupes, o tai neišvengiamai baigiasi neproporcingomis taikių gyventojų aukomis. Žala Izraelio įvaizdžiui tarptautinėje arenoje viršija bet kokią strateginę naudą, jei tik tokia yra, tačiau Tel Avivui nepavyksta atsikratyti šio savo žalingo įpročio.
Palestiniečiai savo ruožtu paskendę savų žalingų įpročių jūroje, tarp kurių dominuoja lenktyniavimas tarptautinėje arenoje, korupcija ir perteklinės pasipriešinimo formos.
Kokia gi situacija susiklosčiusi Vokietijoje? Dėl šios valstybės patirčių, susijusių su 1923 m. hiperinfliacija, kažin ar ką stebina tai, kad pokario periodu vokiečiai buvo pernelyg jautrūs stabilaus valiutos kurso ir fiskalinės drausmės klausimais.
„Vokietijos centrinis bankas įsteigtas 1957 m. ir tapo pirmuoju visiškai nepriklausomu centriniu banku, kurio pagrindinė užduotis buvo paprasta, tačiau labai reikšminga – užtikrinti stabilų Vokietijos markės kursą ribojant infliaciją.
Šis požiūris ir toliau dominuoja Vokietijos ekonomikos politikoje ir būtent dėl šios priežasties Berlynas 2008 m. užgriuvus finansinei krizei reikalavo griežtos taupymo politikos, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, pailgino recesiją ir užkrovė ant dalies Europos Sąjungos (ES) šalių narių pečių per didelę naštą. Tenka pripažinti, kad priemonės, kurios buvo svarbios XX a. šeštajame dešimtmetyje, nėra tinkamos 2009 m., tačiau politikos formuotojai Vokietijoje dėmesį sutelkė vien tik į žalingus graikų ir kitų europiečių įpročius nuvertindami savo pačių indėlį į krizę ir nepakankamai kritiškai įvertindami savo pačių pernelyg uolų fiskalinio ortodoksalumo paisymą.
Ar valstybės pajėgios atsikratyti žalingiausių savybių? Žinoma. Vokietija ir Japonija praeityje yra turėjusios itin prastą įprotį pavergti kaimynines šalis, tačiau panašu, kad abi šalys sugebėjo sėkmingai nuslopinti šį impulsą. Jungtinės Valstijos buvo linkusios toleruoti vergovę ir su ja neišvengiamai susijusį rasizmą, tačiau pastarąjį šimtmetį amerikiečiai uoliai dėjo pastangas mėgindami visiems laikams atsikratyti šio nuodingo palikimo, nors, žinoma, rezultatai dar toli gražu nėra idealūs.
1959-1990 m. Singapūro ministro pirmininko pareigas ėjęs Lee Kwan Yew kadaise itin korumpuotą uostamiestį pavertė dorumo pavyzdžiu. Egipto prezidentas Anwaras Sadatas atsisakė žalingo savo pirmtako Abdelio Nasserio įpročio – mėginimų vadovauti arabų pasauliui, ir visą savo dėmesį sutelkė vien tik į Egipto interesus.
Vis dėlto daugumai puikiai žinoma, kad atsikratyti žalingų įpročių nėra lengva. Kaip rodo Vokietijos ir Japonijos pavyzdžiai, kartais apčiuopiamų rezultatų pavyksta pasiekti tik po reikšmingos nacionalinės katastrofos – kaip dugną pasiekusiam priklausomybės kamuojamam asmeniui. Kur kas mažiau tikėtina, kad žalingų įpročių pavyks atsikratyti, jei veiksmai ir padariniai nėra akivaizdūs.
Ši taisyklė tinka tiek Rusijos polinkio nuodyti nepaklusniuosius, tiek ir JAV Nacionalinio saugumo agentūros (NSA) pernelyg energingų mėginimų visus suburti atveju. Kai žalingi įpročiai šaknis giliai įleidžia į egzistuojančias politines institucijas (akivaizdžiausia itin korumpuotose visuomenėse), jų atsikratymas tampa beveik neįgyvendinama užduotimi.
Visa tai primena apie būtinybę neprarasti realistiškumo vertinant kompleksinių visuomenių galimybes susidoroti su trūkumais per trumpą laiką. Tam tikromis aplinkybėmis šis faktas gali turėti raminamojo poveikio, nes padeda apsaugoti sėkmingą politiką nuo oponentų, per klaidą siekiančių ją panaikinti. Vis dėlto tokio pobūdžio politika dažnai tampa paprasčiausiai nebenaudinga – tokiu atveju jos atsikratyti itin sunku. Taigi kai kitą kartą pagalvosite, kad naujas charizmatiškas lyderis užėmęs postą išspręs visas problemas, nebūkite tokie naivūs.