Rusijoje sukrauti turtai
Neseniai Sakartvele vykusius rinkimus, skelbiama, laimėjo prorusiška B. Ivanišvilio 2012 metais įkurta partija „Sakartvelo svajonė“, nors apklausos rodo, kad net 80 proc. Sakartvelo gyventojų nori jungtis prie Europos Sąjungos.
Nepriklausomai išrinkta provakarietiška Sakartvelo prezidentė Salomė Zurabišvili, niekada nesutarusi su „Sakartvelo svajonės“ vyriausybe, rinkimų rezultatus suskubo vadinti klaida, argumentuodama, kad balsavimo baigtis – „Rusijos specialioji operacija“. Kartu su šalies opozicija ji reikalavo rinkimų rezultatus „ištaisyti“ – arba atlikti tyrimą, arba skelbti naujus rinkimus – ir ragino šalies žmones eiti į gatves protestuoti. Vien šalies sostinėje Tbilisyje į prašymą tuomet sureagavo dešimtys tūkstančių piliečių.
Vis panašiau, kad su rinkimų baigtimi susijęs konfliktas yra ne kas kita, o kova su vis didėjančia, praktiškai absoliučia, B. Ivanišvilio turima Sakartvelo valdžios aparato kontrole.
Skurdžiame Sakartvelo kaime 1956 metais gimęs ir magnatu tapęs B. Ivanišvilis į politikos sceną įžengė 2012 metais. Turtus jis susikrovė Rusijoje paskutinį XX amžiaus dešimtmetį privatizavus Sovietų Sąjungos laikais valstybei priklausantį turtą.
B. Ivanišvilis pelnėsi iš telekomunikacijų ir metalurgijos sričių, o galiausiai praturtėjo tiek, jog įkūrė savo banką – „Rossijskij Kredit“. Ir to buvo negana. XXI amžiaus pradžioje jis grįžo į gimtąjį Sakartvelą ir investavo savo pinigus – šiandieniniais skaičiavimais, apie 4,63 mlrd. eurų arba šeštadalį Sakartvelo BVP – į savo politines ambicijas, kurios neilgai trukus ir pagimdė „Sakartvelo svajonę“.
„Iš pradžių tai buvo politinių grupių iš politinio spektro centro koalicija, opozicija tuometiniam prezidentui Michailui Saakašviliui“, – paaiškina Gento universiteto Tarptautinių ir Europos studijų instituto Pietų Kaukazo saugumo klausimų ekspertė Laura Luciani.
Nebe dėmesio centre
2012 metais naujai partijai teko pirmasis ir labai sėkmingai pasibaigęs išbandymas – „Sakartvelo svajonė“ laimėjo parlamento rinkimus, o B. Ivanišvilis tapo ministru pirmininku. Vyriausybei jis tevadovavo kiek ilgiau nei metus, o tada nusprendė iš politikos trauktis. Tai buvo jo paskutinis postas dėmesio centre.
„Manau, kad jis labai greitai suprato, kad, norint dar labiau pralobti, žymiai naudingiau ne pačiam būti valdžioje, o kontroliuoti viską užkulisiuose negaunant neigiamų reakcijų“, – sako Jungtinės Karalystės Esekso universiteto politikos mokslų ekspertė, besispecializuojanti autoritarinių režimų klausimais, Natasha Lindstaedt.
Užuot politikavęs, B. Ivanišvalis susikūrė milijardieriaus atsiskyrėlio, garsėjančio ekstravagantišku skoniu bei hobiais, įvaizdį. „Sklandė gandai, kad žmonės net nežino, kaip atrodo žmogus, kuris Tbilisio kalvose priklausančiuose pilį primenančiuose namuose augina zebrus ir pingvinus“, – paaiškina Lankasterio universiteto mokslininkė Anna Sophie Maass, besigilinanti į Europos santykius su buvusiomis sovietinėmis šalimis.
„Jis nemėgsta būti dėmesio centre. Tikrai nėra vienas iš tų de facto lyderių, nuolat matomų viešumoje ir šmėžuojančių televizorių ekranuose, sakančių audringas kalbas ir kerinčių savo charizma. Jis toks šešėlinis veikėjas, ir jam tai patinka“, – sako ekspertė.
Nors iš visuomenės akiračio ir pasitraukė, B. Ivanišvilis politikos tikrai nepamiršo. Šiuo metu įtakingiausius postus „Sakartvelo svajonėje“ užima asmenys, kuriuos į juos paskyrė būtent B. Ivanišvilis. Pavyzdžiui, 2013 metais jį premjero poste pakeitęs Iraklis Garibašvilis buvo artimas jo patarėjas, prieš tai vadovavęs jo labdaros fondui. Kelerius metus I. Garibašvilis vadovavo ir „Sakartvelo svajonės“ muzikos įrašų kompanijai, įkurtai vieno iš trijų milijardieriaus sūnų – reperio Beros Ivanišvilio.
„Mes dažnai kalbame apie finansinę jo įtaką, leidusią „nusipirkti valstybę“, bet tai dar ne viskas. Per savo partiją ir jos žmones jis perėmė svarbiausius šalies mechanizmus. Jo partija priėmė įstatymų dėl teismų sistemos kontrolės, taip pat tildančius ir spaudžiančius pilietinę visuomenę ir žiniasklaidą“, – sako L. Luciani.
Rusijos agentas?
B. Ivanišvilio oponentai jį nuo pat pirmosios įsitraukimo į šalies politiką dienos vadina „Kremliaus projektu“. Šalyje, 2008 metais traumuotoje ekspansinio Rusijos karo, tokie kaltinimai gali labai greitai nuspręsti bet kurio politiko likimą.
Bet tik ne B. Ivanišvilio. Beveik iškart po rinkimų jis ėmėsi keisti kartvelų požiūrį į Rusiją. „Ivanišvilis įvardijo, kad „santykių su Kremliumi atkūrimas“ yra viena iš pagrindinių Sakartvelo užduočių“, – priminė A. S. Maass.
Kaip parodė ir 2024 metų „Sakartvelo svajonės“ rinkimų kampanija, ta ambicija niekur nedingo.
Per tuos dvylika metų nuo B. Ivanišvilio atėjimo į valdžią pastebėtas ir ideologinis Sakartvelo ir Rusijos suartėjimas – „konservatyvus posūkis nuo 2021 metų pabaigos ir ypač po Rusijos karo Ukrainoje pradžios“, sako L. Luciani ir priduria, kad B. Ivanišvilio retorika apie Sakartvelo kultūrinį karą prieš „dekadentiškus“ Vakarus labai primena Vladimiro Putino motyvaciją.
A. S. Mass su tuo sutinka: „B. Ivanišvilio antivakarietiška retorika labai stipri. 2024 metų balandį pasakytoje kalboje jis tikino, kad nuo 2004 iki 2012 metų Sakartvelą valdė „užsienio primestas revoliucinis komitetas“.
Jis aktyviai kovoja ir prieš, kaip pats apibūdina, vakarietišką LGBTQ+ „propagandą“ ir žada nepasiduoti prieš Sakartvelo „unikalią istoriją, tradicijas ir tapatybę“ trypiančias vertybes, rašė „Politico“.
2024 metų gegužę Sakartvelas priėmė prieštaringai vertinamą Rusijos įkvėptą įstatymą, draudžiantį „užsienio agentų“ veiklą Sakartvele, kuris sukėlė masinius protestus, galiausiai žiauriai numalšintus policijos. Anot kritikų, šį įstatymą B. Ivanišvilis ir jo partija parengė kaip būdą nutildyti nepriklausomą žiniasklaidą ir žmogaus teisių aktyvistus.
Tik ar tai paverčia I. Ivanišvilį Rusijos agentu? „Šį klausimą uždaviau daugumai Sakartvelo ekspertų. Ir jie negalėjo atsakyti, kiek tvirtai jį savo kumštyje laiko V. Putinas. Kai kurie sako, ir tai mažų mažiausia, kas gali būti, kad juos tiesiog vienija sutampantys interesai“, – mano N. Lindstaedt.
L. Luciani sako, kad, nors B. Ivanišvilio kaip sėkmingo verslininko Rusijoje veikla neišvengiamai lėmė jo pažintį su Rusijos žvalgyba, „jo pavertimas Kremliaus marionete – trumpiausias kelias, nepadėsiantis suprasti tikrųjų jo galios šaltinių“. Ekspertė pridėjo, kad B. Ivanišvilį vadinti V. Putino žaidimo figūrėle būtų pavojingai pernelyg paprasta ir sumenkintų faktą, kad šis žmogus į savo rankas perėmė praktiškai visą Sakartvelo valdžią.
Su tokia nuomone sutinka ir N. Lindstaedt: „Manau, kad B. Ivanišvilis žino negalįs pasitikėti Rusija. Manau, kad jis nėra V. Putino draugas.“
Jis „pasirinko Rusijos, o ne Europos pusę, nes tik taip gali išlikti autoritariniu vadovu: europiečiai demokratinėmis reformomis jį iš valdžios išstumtų, o dėl to pirmiausia nukentėtų jo ekonominiai interesai“.
