Tą 2013 metų pavasario dieną jis vilkėjo baltais marškiniais ir odiniu švarkeliu, kuris priminė roko grupę „Joy Division“ ir 4-ojo dešimtmečio komisarą. „Mano portfeliui Kremliuje bei vyriausybėje priklausė ideologija, žiniasklaida, politinės partijos, religija, modernizacija, inovacijos, užsienio ryšiai ir... – šioje vietoje jis padarė pauzę ir nusišypsojo. – Šiuolaikinis menas“.
Londono ekonomikos mokyklos auditorijoje pasisveikindamas su doktorantais, profesoriais, žurnalistais ir politikais, jis pasiūlo neskaityti paskaitos, o kelti klausimus ir surengti atvirą diskusiją. Sulaukęs pirmojo kausimo, jis kalba beveik 45 minutes, galiausiai visai nepalikdamas laiko klausimams, rašo Londone gyvenantis televizijos prodiuseris ir kelių knygų apie Rusiją autorius Peteris Pomerancevas.
Pateikiame visą jo straipsnį, publikuotą leidinyje „The Atlantic“:
Iš pradžių eidamas prezidento administracijos vadovo pavaduotojo, vėliau – ministro pirmininko pavaduotojo ir prezidento patarėjo užsienio politikos klausimais pareigas, V. Surkovas režisavo Rusijos visuomenę kaip vieną didelį realybės šou. Kartą suplojus rankomis, atsiranda nauja politinė partija.
Suplojus dar kartą, pasirodo „Naši“ – rusų A. Hitlerio jaunimo organizacijos „Hitlerjugend“ atitikmuo, paruoštas tam, kad Maskvos Raudonojoje aikštėje susiremtų su potencialiais demokratijos šalininkais ir degintų nepatriotiškų autorių knygas. Jis, kaip administracijos vadovo pavaduotojas, kartą per savaitę savo biure Kremliuje susitikdavo su Rusijos televizijų vadovais ir juos instruktuodavo apie tai, ką reikėtų pulti, o ką – ginti, ką galima rodyti per televiziją, o ko – negalima, kaip reikėtų pristatyti prezidentą ir kokiais žodžiais bei kategorijomis reikėtų kalbėti apie šalies gyventojų nuomonę ir jauseną.
Rusijos Ostankino televizijos laidų vedėjai išsitraukia temą (oligarchai, Amerika, Artimieji Rytai) ir kalba 20 minučių, baksnodami, mirksėdami, darydami užuominas, tačiau retai pasakydami kažką tiesiogiai, nepaliaujamai kartodami tokius žodžius kaip „juos“ ir „priešas“, kol jie įsirėžia į sąmonę.
Jie kartoja svarbiausias to laikotarpio mantras: prezidentas yra „stabilumo“ prezidentas, tikra priešingybė 10-ojo dešimtmečio „sumaišties ir saulėlydžio“ laikotarpiui. Žodis „stabilumas“ vis kartojamas ir kartojamas virtinėje iš pirmo žvilgsnio nereikšmingų kontekstų, kol pradeda skambėti kaip varpas ir pradeda reikšti viską, kas yra gera.
Kiekvienas, oponuojantis prezidentui, yra didžiojo dievo – „stabilumo“ – priešas. „Efektyvaus vadovo“ sąvoka, atėjusi iš Vakarų korporacinės terminijos, virsta prezidentą garbinančiu žodžiu: prezidentas tampa pačiu „efektyviausiu vadovu“. Visur pradeda figūruoti „efektyvumas“: Josifas Stalinas buvo „efektyvus vadovas“, kuris dėl efektyvumo daug ką turėjo paaukoti. Šis žodis skamba ir gatvėse: „Mūsų santykiai nėra efektyvūs“, – sako vienas kitam išsiskirti nusprendusi pora.
„Efektyvumas“ ir „stabilumas“: niekas negali tiksliai apibūdinti, ką reiškia šie žodžiai, tačiau miestui transformuojantis ir augant, visi jaučia, kad reikalai nėra „stabilūs“ ir tikrai niekas nevyksta „efektyviai“. Tačiau V. Surkovas ir jo marionetės šiuos žodžius naudoja taip, kad jie pradeda gyvuoti savarankiškai ir ima priminti kirvius, pakibusius virš kiekvieno, kuris išdrįsta būti nelojalus.
Viena iš daugelio V. Surkovo pravardžių yra „visos Rusijos politinis technologas“. „Politinis technologas“ yra naujas rusų terminas, kuriuo įvardijamos labai senos profesijos: viziriai, pilkieji kardinolai, Ozo burtininkai. Politiniai technologai pirmą kartą pasirodė 10-ojo dešimtmečio viduryje, žemai nusilenkdami ir pasiūlydami pasaulio išaiškinimo bei perrašymo paslaugas. Jie paveldėjo labai seną sovietų tradiciją valdyti visus – nuo viršaus iki apačios – ir caristinę praktiką rinktis antivalstybinius aktorius (XIX amžiuje tai buvo anarchistai, o dabar – neonaciai bei religiniai fanatikai).
Visa tai buvo atmiešta naujovišku mąstymu apie televiziją, reklamą ir purvinus viešuosius ryšius. Pirmieji jų klientai iš tikrųjų buvo Rusijos modernizatoriai. 1996 metais politiniai technologai, vadovaujami Boriso Berezovskio – oligarcho, vadinto Kremliaus krikštatėviu, ir asmens, kuris pirmasis perprato televizijos įtaką Rusijoje, padėjo tuometiniam prezidentui Borisui Jelcinui laimėti regis jau pralaimėtus rinkimus, įtikindami žmones, kad jis yra vienintelis kandidatas, galintis išgelbėti šalį nuo revanšistinio komunizmo ir naujojo nacizmo.
Jie sukurpė šiurpą keliančias televizijos istorijas apie gresiančius pogromus ir skubiai įkūrė apsimetėliškas dešiniojo sparno partijas, sugebėdami įtikinti, kad B. Jelcino varžovas yra stalinistas (iš tikrųjų jis buvo veikiau socialdemokratas). Taip buvo sukurtas artėjančios „raudonai rudos“ grėsmės miražas.
Šio naujo tipo autoritarizmas pasižymėjo tuo, kad užuot paprasčiausiai engęs opoziciją, kaip būdavo XX amžiuje, jis prasiskverbdavo į visas ideologijas bei judėjimus, juos išnaudodamas ir paversdamas juos absurdu.
Vienu momentu V. Surkovas galėdavo finansuoti pilietinius forumus ir nevyriausybines žmogaus teisių organizacijas, o po to tyliai remti nacionalistinius judėjimus, kurie kaltina nevyriausybines organizacijas esant Vakarų įrankiu. Maskvoje jis finansuodavo prabangius labiausiai provokuojančių menininkų festivalius, o tuomet remdavo juodai apsirengusius ir kryžių pasikabinusius ortodoksų fundamentalistus, kurie užsipuldavo šiuolaikinio meno parodas.
Kremliaus sumanymas buvo pajungti savo kontrolėn visas politinio diskurso formas ir neleisti nė vienam nepriklausomam judėjimui plėtotis už Kremliaus sienų. Taigi Maskva rytais galėdavo atrodyti kaip oligarchija, po pietų – kaip demokratija, vakare – kaip monarchija, o einant gulti – kaip totalitarinė valstybė.
V. Surkovas yra kai kas daugiau negu tik politinis operatorius. Jis yra estetas, rašantis esė apie šiuolaikinį meną, ir gangsterių repo gerbėjas, ant savo stalo šalimais prezidento portreto laikantis Tupaco nuotrauką.
Manoma, kad jis taip pat yra 2008 metais pasirodžiusio romano „Almost Zero“ („Beveik nulis“), paremto jo paties patirtimi, autorius. „Manoma“, nes romanas buvo išleistas Natano Dubovitskio pseudonimu. V. Surkovo žmonos Natalijos pavardė yra Dubovitskaja. Oficialiai V. Surkovas parašė tik įžangą, kurioje neigia esąs šio romano autorius, bet vėliau prieštarauja pats sau: „Šio romano autorius yra neoriginalus, Hamletu apsėstas kompiliatorius“; „Tai geriausia knyga, kokią esu skaitęs“.
Duodamas interviu jis vos neprisipažįsta parašęs šią knygą, nors niekada iki galo to nepatvirtina. Nepaisant to, parašė jis kiekvieną šio romano žodį, ar ne, V. Surkovas mėgsta save sieti su šia knyga. Ji, beje, tapo bestseleriu: svarbia viso laikmečio išpažintimi, suteikusia progą iš arčiausiai pažvelgti į tos sistemos mąstymą.
Minimas romanas yra šiuolaikinės Rusijos satyra, kurios pagrindinis herojus Egoras yra korumpuotas viešųjų ryšių specialistas, mielai padedantis visiems, kurie moka pinigus. Egoras, buvęs avangardinės poezijos leidėjas, dabar supirkinėja tekstus iš skurstančių pogrindžio rašytojų ir tuomet parduoda teises į jų kūrinius pasiturintiems, menines ambicijas puoselėjantiems biurokratams bei gangsteriams, kurie perleidžia tuos kūrinius jau savo vardu.
Šiame pasaulyje viskas parduodama: savo kainą turi net „liberaliausi“ žurnalistai. Toks viešųjų ryšių ir leidybos pasaulis, koks pavaizduotas romane, yra pavojingas. Leidyklos turi savo pačių nusikalstamas gaujas, kurių nariai šaudo į varžovus dėl teisių į V. Nabokovo ar A. Puškino kūrybą.
Tai būtent tokia pati knyga, kokias Raudonojoje aikštėje degino V. Surkovo jaunimo organizacijos.
Vienišos motinos Rusijos provincijoje pagimdytas Egoras auga kaip literatūros mylėtojas, nusivylęs apgaulinga Sovietų Sąjungos ideologija. 9-ajame dešimtmetyje jis atvyksta į Maskvą, kur dalyvauja bohemiškuose vakarėliuose, o dar po dešimties metų tampa viešųjų ryšių guru. Tokia istorija turi daug ką bendra su tuo, kas žinoma apie patį V. Surkovą: detales spaudai jis nutekina tik tuomet, kai tai būna reikalinga.
Jis pats gimė 1964 metais. Jo motina buvo rusė, o tėvas – čečėnas, palikęs jų šeimą dar tuomet, kai V. Surkovas tebebuvo mažas vaikas. Buvę bendraklasiai prisimena jį kaip bernioką, leidinyje „Komsomol“ besišaipiusį iš mokytojos augintinių, mūvėjusį velvetinėmis kelnėmis, nešiojusį ilgus plaukus kaip „Pink Floyd“, rašiusį eilėraščius ir turėjusį pasisekimą tarp merginų. Jis buvo gerus pažymius gaudavęs moksleivis, kurio rašinėlius mokytojai garsiai skaitydavo mokytojų kambaryje.
Jis buvo pernelyg išmintingas, kad tikėtų socialine ir politine santvarka, egzistavusia aplinkui.
„Revoliucijos poetas Majakovskis tvirtino, kad gyvenimas (po komunistinės revoliucijos) yra puikus ir kad gera būti gyvam. Tačiau tai nesutrukdė Majakovskiui po kelerių metų nusišauti“, – paauglystėje rašė V. Surkovas sovietiniam moksleiviui itin nederamose eilutėse.
Kol V. Surkovas brendo, Rusijoje svaiginančiu tempu vyko eksperimentai su įvairiais modeliais: po sovietinės stagnacijos prasidėjo „perestroika“, privedusi prie Sovietų Sąjungos žlugimo, tuomet sekė laisvės euforija, ekonominė katastrofa, oligarchija ir mafijos valstybė. Kaip galima kažkuo tikėti, kai aplinkui viskas taip sparčiai keičiasi?
Maskvoje jis įsitraukė į bohemos sluoksnius, kuriuose menininkai jau buvo pradėję jausti svaiginantį nepastovumą. Nė vienas vakarėlis neapsieidavo be Olego Kuliko (kuris įkūnys pasiutusį šunį, kad perteiktų palūžusį posovietinį žmogų), Germano Vinogradovo (kuris išeis nuogas į gatvę ir apsipils lediniu vandeniu), o vėliau – be Andrejaus Bartenževo (kuris persirengs ateiviu, kad parodytų naujojo pasaulio keistumą). Ir, žinoma, be Vladiko Mamyševo – Monroe.
Itin manieringas Vladikas buvo posovietinis Warholas, maišytas su RuPaulu. Pirmasis rusų menininkas transvestitas įkūnydavo Marilyn Monroe ir A. Hitlerį (du didžiausius XX amžiaus simbolius, sakydavo jis) ir mėgdžiodavo Rusijos popmuzikos žvaigždes, Rasputiną bei M. Gorbačiovą.
Į vakarėlius jis atvykdavo kaip B. Jelcinas, Tutanchamonas ar Karlas Lagerfeldas. „Kai vaidinu, kelioms sekundėms tampu savo personažu“, – mėgdavo sakyti Vladikas. Jo vaidmenys būdavo liguistai tikslūs, pastūmėjantys personažą iki kraštutinumo, kai asmens įvaizdis pradeda atsiskleisti ir pakirsti pats save.
Tuo pat metu Rusija pradėjo atrasti viešųjų ryšių bei reklamos magiją ir V. Surkovas pajuto savo pašaukimą. Šansą jam suteikė dailiausias Rusijos oligarchas Michailas Chodorkovskis. 1992 metais jis surengė pirmąją M. Chodorkovskio reklamos kampaniją, kuriai oligarchas, vilkintis languotu švarku ir užsiauginęs ūsus, buvo nufotografuotas plačiai išsišiepęs ir laikantis rankoje pluoštus banknotų.
„Prisijunkite prie mano banko, jeigu norite lengvų pinigų, – skelbė reklama. – Aš jų gavau. Galite ir jūs!“. Tokie plakatai buvo iškabinti kiekvienoje autobusų stotelėje ir skelbimų lentoje. Populiacijai, kuriai buvo diegiamos prieš kapitalizmą nukreiptos vertybės, tokia reklama sukėlė šoką. Tai buvo pirmas kartas, kai Rusijos įmonė kaip prekės ženklą panaudojo paties savininko veidą. Tai buvo pirmas kartas, kai turtas buvo pateiktas kaip vertybė. Galbūt milijonieriai egzistavo ir anksčiau, bet jie visuomet turėjo slėpti savo turtą. V. Surkovas pajuto, kad pasaulis keičiasi.
Po to V. Surkovas dirbo viešųjų ryšių vadovu Ostankino televizijos Pirmajame kanale tuometiniam Kremliaus teismo didžiajam viziriui Borisui Berezovskiui. 1999 metais jis prisijungė prie Kremliaus komandos, kurdamas prezidento įvaizdį lygiai taip pat, kaip kūrė M. Chodorkovskio.
Kai prezidentas ištrėmė B. Berezovskį ir įkalino M. Chodorkovskį, V. Surkovas padėjo surengti kampaniją žiniasklaidoje, kurioje pasirodė naujas M. Chodorkovskio įvaizdis: vietoj išsišiepusio oligarcho, laikančio pluoštus pinigų, dabar jis visada buvo rodomas pasodintas už grotų. Žinia buvo aiški: nuo „Forbes“ viršelio iki kalėjimo kameros skiria tik viena nuotrauka.
Visų šių pokyčių metu V. Surkovas keitė pareigas, viršininkus ir ideologijas, tačiau savo veiklos sferos nepaliko.
Veikiausiai įdomiausios „Beveik nulio“ vietos prasideda tuomet, kai autorius nuo socialinės satyros pereina prie savo pagrindinio veikėjo vidinio pasaulio aprašymų. Egoras apibūdinamas kaip „vulgarus Hamletas“, galintis matyti per savo amžiaus paviršutiniškumą, bet nesugebantis niekam jausti tikrų jausmų: „Jo vidus buvo užrakintas kevale... išorėje buvo jo šešėliai, lėlės. Jis laikė save beveik autistu, imituojančiu kontaktus su išoriniu pasauliu, kalbančiu su kitais dirbtiniu balsu, kad sužvejotų viską, ko jam reikia iš Maskvos škvalo: knygas, seksą, pinigus, maistą, valdžią ir kitus naudingus dalykus“.
Kūrybos aukštumos! Egoro dievas yra už gėrio ir blogio ribų ir Egoras yra privilegijuotas jo bendrakeleivis: pernelyg protingas, kad kažkuo rūpintųsi, ir pernelyg arti Dievo, kad jam reikėtų moralės. Pasaulį jis regi kaip erdvę, kurioje galima projektuoti skirtingas tikroves. V. Surkovas artikuliuoja pamatinę filosofiją, kuria grindžiamas naujasis elitas ir posovietinių supermenų karta, sudaryta iš stipresnių, blaiviau mąstančių, greitesnių ir lankstesnių individų už visus kitus, gyvenusius anksčiau.
Kai dirbau Rusijos televizijoje, kasdien susidurdavau su tokio požiūrio formomis. Ostankino kanaluose dirbę prodiuseriai savo privačiuose gyvenimuose galėdavo būti liberalūs, atostogauti Toskanoje ir turėti europietišką skonį. Kai paklausiau, kaip jie suderina profesinę sferą ir asmeninį gyvenimą, jie pasižiūrėjo į mane, tarsi būčiau kvailys, ir atsakė: „Pastaruosius 20 metų gyvenome su komunizmu, kuriuo niekada netikėjome, su demokratija, mafijos valstybe bei oligarchija, ir supratome, kad visa tai buvo iliuzijos, kad viskas yra viešieji ryšiai“.
„Viskas yra viešieji ryšiai“ tapo mėgstama naujosios Rusijos fraze. Mano kolegos Maskvoje buvo užvaldyti jausmo, kad jie yra ciniški ir kartu apsišvietę. Kai paklausiau jų apie sovietų laikmečio disidentus, kokiais buvo mano tėvai, kovoję prieš komunizmą, jie pavadino juos naiviais svajotojais, o mano paties prisirišimą prie tokių vakarietiškų sąvokų kaip „žmogaus teisės“ ir „laisvė“ jie laikė didžiuliu nesusipratimu.
„Argi nematai, kad jūsų pačių valdžia yra tiek pat bloga, kaip ir mūsų?“ – klausė jie. Mėginau protestuoti, bet jie tik šypsojosi. Šiame pasaulyje kažkuo tikėti ir kažką ginti yra juokinga. Vertinamas tik sugebėjimas keisti formas.
Vladimiras Nabokovas kadaise aprašė drugelių rūšį, kuriai ankstyvojoje vystymosi stadijoje tenka išmokti, kaip keisti savo spalvas, kad apsigintų nuo plėšrūnų. Drugelio plėšrūnai seniai buvo žuvę, bet jis vis tiek keitė savo spalvas, jusdamas transformacijos malonumą. Kažkas panašaus vyko ir su Rusijos elitu: sovietų laikais jie išmoko apsimetinėti, kad išgyventų. Dabar nuolat keisti savo spalvas nebuvo reikalo, bet jie toliau taip elgėsi, jusdami juodą džiaugsmą ir pakylėdami konformizmą iki estetinio akto lygio.
Pats V. Surkovas yra kraštutinė tokios psichologijos išraiška. Kol stebėjau, kaip jis Londone sako kalbą studentams ir žurnalistams, jis keitėsi ir transformavosi tarsi gyvsidabris, nuo kerubiniškos šypsenos iki demoniško žvilgsnio, nuo švelnaus liberalo, pamokslaujančio apie modernizaciją, iki pirštu grūmojančio nacionalisto, besitaškančio sąmoningai prieštaringomis idėjomis: „valdoma demokratija“, „konservatyvi modernizacija“ ir pan.
Tuomet jis žengė žingsnį atgal, nusišypsojo ir tarė: „Mums reikia naujos politinės partijos ir mes turime padėti, kad ji susikurtų. Nėra reikalo laukti ir leisti susikurti jai pačiai“. Iš arti pažvelgus į partijos narius politinės realybės šou, kurį režisuoja V. Surkovas, apsiputojusius nacionalistus ir raudonveidžius komunistus, galima pastebėti, kad jie visi atlieka savo vaidmenis su mažu ironijos blyksniu.
„Tai buvo pirmasis ne linijinis karas“, – rašo V. Surkovas naujame trumpame apsakyme „Without Sky“ („Be dangaus“), kuris buvo paskelbtas jo pseudonimu ir pasakoja apie distopinę ateitį po „penktojo pasaulinio karo“: „Per primityvius XIX ir XX amžiaus karus buvo įprasta, kad kovoja tik dvi pusės. Dvi sąjungininkų grupės. Dabar susidūrė keturios koalicijos. Ne dvi prieš dvi ar trys prieš vieną. Ne. Visos prieš visas“.
V. Surkovo vizijoje neužsimenama apie šventuosius karus, nėra ir kabaretų, kurie provokuodavo ir erzindavo Vakarus. Tačiau jis pateikia temstančią globalizacijos viziją, kurioje užuot visiems vieningai sukilus, tarpusavio sąveikos reiškia daugybinius kontekstus tarp judėjimų, korporacijų ir miestų – valstybių, kur seni aljansai – europos sąjungos, šiaurės atlanto organizacijos ir vakarai – yra nudėvėti ir kur Kremlius gali žaisti naujomis, kintančiomis lojalumo bei interesų linijomis, naftos bei pinigų srautais, atskirdamas Europą nuo Amerikos, vieną Vakarų įmonę nuteikdamas prieš kitą ir prieš jų abiejų vyriausybes, kad niekas nesuprastų, kur slypi kieno nors interesai ir ko jais siekiama.
„Kelios provincijos prisijungs prie vienos pusės, – tęsia V. Surkovas. – Kitos kelios – prie kitos pusės. Vienas miestas ar karta, ar lytis prisijungs prie dar kitos pusės. Tuomet jos galės kaitalioti puses, kartais pakariaudamos. Jų tikslai buvo gana skirtingi. Dauguma suprato, kad karas bus šio proceso dalis. Tačiau nebūtinai pati svarbiausia dalis“.
Kremlius kada tik panorėjęs kaitalios siunčiamas žinias savo naudai, prasiskverbdamas visur: Europos dešiniojo sparno nacionalistai bus gundomi prieš Europos Sąjungą (ES) nukreiptomis kalbomis; kraštutiniai kairieji žavėsis pasakomis apie kovą su JAV hegemonija; JAV religiniai konservatoriai bus įtikinti Kremliaus kovoti su homoseksualumu. Rezultatas: iš skirtingų kampų sklindanti virtinė balsų, skirta pasaulinei auditorijai ir sudaranti vis didėjantį Kremliaus paramos aidą, transliuojamą per Rusijos televiziją.
„Be dangaus“ pasirodė 2014 metų kovo 12-ąją. Po kelių dienų Rusija aneksavo Krymą. V. Surkovas padėjo organizuoti aneksiją, pasitelkdamas savo „Nakties vilkų“, kazokų, inscenizuotų referendumų, politikos marionečių ir žmonių su šautuvais teatrą. Visi nauji Kremliaus sąjungininkai – dešinieji, kairieji ir religijos gynėjai – rėmė prezidentą. Iš Vakarų pusės nebuvo sankcijų, kurios būtų kėlusios pavojų ekonominiams ryšiams su Rusija. Tik keliems aukštiems pareigūnams, tarp jų ir pačiam V. Surkovui, buvo uždrausta keliauti ar investuoti Jungtinėse Valstijose bei ES.
„Ar šis draudimas jums nepakenks? – vienas žurnalistas paklausė V. Surkovo, kai šis žingsniavo pro Kremliaus rūmus. – Jūsų skonis rodo, kad esate labai vakarietiškas asmuo“. V. Surkovas nusišypsojo ir parodė pirštu į savo galvą: „Galiu pritaikyti Europą čia“. Vėliau jis paskelbė: „Administracijos Vašingtone sprendimą traktuoju kaip savo tarnybos Rusijai pripažinimą. Man tai didelė garbė. Neturiu sąskaitų užsienyje. Vieninteliai dalykai, dominę mane iš JAV, yra Tupacas Shakuras, Allenas Ginsbergas ir Jacksonas Pollockas. Man nereikia vizos, kad pasiekčiau jų kūrinius. Aš nieko nepraradau“.
Šis straipsnis buvo parengtas pagal Peterio Pomerancevo būsimą knygą „Nothing Is True and Everything Is Possible“ („Niekas nėra tiesa ir viskas yra įmanoma“), kurioje pasakojama apie darbą postmodernistinės Vladimiro Putino diktatūros viduje, ir paremtas jo publikacija leidinyje „London Review of Books“.