Pastaraisiais metais daugiausia dėmesio sulaukė V. Voinovičiaus knyga „Maskva-2042“ – satyrinė antiutopija, parašyta dar 1986 metais. Joje ateities Maskvos aprašyme matomos neįprastos paralelės su šiandienine Rusija.
Ar pats V. Voinovičius savo knygą „Maskva-2042“ laiko pranašišku romanu?
„Veikiausiai turėčiau pasikuklinti ir pasakyti: „Ne, ne, ir dar kartą, ne“. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad mano knygoje būsimas Rusijos valdovas yra buvęs KGB rezidentas Vokietijoje ir kad jis dalyvavo įpykusių KGB generolų sąmoksle, buvo „Rugpjūčio revoliucijos“ (dabar jau niekas nepamena, kad 1991-ųjų rugpjūtį įvyko perversmas) didvyris, o taip pat buvo „karo Buriat-Mongolijoje“, kuris gali būti karo Čečėnijoje pakaitalu, didvyris. Manau, kad panašumas yra didelis. Be to, toje knygoje minėjau ir apie valstybės, KGB ir Stačiatikių bažnyčios susiliejimą“, – sakė V. Voinovičius.
„Paprastai jeigu stebi dabartines tendencijas, galima nuspėti ateitį. Tai daro labai mažai žmonių, nes, kaip esu girdėjęs, tik 3-5 proc. žmonių suvokia, kad yra istorijos dalis. Didžioji dauguma mano, kad viskas visuomet bus taip, kaip yra dabar“, – pastebi rašytojas.
V. Voinovičius pasakojo, kad 1980 emigruodamas iš Sovietų Sąjungos jis pasakė, kad po penkerių metų prasidės radikalūs pokyčiai. Jis nemanė, kad Sovietų Sąjunga žlugs, tačiau tikėjosi rimtų politinių pokyčių. Tuomet V. Voinovičius savo prognozę aiškino taip: „Sovietinis režimas pasiekė tokį idiotizmo lygį, kad išeities nebėra.“
Rašytojas prisimena matęs, kaip sovietiniai žmonės plūstelėjo į cerkves.
„Religija ėmė vaidinti vis svarbesnį vaidmenį, ir tapo akivaizdu, kad valstybė anksčiau ir vėliau pamėgins ją patraukti savo pusėn savo tikslams įgyvendinti. Taip pat mačiau, kaip KGB ima vaidinti vis svarbesnį vaidmenį. Šalį valdė neišsilavinę ir nekompetentingi žmonės, kuriems reikėjo kompetentingų padėjėjų. Ir geriausias šaltinis buvo KGB. KGB darbuotojai pagal savo išsilavinimą buvo geresni už daugumą. Jie mokėjo užsienio kalbų ir geriau suvokė situaciją“, – pasakojo V. Voinovičius.
„Tiesą pasakius, jau tomis dienomis, kai rašiau knygą, scenoje pasirodė KGB vadovas Jurijus Andropovas, kuris tapo Komunistų partijos generaliniu sekretoriumi. O vėliau atėjo V. Putinas“, – pridūrė V. Voinovičius.
Žurnalistė rašytojo paklausė, ką dabar jam šnibžda jo istorinė logika.
„Dar visai neseniai mano prognozės buvo labai pesimistinės, ir padėtis atrodė labai niūri. Tačiau po visų tų įvykių – „Krymas mūsų!“, Donbasas ir visa kita – aš suvokiau, kad vėl galiu pradėti prognozuoti“, – atsakė jis.
„Atvirai kalbant, suklydau dėl vieno dalyko. Pranašavau, kad V. Putinui greitai teks pasitraukti, tačiau jis vis dar savo vietoje. Tačiau vėl (šį kartą ne po 70 metų, bet po labai trumpo laikotarpio) prezidentas ir Dūma pasiekė tokį idiotizmo lygį, kad nuolat imamasi veiksmų, kurie iš tiesų yra beprasmiai ir net žalingi pačiai Rusijai“, – sakė V. Voinovičius.
Jo nuomone, „Krymo aneksija iki tam tikro lygio pakenkė Ukrainai, tačiau mažiau nei Rusijai.“
Ukraina atsikratė regiono, kuriam reikia milžiniškų subsidijų, ir šalį užjaučia visas pasaulis. O Rusija „atsikando daugiau nei gali sukramtyti“. Rašytojas taip pat mano, kad Rytų Ukraina „pavirto pūliuojančia žaizda, kuri sekina tiek Ukrainą, tiek ir Rusiją“.
„Be to, visuomet veikia švytuoklės efektas, ir ne tik Rusijoje“, – tęsė rašytojas.
Michailo Gorbačiovo ir Boriso Jelcino laikais ji buvo vienoje pusėje. „O dabar V. Putinas pastūmė ją toli į priešingą pusę, ir judėjimas atgal yra neišvengiamas“, – mano V. Voinovičius.
„Kalbant konkrečiai, manau, kad dabartinė reakcinė politika pasibaigs visišku žlugimu, ir kils naujos „perestroikos“ būtinybė. Bus „tamsūs laikai“, kurie, visai tikėtina, prives prie Rusijos žlugimo“, – konstatuoja rašytojas.
„O kiek neišvengiama buvo tai, kad po komunistinio režimo žlugimo Rusija pajudėjo ne link demokratijos?“ – V. Voinovičiaus paklausė žurnalistė.
Jis atsakė nemanąs, kad tai, kas įvyko, buvo neišvengiama.
„Kartais būna istorinių momentų, kai šalies kursą galima nukreipti viena ar kita linkme, kai nuo likimo galima pabėgti, – sakė V. Voinovičius. Jo nuomone, būtent tokiu momentu į valdžią ir atėjo V. Putinas. – Jeigu jo vietoje būtų atsidūręs koks kitas žmogus, panašus į Tomą Džefersoną...“
Rusų rašytojo nuomone, tuomet buvo tokios aukštos naftos kainos, kad buvo galima padaryti viską siekiant sustiprinti demokratiją. „V. Putinui tiesiog nusišypsojo sėkmė ir jis tuo pasinaudojo KGB stiliumi. Jis pasirodė esąs gudrus KGB agentas, o ne išmintingas valstybės veikėjas“, – mano V. Voinovičius.
Jo nuomone, V. Putinas „savaip protingas, kai prieinama prie politinių intrigų. Jis turi gerų gabumų kalbant apie skaičius“. Tačiau vos atėjęs į valdžią V. Putinas pakeitė himną, kuris buvo sukurtas tarybinio pagrindu.
„Jis nedelsdamas pradėjo apeliuoti į žemiausius žmonių instinktus, – pareiškė V. Voinovičius. – Ir tuomet valdžia trenkė jam į galvą. Su Sočio olimpinėmis žaidynėmis jam pasisekė: jos nežlugo, vaizdas buvo įspūdingas, ir tuomet jis pagalvojo: „Kodėl neužgrobus Krymo?“ Ir galiausiai jis įkliuvo. Jeigu jis būtų išmintingas žmogus, jis to nebūtų daręs. Žinoma, tuomet jis nebūtų rengęs ir olimpiados.“
„V. Putinas įstūmė save į kampą: padarė tiek klaidų ir įvykdė tiek nusikaltimų, kad jam nebeliko kitos išeities, kaip tik laikytis tos valdžios, – mano rašytojas. – Visai nesvarbu, kaip jis pasitrauks iš savo posto, tačiau jo politika tikrai bus pasmerkta kaip bloga ir neteisinga. Ir visi kaltins jį. Lygiai taip pat, kaip dabar jis dėl visko kaltina B. Jelciną. Veikiausiai tai padarys kažkas, kas dabar V. Putinui prisiekinėja amžiną meilę.“
„O kaipgi V. Putino 86 proc. reitingas?“ – paklausė V. Voinovičiaus žurnalistė.
„Mes žinome, kad masių meilė neamžina. Ji išnyks, subliūkš kaip burbulas, ir labai gretai“, – mano V. Voinovičius. Jo teigimu, šiuo metu tas reitingas yra palaikomas dirbtinai, tačiau ilgai tai netruks.
Dauguma žmonių informaciją priima pasyviai, mano rašytojas. Dabar televizija rusus įtikinėja, kad 1990-aisiais buvo didžiulė katastrofa, o iki jos viskas buvo normalu. Daugelis sako: „Niekada taip gerai negyvenau, kaip valdant V. Putinui“.
„Be to, nebereikia tiek daug pinigų išleisti ideologijai“, – priduria V. Voinovičius.
„Tačiau dabar, rodos, žmonėms teks veržtis diržus, ir kai kuriems jų jau kyla abejonių“, – sako jis.
„Ar Vakarams apie įvykius Rusijoje reikia suprasti kažką tokio, ko jie dabar nesupranta?“ – V. Voinovičiaus paklausė C. Young.
„Nesu tikras. Manau, kad šiuo metu Vakarai Rusiją supranta geriau nei anksčiau ir daug labiau jos baiminasi. Mano nuomone, bet kuriuo atveju grėsminga Rusijos prigimtis yra pervertinama: dauguma šiuolaikinių analitikų Vakaruose net negali įsivaizduoti, kad Rusija gali tapti drauge. O aš manau, kad gali, jeigu pasikeistų įvykiai“, – atsakė V. Voinovičius.
„Kai Japonijoje pasikeitė režimas, pasikeitė ir japonai. Rusai taip pat gali pasikeisti, jeigu tam vėl susidarys sąlygos. Šiandien mes stovime ant itin neaiškios situacijos slenksčio, kai arba viskas pasibaigs katastrofa, arba į valdžią ateis geresni žmonės“, – mano rašytojas.
Anot V. Voinovičiaus, Rusija greitai gaus naują šansą suartėti su Vakarais ir žengti žingsnį demokratijos link.
„Jeigu taip įvyks, Vakarai turi laiku jį pastebėti ir protingai jį paremti“, – pabrėžė V. Voinovičius.