Kaip rašo esquire.com, filmas prasideda klaustrofobiją keliančia kelione po siaubingus britų karių apkasus, atspindinčią unikalų S. Mendeso filmavimo stilių, kuomet atrodo, kad scena buvo nufilmuota vienu tęstiniu kadru. Tuomet du pagrindiniai veikėjai sulaukia įsakymų. 1917 metų balandžio 6 dieną (ši diena atsitiktinai sutapo su realia diena, kuomet Jungtinės Valstijos oficialiai prisijungė prie karo) Šiaurės Prancūzijoje lanskapralas Blake‘as bei lanskapralas Schofieldas pakviečiami į vadovybės bunkerį.
Generolas jiems praneša, kad fronto pro fronto liniją prasiveržę kariai ruošiasi pulti toliau ir jau tuoj pateks į pasalą. Jie ketina pulti vokiečių pajėgas, manydami, kad šios traukiasi, tačiau iš tiesų tai yra spąstai. Kyla grėsmė 1600 gyvybių, ir vienintelis būdas perduoti žinią operacijos vadovui yra Blake‘ui ir Schofieldui asmeniškai jam įteikti laišką. Jie privalės išlįsti iš apkasų, kirsti niekieno žemę, tuomet per vokiečių stovyklą, miestelį palei upę nusigaut iki miškų, kur yra britų vyrai, besirengiantys tam, kas kitu atveju virs skerdynėmis.
Ir tai, beje, būtina padaryti iki aušros. „Jeigu jums nepavyks, prasidės skerdynės“, – perspėjo karius generolas.
Blake‘as iš karto sutinka, nes jo brolis yra fronto linijoje. Tačiau prieš 18 mėnesių įvykusį Somo mūšį, per kurį gyvybės neteko daugiau nei 1 mln. vyrų, išgyvenęs Schofieldas, už tai gautą medalį iškeitęs į butelį vyno, meldžia savo partnerio sustoti ir pagalvoti. Kyla klausimas, ypač atsižvelgus į tai, kad filmo baigiamojoje dedikacijoje S. Mendesas dėkoja savo seneliui, Pirmojo pasaulio karo veteranui Alfredui Mendesui „už istorijas“, ar visa tai yra tiesa?
Faktai ir pramanai
Filme vaizduojamu laikotarpiu vokiečiai tikrai atsitraukė, o tai kaip reikiant sutrikdė sąjungininkus. 1917 metų vasarį vokiečiai iš tiesų pradėjo vykdyti „Albericho operaciją“ ir atsitraukė iki Hinderburgo linijos – „naujai pastatytos ir smarkiai sustiprintos“ slėptuvės, kaip žurnalui „Vanity Fair“ pasakojo pats S. Mendesas.
Nacionalinio Pirmojo pasaulinio karo muziejaus ir memorialo vyresnysis kuratorius Doranas Cartas pasakojo, kad vokiečiai „konsolidavo savo pajėgas, rengdamiesi potencialioms puolimo operacijoms. Pasak jo, „jie niekada nesakė, kad atsitraukia. Jie tiesiog persikėlė į geresnę gynybinę poziciją“. (Sąjungininkai tos linijos nekirto iki 1918 metų rugsėjo 29 dienos).
Tą sumaištį, kurią savo linijiniu istorijos pasakojimo būdu (žiūrovai nesužino daugiau, nei žino du lanskapralai), atskleidžia S. Mendesas, sąjungininkų gretose sukėlė faktas, kad vokiečiai pernakt nuo esamos fronto linijos atsitraukė 68 kilometrus.
Kai Blake‘as ir Schofieldas perduoda gautus nurodymus savo pačių fronto linijos vadui – geltligės kamuojamam leitenantui ir jo paklausia, kur yra skylės jų pačių tvorose, kad vėliau galėtų sugrįžti, šis atsako nė nenutuokiantis, ar jie iš tiesų ras tuščius apkasus, ar tūkstančius į juos nukreiptų ginklų. Jis davė jiems signalinį pistoletą ir paprašė: jeigu ten iš tiesų nėra vokiečių, gal jie galėtų iššauti ir čia esantiems vyrukams tai pranešti?
„Tyrimai rodo, kad visi nesutarė, – pernai leidiniui „Deadline“ pasakojo S. Mendesas. – Todėl turime dramatiškai nuostabią situaciją, kur turime generolą, kuris sako, kad „jų nebėra, jie apleido savo pozicijas. Patikėkite ir eikite per niekieno žemę“. O už 200 metrų sutinkame kažką, kas sako, kad tai absoliuti nesąmonė. „Jeigu išlįsite į viršų, jūs mirsite. Mes tai padarėme praėjusią naktį ir pražuvome. Ką, po velnių, jūs darote?“
Vokiečiai iš tiesų paliko spąstų apleistuose bunkeriuose
Atsiraukdami vokiečiai pasistengė sugadinti viską, ką sąjungininkai galėtų panaudoti – laidus, kelius, tiltus; tiesiog norėjo sulėtinti priešo judėjimą iki naujos fronto linijos.
„Vokiečiai sunaikino viską, kas buvo vertinga, sudegino miestelius, išsivedė didžiąją dalį civilių, nukirto medžių ir po savęs paliko spąstų, snaiperių bei keletą kitų staigmenų“, – žurnalui „Vanity Fair“ pasakojo filmo režisierius.
Realybė įkvėpė didžiąją dalį sudegusios žemės, kurią žiūrovai mato filme, kuriame spygliuota viela, purvas, žiurkės ir pelenai dengia daugiau žemės nei žolė.
1917 metų balandžio 6 d. yra svarbi data istorijoje?
Atsakymas yra „taip“, bet po jo seka „bet“. Jungtinės Valstijos iš tiesų tą dieną, apie kurią S. Mendesas nusprendė papasakoti, prisijungė prie karo. Tačiau tas „bet“ reiškia, jog tai yra visiškas sutapimas ir neturi nieko bendro su filmo siužetu. Nuo karo paskelbimo iki realaus JAV įsitraukimo į karą turėjo praeiti dar nemažai laiko, JAV toli gražu nebuvo pasiruošusi ir neturėjo nei pakankamai apmokytų karių, nei amunicijos kariniams veiksmams iš karto.
Ten buvusiems tokiems vyrams kaip Schofieldas ir Blake‘as esminis tikslas nuo šios žinios nebūtų pasikeitęs. Jų didžiausia misija buvo išlikti gyviems ir tai padaryti šiandien.
Kalbant apie šio filmo įvykius ir vieną dieną, apie kurią pasakojama filme „1917“, situacija yra reali ir galėjo įvykti, tačiau nėra garantijos, kad būtent tokia misija buvo įvykdyta tą konkrečią dieną. Vokiečiai pradėjo perkelti savo vakarų fronto linijas atgal 1917 metų vasario 25 dieną ir baigė balandį. Galima spėti, kad ataka, kurią du filmo veikėjai privalo sustabdyti, yra tapatinama su Poelcappelle mūšiu, kuris iš tiesų vyko Belgijoje 1917 metų pabaigoje.
Blake‘o ir Schofieldo misija tuomet neįvyko, bet galėjo įvykti
„Ši idėja buvo labai laisva forma paremta istorija, kurią man papasakojo senelis“, – leidiniui „Deadline“ pernai sakė S. Mendesas. Taigi, nors Blake‘as ir Schofieldas nebuvo realūs kareiviai, tai, kad dažnai žinutes reikėjo perduoti fiziškai, buvo dažnas reiškinys. Vokiečiai nukirpo telegrafo laidus, o ir telefono linijos retai kada išlikdavo.
Ir nors tokios konkrečios misijos nebuvo, filmo siužetas puikiai atspindi realybę, su kuria susidurdavo kariai fronto linijoje.
„Mano senelis kovojo Pirmajame pasauliniame kare. Jis buvo labai jaunas, mažo ūgio ir labai greitas. Jam buvo pavesta nešioti žinutes Vakarų fronte. ... Ir ta dvasia, apie kurią jis pasakojo, bei pagrindinė mintis apie žmogų, nešantį žinią, manęs niekaip neapleido. Ji kažkokiu būdu tiesiog įstrigo manyje ir neapleido manęs pastaruosius 50 metų“, – pasakojo režisierius.
Viena iš jo senelio misijų, panašu, ypač paveikė S. Mendesą. „Tik aštuntojo dešimtmečio viduryje jis nusprendė papasakoti apie tai, kas nutiko jam paauglystės metais, – NPR praėjusiais metais sakė S. Mendesas. – Ir buvo viena ypatinga istorija, kurią jis mums papasakojo. Kartą 1916 metų žiemą, temstant, jam buvo pavesta nunešti vieną žinutę. Jis buvo mažo ūgio, todėl jį siųsdavo būtent į tokias misijas. Jo ūgis siekė apie 1,68 metro, o migla niekieno žemėje tvyrodavo maždaug 1,83 metro aukštyje, todėl migloje jis buvo nematomas. man tai įstrigo. Ir tai buvo istorija, kurią norėjau papasakoti.“