Aludarių teigimu, alaus skonį lemiantis veiksnys yra alaus mielės, o ne vanduo. Ar alui gaminti naudojamas vanduo būtų imamas iš gręžinio, ar iš miesto vandentiekio - visos gamyklos jį apdoroja vandens paruošimo ceche. Ten jis nugeležinamas, sutvarkomos druskos, ir jis gaunamas toks, kokio reikia gamintojui.
Neseniai skelbta, kad "Kalnapilio - Tauro grupei" priklausantis Vilniaus "Tauras" galutinai perkelia gamybą į Panevėžio "Kalnapilį", kur jau kurį laiką buvo gaminamas visas į butelius pilstomas "Tauro" alus.
Tikinama, kad vartotojams įprastas "Tauro" alaus skonis dėl to nepasikeis.
Tačiau nepriklausomas alaus ekspertas Vidmantas Laurinavičius abejoja, ar gamybos vietos pakeitimas neturi jokios įtakos alaus skoniui: "Net skirtingos to paties alaus partijos nebūna visiškai vienodos, o gamybą perkėlus į kitą miestą, kai šiek tiek pasikeičia vanduo, naudojama kita įranga, alų gamina kiti žmonės, alus negali išlikti identiškas".
Nors aludariai, baimindamiesi prarasti dalį klientų, apie žinomų alaus rūšių gamybos perkėlimą į kitas gamyklas kalba nenoriai, tokia praktika pastaruoju metu populiarėja.
Didžiausias šalies alaus gamintojas "Švyturys - Utenos alus" dalį "Švyturio" alaus jau seniai pilsto Utenoje, nors "Švyturio Ekstra Draught" alus gaminamas tik Klaipėdoje, kur alus brandinamas mažesnėse talpose ir galima geriau kontroliuoti jo kokybę. Dalis alaus su lietuviškai prekės ženklais pilstoma ir užsienyje.
Dalis "Kalnapilio" gamykloje pagaminto alaus yra eksportuojama į Latviją, kur tų pačių akcininkų grupei "The Royal Unibrew" priklausantis "Lačplėša alus" pardavinėja jį su latviškais prekių ženklais.
V. Laurinavičiaus teigimu, vis sunkiau atsekti, kur gaminamos vienos ar kitos alaus rūšys, nes aludariai ant alaus etikečių neretai nurodo ne alaus gamintoją, o pardavėją arba platintoją.