Aiškesnės galimybės apginti prekės ženklą
Naujuoju įstatymu aiškiau reglamentuotas asmenų ratas, kurie gali įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Tiek ženklo savininkas, tiek teisių perėmėjas ar išimtinės licencijos turėtojas turi teisę kreiptis į teismą ir reikalauti apginti jų teises vienu iš įstatyme nurodytu būdu. Įstatymas tokios teisės nebesuteikia paprastų licencijų turėtojams, neturintiems išimtinių teisių į prekės ženklą, priešingai nei buvo anksčiau (pvz., žinomų užsienio gamintojų distributoriai kaip taisyklė neįgyja išimtinės licencijos, todėl neturi teisės kreiptis į teismą, siekdami apginti pažeistas tiekėjo, kaip prekės ženklo savininko, teises).
Patys gynybos būdai yra ne tik aiškiau reglamentuoti, bet ir numatytos naujos tų būdų užtikrinimo priemonės. Pavyzdžiui, siekiant užtikrint reikalavimą nutraukti neteisėtus veiksmus teismas gali įpareigoti pažeidėją pateikti užstatą. Įstatymas nustato tik pavyzdinį gynybos būdų sąrašą, tad asmuo apgindamas savo intelektines teises gali rinktis ir kitas priemones, įtvirtintas kitur (pvz., reikalauti jo reputacijai padarytos neturtinės žalos atlyginimo).
Klius ir tarpininkams
Nauja tai, kad nukentėjusieji prekės ženklo naudotojai gali teismo reikalauti uždrausti tarpininkams, teikiantiems paslaugas, toliau jas teikti asmenims, kurie naudodamiesi šiomis paslaugomis pažeidžia prekės ženklo naudotojo teises (pvz., uždaryti trečiojo asmens „pažeidėjui“ teikiamą internetinę svetainę, kurioje neteisėtai naudojamas prekės ženklas). Taigi įstatymas suteikia galimybę uždrausti vykdyti veiklą net ir tam asmeniui, kuris tiesiogiai nėra teisių pažeidėjas ir kuris net nėra proceso dalyvis. Pvz., uždraudimas į Lietuvos teritoriją įvežti tam tikrus prekės ženklo savininko teises pažeidžiančius produktus, teismo taikomas pagal ieškovo prašymą, dabar gali būti išplėstas visų trečiųjų asmenų įvežamų produktų atžvilgiu. Iki šiol tokia galimybė buvo gana miglota, o teismai kartais atsisakydavo tenkinti tokius prašymus taikyti laikinąsias apsaugos priemones ar teisių gynybos priemones prieš asmenis, kurie nėra bylos dalyviai. Tokia spraga dažnai naudodavosi nesąžiningi prekių ženklų naudotojai, kurie, jiems teismo nutartimi uždraudus importuoti ir platinti tam tikru prekės ženklu pažymėtą produktą, neretai analogišką veiklą imdavo vykdyti per kitus, trečiuosius asmenis.
Išplėsta teisė į informaciją
Išplečiama galimybė teismo proceso metu gauti informaciją apie prekės ženklo naudotojo teises pažeidžiančių produktų kilmę ir platinimo būdus, kanalus, duomenis apie pažeidžiančių prekių gamintojų, platintojų, tiekėjų ir kitų ankstesnių valdytojų, didmenininkų, mažmenininkų pavadinimus ir adresus, taip pat informaciją apie tų prekių kiekį, kainą, kuri buvo ar turėjo būti sumokėta už tas prekes (paslaugas). Be to, tokią informaciją privalo pateikti ne tik atsakovas, bet taip pat ir kiti asmenys, kurie komerciniais tikslais turėjo tas prekes, naudojosi jomis, ar teikė paslaugas tretiesiems asmenims, arba asmenys, kurie kitų nurodymu gamina ar platina teises pažeidžiančius produktus.
Taigi, vartotojai naudoję prekės ženklus pažeidžiančius produktus ne komerciniais tikslais tokios informacijos neprivalės pateikti (pvz., tai itin aktualu interneto naudotojų atžvilgiu, kadangi priešingu atveju pagal tokią nuostatą „kliūtų“ ir bet kuriam Interneto naudotojui). Šia nuostata siekiama palengvinti kovą su piratine produkcija, kurios prekyba neretai „supina“ kelis ūkio subjektus, atliekančius skirtingą vaidmenį platinimo schemoje. Ji neabejotinai palengvins ir kovą su prekių ženklų pažeidimais internete. Be to, taip siekiama nacionalinius prekių ženklų savininkus apsaugoti nuo tokių atvejų, kai jų teises pažeidžia užsienio subjektai, Lietuvoje veikiantys per tarpininkus.
Galimybė išsireikalauti įrodymus
Įrodymai – ginklų teisminiame ginče karalius, todėl įstatymas suteikia ieškovui vertingą galimybę kreiptis į teismą ir prašyti, kad šis išreikalautų iš atsakovo įrodymus, pagrindžiančius jo reikalavimus. Dar daugiau, teismas gali įsakyti leisti susipažinti su pažeidėjo bankine, finansine bei komercine informacija (pvz., įvertinant galimą prekybos neteisėtais prekių ženklais pažymėtais gaminiais mastą, apimtis, nustatant trečiuosius asmenis, pažeidėjui padedančius platinti tokius gaminius – pvz., spausdinant etiketes ir pan.).
Realesnės galimybės įvykdyti teismo sprendimą
Naujasis įstatymas aiškiau reglamentuoja laikinąsias apsaugos priemones bei įtvirtina galimybę prašyti taikyti įrodymų užtikrinimo priemones. Laikinųjų apsaugos priemonių pagrindinė paskirtis - būsimo teismo sprendimo įgyvendinimo užtikrinimas, kai teismas atsakovo atžvilgiu taiko tam tikrus įpareigojimus (pvz., uždraudžia prekės ženklu pažymėtų gaminių prekybą). Įrodymų užtikrinimo priemonės skirtos išsaugoti esamus įrodymus, kai kyla grėsmė, kad jie gali būti iki bylos išnagrinėjimo sunaikinti (pvz., sunaikinti gaminiai pažymėti neteisėtu prekės ženklu).
Žalos atlyginimas: mažesnės kompensacijos?
Kalbant apie žalos atlyginimą, esminis skirtumas tarp dabartinės įstatymo redakcijos ir ankstesnės yra tas, jog pagal šį įstatymą atlyginama tik turtinė žala. Be to, jei anksčiau nukentėjęs ženklo savininkas galėjo reikalauti tik faktiškai patirtos žalos (nuostolių) atlyginimo, tai dabar jam suteikiama alternatyva – reikalauti atlyginimo, kuris turėjo būti sumokėtas, jeigu pažeidėjas būtų tinkamai naudojęs prekių ženklą (t.y., būtų gavęs leidimą, sudaręs licencinę sutartį). Ši žalos atlyginimo forma vadinama licencijos mokesčiu, ir ji patobulina ankstesnę nuostatą dėl kompensacijos, kurios, kaip alternatyvios žalos atlyginimo formos, galėjo reikalauti nukentėjęs asmuo.
Tiesa, skirtumas toks, kad dabar nukentėjęs asmuo gali reikalauti dvigubai didesnės kompensacijos (licencijos mokesčio) tik tuo atveju, jei yra pažeidėjo tyčia ar didelis neatsargumas. Tuo tarpu anksčiau dvigubos atitinkamų prekių ar paslaugų pardavimų kainų buvo galima reikalauti visais atvejais, o esant pažeidėjo tyčiai – net trigubos kainos. Bet vargu ar piratai dėl to labai nudžiugs.
Apie pažeidimus – skelbimai viešai
Dar viena įstatymo naujovė susijusi su visuomenės informavimu apie padarytą intelektinės teisės pažeidimą. Nuo šiol teismas, išnagrinėjęs bylą, gali prekių ženklų savininko prašymu įpareigoti pažeidėją savo lėšomis išviešinti per visuomenines informavimo ar kitas priemones informaciją apie priimtą sprendimą. Be to, ieškovas gali reikalauti, kad atsakovas iš anksto pervestų į teismo nurodytą sąskaitą pinigų sumą, skirtą būtent įsiteisėjusio teismo sprendimo paskelbimui visuomenėje. Ši galimybė skirta prevencijai, o taip pat prisideda ir prie visuomenės švietimo.
Vietoj išvadų
Išvada paprasta - naujojo įstatymo suteikiamomis galimybėmis bus galima pasinaudoti tik jau įsiliepsnojus teisminiam ginčui, o štai nuostatų dėl žalos atlyginimo pritaikymo teismų praktikoje gali tekti palaukti ir ilgėliau, kadangi tokios bylos būna gana retos dėl savo sudėtingumo. Kaip rodo pastaroji praktika (teisminius ginčus dėl "Lituanica" prekės ženklo ir prierašo "originali lietuviška degtinė" alkoholio gamybos bendrovė "Stumbras" baigė nusipirkdama šį ženklą iš „Anykščių vyno“), susitarti dažnai pigiau nei toliau bylinėtis.
Neatsitiktinai teismus pasiekia sąlyginai nedidelė ginčų dėl prekių ženklų dalis. Todėl prognozuoti ypač ženklią įstatymo įtaką rinkoje esančių prekių ženklų finansinei vertei ar prekių ženklų savininkų elgesiui būtų sunkoka.
Straipsniu nėra siekiama suteikti profesionalios konsultacijos ar patarimo jokiu teisės klausimu. Be to, straipsnyje išdėstyta nuomonė nepretenduoja į absoliučią tiesą. Tai autoriaus nuomonė aktualiu klausimu, grindžiama LR teisės aktais, kuriai pritarti ar ne yra kiekvieno asmens teisė.