Kęstutis Girnius. Misija neįmanoma – mokesčių reforma

Už kelių mėnesių savo darbą baigs dabartinis Seimas, sekęs savo pirmtakų pavyzdžiu ir neįgyvendinęs mokesčių reformos. Net nebus mėginama atlikti šios svarbios užduoties.

Prezidentas Gitanas Nausėda sakė, kad parlamente likę su mokesčiais susiję pakeitimai nebėra mokesčių reforma. Seimo vicepirmininkas Vytautas Mitalas nepritaria reformai ir ragina rudens sesijoje prie jos negrįžti, iš dalies ir dėl to, kad ūkis auga ir į biudžetą surenkama vis daugiau pinigų. Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen teigia, kad mokesčių pakeitimams, išskyrus pavienes Seimo narių iniciatyvas, dabar ne laikas, nors gal bus pritarta kai kuriems neskausmingiems pakeitimams.

Stebina Seimo narių atsainumas ir abejingumas. Masiškai didinti gynybos biudžetą tapo garbės reikalu. Šiuo metu siekiama skirti 3,5 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), tačiau tikėtina, kad gal bus reikalaujama dar dosniau finansuoti Krašto apsaugos ministeriją. Gimstamumas smarkiai smukęs, sensta visuomenė, reikės proporcingai daugiau lėšų skirti senjorų gydymui ir slaugai. Kovai su globaliniu šilimu reikės didesnių išteklių, kaip ir poreikiui skatinti mokslinius tyrimus ir diegti inovacijas.

Bus sunku, jei išvis įmanoma įgyvendinti šias užduotis dabartinėmis sąlygomis, kol valdžios sektoriaus išlaidos kaip BVP procentinė dalis lieka viena mažiausių visoje Europos Sąjungoje (ES). 2023 m. valdžios sektoriaus išlaidos Europos Sąjungoje sudarė 49,3 proc. BVP., Lietuvoje truputi daugiau negu 38 proc. Tik keturios šalys – Šveicarija, Albanija, Airija ir Kroatija – surenka mažiau. Prieš kokius 15 metų padėtis buvo panaši. Lietuvoje mokesčiai sudarė apie 30 proc. BVP ir tik trys ES šalys perskirsdavo mažesnę BVP dalį per savo biudžetą. Galioja beveik geležinė taisyklė: maži mokesčiai – skurdi valstybė, taigi, menkesni viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimai, kuklesnės viešosios paslaugos, prastesnės mokyklos, ligoninės ir t. t.

Lietuvoje mokesčiai yra ne tik per maži, bet jie dar ir regresyvūs, perdėm palankūs labiau pasiturintiems, kurie proporcingai per mažai apmokestinami. Dar 2013 m. Tarptautinis valiutos fondas nurodė, kad Lietuvos fiskalinė politika susikoncentruoja į išlaidų mažinimą ir ragino didinti biudžeto pajamas. Ji konkrečiai pasiūlė didinti turto – automobilių ir nekilnojamojo turto – mokesčius, nes jie garantuoja stabilesnes pajamas ir yra labiau progresiniai.

Ilgą laiką Lietuva neturėjo progresinių mokesčių, socdemams jie buvo tas pats, kaip velniui kryžius. Valdžia tenkinosi, didindama neapmokestinamųjų pajamų dydį. Jos dėka vargingesnieji proporcingai mokėjo mažiau mokesčių negu pasiturintieji. Bet progresiniai mokesčiai nėra mokesčių mažinimas vargingiesiems, tuo tuštinant biudžetą. Mokesčiai yra progresiniai, kai turtingesnieji piliečiai proporcingai daugiau mokesčių moka negu kiti. Ilgainiui buvo nutarta sukurti progresinių mokesčių regimybę, įteisinant du tarifus. Taikomas 20 proc. pajamų mokesčio tarifas, išskyrus, jeigu pajamos viršija 60 vidutinių darbo užmokesčių (VDU). Tada įsigalioja 32 proc. tarifas. Šįmet valstybės nustatytas VDU dydis – 1902,7 euro, tad šio tarifo beveik niekas nemoka. Tai iš esmės yra apgaulė ir viešųjų ryšių gudrybė, pigi tikrų progresinių mokesčių imitacija.

Šiuo metu JAV galioja septynios pajamų mokesčio kategorijos, kurių tarifai yra 10 proc., 12 proc., 22 proc., 24 proc., 32 proc., 35 proc. ir 37 proc. Jei patenka į aukščiausią 37 proc. tarifą, tai nereiškia, kad visos pajamos apmokestinamos 37 proc. mokesčiu. 37 proc. yra jūsų aukščiausias ribinis mokesčio tarifas, žemiausias 10 proc. tarifas, taikomas visoms pajamoms nuo 0 iki 11,6 tūkst. JAV dolerių. Tarkime, per metus uždirbai 11,8 tūkst. JAV dolerių apmokestinamųjų pajamų. Tuo atveju pirmiesiems 11,6 tūkst. JAV dolerių taikomas 10 proc. tarifas, o likusiems 200 JAV dolerių – aukštesnis 12 proc. tarifas.

Nesu mokesčių ekspertas, bet manau, kad Lietuvai gal reikėtų turėti keturias mokesčių kategorijas. Vieną tiems, kurie uždirba iki 2000 eurų per mėnesį, antrą uždirbantiems iki 5000 eurų, trečią – iki 10 tūkst. eurų, o aukščiausią tarifą taikyti susižeriantiems daugiau negu 15 tūkst. eurų kas mėnesį. Savaime aišku, kad reikia nustatyti tinkamą tarifą. Aukščiausias tarifas galėtų būti 30 proc. Reali, o ne imitacinė progresinių mokesčių sistema gerokai padidintų įplaukas į biudžetą, padėtų padengti bent dalį didėjančių išlaidų.

Nekilnojamojo turto (NT) apmokestinimas irgi yra neadekvatus, norma tokia kukli, kad daugelis gyventojų nieko neturi mokėti. Šiuo metu iš NT mokesčio Lietuva surenka vos apie 0,3 proc. nuo BVP, Europos Sąjungos šalyse šis skaičius yra keturis kartus didesnis, o Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) – šalyse daugiau negu šešis kartus. Vilniečiui, gyvenančiam brangesniame – 150 tūkst. eurų vertės – bute, pritaikius minimalų 0,05 proc. tarifą, per metus tektų sumokėti 30 eurų, taigi, tiek pat, kiek kainuoja pietūs ar vakarienė normaliame restorane. Tokie tarifai nesukelia bankroto grėsmės, bet ir nepapildo iždo. Tik Estijoje ir Čekijoje proporcingai surenkama mažiau.

Dėl įvairių priežasčių daugelis priešinasi NT mokesčiui. Pasak vienų kritikų, neteisinga kasmet apmokestinti tą patį objektą. Kiti mokesčio oponentai nurodo, kad dideliame Senamiesčio bute gyvenanti profesoriaus našlė negalėtų jų sumokėti, tad senatvėje būtų priversta išsikraustyti, atsisakyti to, kas itin brangu emocine prasme. Graudžios pasakos apie potencialias našlių bėdas buvo tik dingstis turtuoliams priešintis jų dvarų apmokestinimui. Našlė, ko gero, turi vaikų arba giminaičių, kurie paveldės butą, tad galėtų užmokėti mokestį. O jei ji tikrai būtų vienų viena, bet būtų kitų panašioje būklėje esančių senjorų, bankai rastų priemonių, kurie leistų mokėti mokesčius ir toliau gyventi savo bute. JAV egzistuoja atbulinės hipotekos (angl. reverse mortgage), kurios leidžia žmogui užstatyti namą bankui ir gauti pinigų kas mėnesį. Neturiu tvirtos nuomonės, kokį pavidalą ilgainiui turėtų įgyti NT mokestis, ar jis turėtų būti proporcinis, ar progresinis, ar jį taikyti visam nekilnojamajam turtui, ar tik objektams, kurių vertė viršija kurią nors nustatytą sumą. Bet dabartinis mokestis yra nerimtas.

2024 m. gyventojų pajamų mokesčiai sudarė apie 17 proc. biudžeto, PVM – 39 proc., pelno – 10,5 proc. Skirtingai nuo daugelio ES šalių, Lietuva maistui netaiko jokių lengvatų. Vokietijoje daugumai prekių ir paslaugų taikomas 19 proc. PVM, maistui – tik 7 proc.; Švedijoje bendras PVM tarifas yra 25 proc., maistui – tik 10 proc.; Italijoje atitinkamai 22 proc. ir 10 proc.; kaimyninėje Lenkijoje – 23 proc. ir 5 proc. Danijoje PVM yra 25 proc. ir nėra jokių mažesnių tarifų. Socialinis teisingumas lyg reikalautų, kad maistas, kuris sudaro didelę dalį vargingųjų išlaidų, būtų apmokestintas žemesniu tarifu.

Sumažinus PVM maistui atsirastų didelė skylė Lietuvos biudžete. Lenkijos, Slovakijos ir Slovėnijos pavyzdžiai rodo, kad ta skylė nėra neužlopoma, juolab, kad Lietuva iš esmės neturi progresinių mokesčių. Kai pirmenybė skiriama išlaidų, ypač gynybos, didinimui, ne laikas pertvarkyti PVM. Ilgainiui reikės.