Paulius Jurkevičius. Ar aukštas „Čiurlionis International Airport“ dangus?

Vilniui, manau, su oro uostu pasisekė. Jis sėkmingai pakrikštytas mūsų žinomiausio menininko vardu. Nes, žiūrėk, dar kelios dienos, ir krikšto vardas galėjo būti esmingai kitoks. Tarkime, „Salomėja Nėris International Airport“. Valdančioji dauguma kažką tokio, visiems girdėto ir suprantamo, tikrai būtų sugalvojusi. Mikalojų Konstantiną Čiurlionį pas mus ne visi matė, ne visi girdėjo, tas tiesa. Bet juk tai mūsų problemos, ne užsienio turistų, kurie, šiaip jau, jeigu nusileidžia, tai ir domisi.

Su oro uostų krikštynomis visokių istorijų pasitaiko. Ir ne visi jie privaloma tvarka krikštijami. Kuo didesnis, kuo svarbesnis, kuo daugiau keleivių skraidina, tuo didesnė tikimybė, kad liks bevardis, nekrikštytas. Tarkime, didžiausias Europos oro uostas – Londono Heatrow (LHR) – liko be dedikacijos karalienei Elžbietai ar bent princesei Dianai. Arba imkime Frankfurto oro uostą (FRA). Arba Amsterdamo (AMS).

Oro uostų vardų kūryba nėra sudėtinga. Vos keli variantai: a) įžymus politikas, b) įžymus aviatorius, c) įžymus mokslininkas arba menininkas, arba kompozitorius. Pasitaiko ir įžymių sportininkų. Tarkime, Madeiros salos Funšalio (FNC) oro uostas net nelaukė, kol puolėjas Cristiano Ronaldo numirs ar užbaigs sportinę karjerą. Tiesa, prie futbolininko vardo paliko ir „Santa Caterina di Funchal“. Dėl visa ko.