Mano mama išėjo pernai, po beveik dešimtmečio tokios būsenos, kai po insulto jau nebuvo tuo pačiu žmogumi, kuris mane mažą sekmadieniais, kai visa giminė išvažiuodavo į bažnyčią, vesdavosi į girią ir galėdavo be galo ilgai pasakoti apie kiekvieną medį, augalą ar grybą. Tačiau vaikystėje buvęs tvirtas motinos ir sūnaus ryšys nutrūko, kai ji nepriėmė mano pasirinkimo vesti merginą, jos nuomone, nevertą paties geriausio pasaulyje berniuko. Tada aš išėjau, kūriau savo šeimą bandydamas ją apsaugoti nuo įkyraus mamos vadovavimo, o paskui kažką atkurti buvo jau vėlu.
Šitos mano išpažinties jums visai nereikėjo. Juk esate iš tobulų šeimų, kur meilė saldesnė už Motinos dienos tortą ir sveikinimų koncertų vedėjų žodžius. Tik kodėl tiek daug darbo turi psichoterapeutai, konsultuojantys vaikystės traumas atrandančius idealių motinų sūnus ir dukras? Ir tiek jaunų šeimų stengiasi įsikurti kuo toliau nuo tėvų namų, bet vis tiek pagauna save kartojančius iš gimdytojų išmoktas elgesio schemas.
Girdime politikų šnekų apie pagalbą šeimai ir tradicines vertybes, kurias jie esą pasiryžę dangstyti nuo globalizacijos šalnų, kaip daržininkyste susidomėjęs pensininkas pomidorų daigus. Tačiau niekada jums nepasakys, kas slepiasi už tuščios frazės „tradicinė šeima“ ir kokio mūsų tautos istorijos laikotarpio modelis sudaro tos tradicijos pagrindą.
Kuo arčiau Prezidento, Europos Parlamento ir Seimo rinkimai, tuo daugiau girdime politikų šnekų apie pagalbą šeimai ir tradicines vertybes, kurias jie esą pasiryžę dangstyti nuo globalizacijos šalnų, kaip daržininkyste susidomėjęs pensininkas pomidorų daigus. Tačiau niekada jums nepasakys, kas slepiasi už tuščios frazės „tradicinė šeima“ ir kokio mūsų tautos istorijos laikotarpio modelis sudaro tos tradicijos pagrindą: pirmykštės bendruomenės, baudžiavinio kaimo, smetoniško Kauno elito ar sovietmečio.
Kalbėjimas apie motinystę nuveda į tokius ideologinių minų laukus, kur labai lengva leptelėti kažką tokio, kas plačiai nuvilnys pasipiktinimo banga per žiniasklaidą ir socialinius tinklus. Taip visai neseniai nutiko Seimo nariui Valdui Rakučiui, kurį svarstymai Lietuvos demografinės krizės tema atvedė prie jaunų moterų užsipuolimo, esą šios „išsidirbinėja“ nenorėdamos turėti vaikų.
„Gimdyti reikia, gana čia išsidirbinėti. Trisdešimtmetės panos vaikšto: „aš nenoriu vaikų“. Va čia yra nelaimė, čia didžiausia problema, kad negimsta vaikai Lietuvoje. Pirmaeilė problema ir apie tai reikia garsiai kalbėti“, – kalbėjo Seimo narys. O bandydamas pasiteisinti tik dar giliau klimpo į komunikacijos krizės liūną.
Paskutiniais kadencijos metais valdančiojoje daugumoje esančiam politikui, žinoma, sąžiningiausia būtų prisiimti atsakomybę už nedžiuginančius šių dienų demografijos skaičius. Bet kaltinti ne save, o nepakankamai sąmoningą tautą – sena ir garbinga Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) tradicija.
Pakeisti tą „madą nenorėti gimdyti“ galima tik iš esmės pakeičiant konservatyvių politikų keiksnojamą vartotojišką gyvenimo būdą pagal tų pasaulio kraštų, kuriuose gimstamumas didžiausias, pavyzdžius. Tai yra skurdžiausių Afrikos šalių, Afganistano ir Jemeno.
Rinkėjai suteikė politikams mandatą priimti sprendimus ne tam, kad klausytųsi jų moralizavimo. Pasakius, kad šių dienų demografinės tendencijos netenkina, būtų sąžininga įvardyti, kokie politiniai sprendimai jas galėtų pakeisti, ir atsiklausti mūsų visų, ar tikrai jų trokštame ir esame jiems pasiruošę. Pakeisti tą „madą nenorėti gimdyti“ galima tik iš esmės pakeičiant konservatyvių politikų keiksnojamą vartotojišką gyvenimo būdą pagal tų pasaulio kraštų, kuriuose gimstamumas didžiausias, pavyzdžius. Tai yra skurdžiausių Afrikos šalių, Afganistano ir Jemeno.
Siekiant užsibrėžto tikslo pagerinti gimstamumo statistiką, tektų Lietuvoje ilgai ir atkakliai didinti skurdą, uždrausti moterų švietimą, atimti iš jų pilietines teises, kad kuo anksčiau ištekėtų, paklustų vyrams ir visą neilgą gyvenimą skirtų vaikų gimdymui bei auginimui. Tada lietuvės atsivestų po 12–15 palikuonių, iš jų pusę pavyktų užauginti, ir būtų geri demografijos skaičiai. Tik aš tokioje šalyje gyventi nenorėčiau. Didžioji dalis lietuvių taip pat bandytų kuo toliau nuo tokios tėvynės pasprukti, todėl tektų uždrausti emigraciją, koncertina aptverti ir likusią valstybės sienos dalį bei dar atidžiau ją saugoti.
Kai apie demografiją pradeda kliedėti Rusijos tironas Vladimiras Putinas, galima suprasti, kad jam reikia daugiau gyvos žmonių mėsos būsimiems kaimų ir miestelių šturmams. Juk Ukraina didelė, o už kiekvienos gyvenvietės griuvėsius tenka paguldyti tūkstančius mobilizuotų ar pasamdytų tapti žemės trąša rusų. Kremliaus senolių galvose karas prieš Vakarų civilizaciją privalės tęstis amžinai, todėl vaisingoms rusų moterims teks suktis greičiau už artilerijos amunicijos gamyklų konvejerius, o popams ir televizoriaus politrukams – nepaliaujamai plauti joms smegenis tradicinių vertybių propaganda.
Aplinkiniais keliais ta ideologija skverbiasi į Donaldo Trumpo gerbėjų JAV ir jų sekėjų Lietuvoje galvas. Todėl neverta stebėtis, kai Rusijos nuoširdžiai nekenčiantys kraštutinių dešiniųjų pažiūrų lietuviai prieš Motinos dieną ir po jos kalba apie tradicines vertybes V. Putino žodžiais. O rinkimų metais išties nebus lengva apginti Motinos dienos privatumą nuo tuščių politinių lozungų diarėjos.
Pastaroji Rusijoje gaminama ne tik vietiniam vartojimui, bet ir eksportui. Todėl buvęs JAV televizijos laidų vedėjas Tuckeris Carlsonas po skandalingai nuobodaus pokalbio su V. Putinu dar parengė 20 minučių interviu su putinizmo ideologijos kūrėju Aleksandru Duginu. Taip aplinkiniais keliais ta ideologija skverbiasi į Donaldo Trumpo gerbėjų JAV ir jų sekėjų Lietuvoje galvas.
Todėl neverta stebėtis, kai Rusijos nuoširdžiai nekenčiantys kraštutinių dešiniųjų pažiūrų lietuviai prieš Motinos dieną ir po jos kalba apie tradicines vertybes V. Putino žodžiais. O rinkimų metais išties nebus lengva apginti Motinos dienos privatumą nuo tuščių politinių lozungų diarėjos.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.
