Teiginiai
1939 m. Adolfas Hitleris buvo nominuotas Nobelio taikos premijai.
Verdiktas
Iš dalies melas. A. Hitleris 1939 metais tikrai buvo nominuotas Nobelio taikos premijai, tačiau jį vienas Švedijos parlamentaras pasiūlė ne rimtai, o ironiškai. Pasiūlymą pateikęs politikas jį po trijų dienų atsiėmė, o jo pokštas ir toliau neteisingai interpretuojamas.
Melo detektoriaus komentaras
Tai, kad Adolfas Hitleris iš tikrųjų buvo nominuotas Nobelio taikos premijai 1939 m. patvirtino ir Nobelio taikos centras. Jis atskleidė, ką rado Nobelio instituto archyvuose. Nobelio Taikos centras savo publikacijoje paaiškino, kaip iš tikrųjų rutuliosi visa istorija.
1939 m. sausio 24 d. dvylika Švedijos parlamento narių pasiūlė Didžiosios Britanijos ministrą pirmininką Neville’ą Chamberlainą Nobelio taikos premijai gauti. Argumentas buvo tas, kad N. Chamberlainas išgelbėjo pasaulio taiką Miuncheno susitarimu (čia) su A. Hitleriu 1938 m. rugsėjį, kai Čekoslovakijos Sudetų žemė buvo perduota Vokietijai. N. Chamberlainas buvo tas žmogus, kuris „šiuo pavojingu laiku išgelbėjo mūsų pasaulio dalį nuo baisios katastrofos“, rašoma nominacijos laiške (čia).
Praėjus trims dienoms po N. Chamberlaino nominavimo, Švedijos parlamentaras, socialdemokratas ir antifašistas Erikas Brandtas išsiuntė laišką Norvegijos Nobelio komitetui, siūlydamas Vokietijos kanclerį Adolfą Hitlerį Nobelio taikos premijai gauti. Laiške, kuris tiesiog persmelktas sarkazmu ir ironija, teigiama, kad „nebūčiau radęs tinkamo laiko siūlyti Hitlerį kandidatu Nobelio taikos premijai gauti, jei ne keli Švedijos parlamentarai, iškėlę kitą kandidatą, būtent Didžiosios Britanijos ministrą pirmininką Neville’ą Chamberlainą. Atrodo, kad ši nominacija blogai apgalvota. Nors tiesa, kad Chamberlainas, dosniai suprasdamas Hitlerio kovą už taiką, prisidėjo prie pasaulio taikos išsaugojimo, paskutinis sprendimas buvo Hitlerio, o ne Chamberlaino! Hitleriui ir niekam kitam pirmiausia reikia dėkoti už taiką, kuri vis dar tvyro didžiojoje Europos dalyje; ir šis žmogus taip pat yra taikos viltis ateityje“ (čia).
Ši nominacija sukėlė Švedijos komunistų, socialdemokratų ir liberalių antifašistų protestų bangą. Buvo teigiama, kad E. Brandtas yra pamišęs, gremėzdiškas ir darbininkų klasės vertybių išdavikas. Visos jo paskaitos įvairiose asociacijose ir klubuose buvo atšauktos. E. Brandtą nustebino žiaurios reakcijos. Jis Švedijos laikraščiui „Svenska Morgonposten“ paaiškino, kad paaiškino, kad Hitlerio nominacija turėjo būti ironiška. N. Chamberlaino nominavimas išprovokavo jį nominuoti Hitlerį kaip provokaciją prieš Hitlerį ir nacizmą. Realiai Miuncheno susitarimo rezultatas buvo tas, kad Vakarų valstybės smogė Čekoslovakijai į nugarą, perleisdamos Sudetų žemę taikai pasiekti. Anot E. Brandto, nei N. Chamberlainas, nei A. Hitleris nenusipelnė taikos premijos. Laiške antinacinio laikraščio „Trots Allt“ redaktoriui po Antrojo pasaulinio karo protrūkio 1939 m. rudenį E. Brandtas rašė, kad siūlydamas Hitlerį nori: „Ironiškai pasiūlyti Hitleriui taikos premiją ir tuo prikalkti jį prie gėdos sienos kaip pasaulio taikos priešą Nr. 1“.
1939 m. vasario 1 dieną N. Brandtas laišku Norvegijos Nobelio komitetui atsiėmė Hitlerio nominaciją. Archyvuose teigiama, kad „1939 m. vasario 1 d. kandidatūrą atšaukė kandidatas Brandtas, antifašistinis Švedijos parlamento narys, kuris niekada neketino, kad į jo pareiškimą būtų žiūrima rimtai“ (čia).
