Seime kalbėjusi Aušrinė Armonaitė patikino – net ir Lietuvą palikus nemažai daliai piliečių, Seimo narių skaičius atitinka tarptautinius standartus ir yra visiškai normalus. Pasak politikės, jį sumažinus gali iškilti suinteresuotų interesų grupių manipuliacijų grėsmė.
DELFI nusprendė paanalizuoti, kiek parlamentarų turi kitos valstybės ir kokiomis taisyklėmis jos vadovaujasi, rinkdamos valdžios atstovus.
Pirmiausia įsitikinome, ar egzistuoja universali tarptautinė formulė, kuria vadovaujantis renkami parlamentų nariai. Didžiausioje žinių apie rinkiminius procesus duombazėje ir atviroje bendruomenėje, vienijančioje šios srities ekspertus iš viso pasaulio „aceproject.org“ pavyko rasti giminingą užklausą. Joje klausiama, ar yra universali formulė, padedanti šalims nuspręsti, kiek parlamentarų turėtų būti parlamente.
Pateikiamas ir atsakymas:
„Specialistų tinklo nariai (ang. Practitioners‘ Network – ekspertų tinklas, vienijantis rinkimų ekspertus, valdžios atstovus, akademikus ir pilietiškus asmenis) sutiko, kad nėra jokios universalios formulės, nustatančios parlamento narių skaičių. Be to, daugelis narių pritaria, kad, atsižvelgiant į politinį kiekvienos šalies ribų nustatymo proceso jautrumą ir įvairių suinteresuotų šalių, dažnai turinčių konkuruojančių interesų, įvairovę, vienas kriterijus visose šalyse negali būti taikomas. <...>
Vienas specialistų tinklo narys iš Burundžio pastebėjo, kad parlamentarų kiekį gali lemti šalies parlamento istorinis pagrindas, šalies dydis, populiacijos skaičius, geografija, administraciniai vienetai bei balso teisę turinčių žmonių skaičius.
Be to, narys iš Meksikos atkreipė dėmesį, kad iš tiesų reprezentatyvus atstovavimas turi teikti pirmenybę politinių partijų įvairovei, marginalizuotų bendruomenių interesams ir vietos valdžios atstovams.“
Remiantis šiuo atsakymu aišku, kad kiekviena šalis renkasi savo sistemą, kiek vietų šalies parlamente skirti. Vis dėlto, paanalizavus šiuos procesus atidžiau tarp šalių parlamentarų skaičiaus galima aptikti tam tikrą dėsningumą. Jis gali būti siejamas su „Kubinės šaknies taisykle“.
„Kubinės šaknies taisyklė“ yra vienas iš alternatyvių būdų, nustatyti parlamento arba, Lietuvos atveju, Seimo narių skaičių (kitas būdas – „Vajomingo taisyklė“ – remiasi šalies skirstymo į valstijas principu ir yra aktualus JAV).
Remiantis „Kubinės šaknies taisykle“, rekomenduojama parlamento narių skaičių sužinoti, ištraukus kubinę šaknį iš šalies populiacijos skaičiaus. Tokiu būdu siekiama užtikrinti, kad keičiantis populiacijos dydžiui, kistų ir ją reprezentuojančių valdžios atstovų kiekis. Šį skaičiavimo būdą pirmą kartą pasiūlė Reinas Taagepera savo straipsnyje, pasirodžiusiame 1973-iaisiais.
Vis dėlto, reikia pabrėžti, kad ši formulė retai kada lemia valstybių pasirinkimą, nes jam įtaką daro jau minėtos priežastys – individualus kiekvienos šalies istorinis vystymasis, geopolitinė padėtis, balsuojančiųjų skaičius ir t.t.
2009 metais sudarytos lentelės duomenimis (tai – vienintelė laisvai prieinama tokio pobūdžio lentelė ir, nors demografiniai šalių duomenys pasikeitę, ji leidžia susidaryti apytikslį vaizdą, kiek reprezentuojančių atstovų turi kiekviena šalis. Lentelę galima peržiūrėti čia: Atstovų skaičius, remiantis „Kubinės šaknies taisykle“), didelės dalies šalių parlamentarų skaičius beveik tiksliai atitinka „Kubinės šaknies taisyklę“. Maždaug dvidešimtyje šalių galima matyti +/- 10 proc. nuokrypį nuo taisyklės, dar apie keturiasdešimt šalių nuo jos nukrypsta +/- 20 proc.
Tačiau sąraše yra ir tokių valstybių, kurios lentelės sudarymo metu akivaizdžiai nesilaikė „Kubinės šaknies taisyklės“. Keletas pavyzdžių – Burundis, skaičiavimų metu turėjęs 151 parlamentaro nuostolį, arba Kambodža, turėjusi 185 parlamentarais per mažai. Tokie ir panašūs neatitikimai būdingi ne tik itin tolimoms ar trečiojo pasaulio šalims.
Kaimyninė Baltarusija, remiantis šia taisykle, prieš dešimtmetį turėjo 103 parlamentarais per mažai, Nyderlandams trūko 105, Belgijai – 71 (šiuo metu duomenys yra pasikeitę, šalys keitė savo atstovų skaičių, tačiau daugumos jų parlamentarų skaičius vis viena neatitinka minimos formulės).
Tuo tarpu Kinija sumušė parlamentarų skaičiaus rekordą, turėdama, remiantis ta pačia taisykle, 1886 valdžios atstovais per daug. Po jos sąraše seka Kuba ir Šiaurės Korėja, prieš dešimtmetį turėjusios beveik 400 tautos išrinktųjų perteklių. Europoje šie skaičiai kiek labiau subalansuoti, tačiau vis viena neatitinkantys formulės nurodomų skaičiavimų. Pavyzdžiui, Švedija galėjo atsisakyti 139 vietų parlamente tam, kad išlaikytų taisyklės nurodomą proporciją, Italija – 238, Vokietija – 188.
Įdomu tai, kad Lietuvai, 2009-aisiais turėjusiai 3 349 872 gyventojų populiaciją, remiantis formule, teko devyniais Seimo nariais mažiau, nei reikėtų, nes šiam gyventojų skaičiui atstovauti turėtų 150 Seimo narių.
Dabar, praėjus dešimčiai metų, demografinė šalies padėtis smarkiai pakito. Šiuo metu Lietuvos populiacija – 2 793 986 gyventojai. Iš šio skaičiaus ištraukę kubinę šaknį gauname 140.8 – dabartinį Seimo narių skaičių.
Taigi, iš vienos pusės, Aušrinė Armonaitė, kalbėdama apie formulę Seimo narių skaičiui nustatyti, buvo teisi, tokia formulė, bent jau teoriškai, egzistuoja. Remiantis ja, Lietuva šiuo metu turi gyventojų kiekiui tiksliai subalansuotą Seimo narių skaičių ir jo mažinti nei didinti nereikėtų.
Iš kitos pusės, kiekviena valstybė taiko individualius metodus optimaliam parlamentarų skaičiui nustatyti. Ši formulė nėra praktiškai įgyvendintas tarptautinės praktikos standartas. Nuspręsdamos, kiek atstovų turi būti parlamente, šalys atsižvelgia į daugelį lemiamų faktorių – geopolitinę padėtį, šalies dydį, politines tradicijas, demografines tendencijas, rinkėjų skaičių ir kitus rodiklius.
- Šaltiniai
- aceproject.org; Formula for the number of Members of Parliament?; 2013 06 24;
- ivn.us; The “Cube Root Rule”: A Push to Make Congress More Representative?; 2017 10 16;
- Lietuvos statistikos departamento duomenys;
- Legislature sizes cube root of population