Teiginiai
Kazys Škirpa bendradarbiavo su naciais ir savanoriškai atidavė Klaipėdos kraštą Vokietijai.
Verdiktas
Manipuliacija. 1939 m. Vokietija paskelbė Lietuvai ultimatumą dėl Klaipėdos krašto. Lietuvos politinis elitas priėmė ultimatumą su viltimi išsaugoti likusios šalies suverenitetą. Teigti, kad K. Škirpa savavališkai vykdė Vokietijos politinius siekius, pažeisdamas Lietuvos gyvybinius interesus, yra klaidinga.
Melo detektoriaus komentaras
„Kaip žiūrite į faktą, kad K. Škirpa bendradarbiavo su vokiečių nacistais ir savanoriškai perdavė Lietuvos žemes jiems?“, – iškeliamas klausimas socialiniame tinkle „Facebook“.
Iki Pirmojo pasaulinio karo Klaipėdos kraštas priklausė Prūsijai, o po vokiškų žemių sujungimo – Vokietijai. Karui pasibaigus Klaipėdos kraštą laikinai valdė jį laimėjusios Antantės valstybės. Tačiau Lietuvai palankaus sąjungininkų sprendimo dėl krašto perleidimo vis nebuvo.
Tad 1923 m. sausio mėn. prasidėjo šešias dienas trukusi karinė operacija, kurios metu Lietuvos valdžia įvykdė sukilimą Klaipėdos krašte. Po jo sąjungininkai nusprendė perleisti Klaipėdos krašto valdymą Lietuvos Respublikai (čia).
Nacionalsocializmo triumfas Vokietijoje 4-ajame dešimtmetyje lėmė sparčius geopolitinius pokyčius ir įtampą regione. Dar 1938 metais Adolfas Hitleris pasirašė slaptą nurodymą, kuriame rašoma, kad Vokietijos pajėgos būtų pasirengusios ne tik užimti dalį Čekoslovakijos, bet ir okupuoti Klaipėdos kraštą.
Pasak istoriko, politologo dr. Česlovo Laurinavičiaus komentarų naujienų portalui „Atvira Klaipėda“, 1938 m. kovo 18 d. Reicho užsienio reikalų ministras Joachimas Ribbentropas Lietuvos pasiuntiniui Berlyne Jurgiui Šauliui perskaitė11 reikalavimų, pagal kuriuos Lietuva privalėjo Klaipėdos krašte atšaukti karo padėtį, paleisti kalinamus nacistinius veikėjus ir kitaip neslopinti jų veiklos krašte (čia).
Anot istoriko, Kauno miesto muziejaus muziejininko dr. Simono Jazavitos, 1938 m. pabaigoje didėjant įtampai tarp Lietuvos ir Vokietijos, buvo nuspręsta sukeisti šį pasiuntinį su tuo metu Varšuvoje Lietuvos pasiuntinio Lenkijoje pareigas ėjusiu K. Škirpa, motyvuojant, kad K. Škirpa, 1928–1937 m. ėjęs Lietuvos karo atašė Vokietijoje pareigas, bus priimtinesnis vokiečiams, kadangi per devynerius metus buvo įgijęs nemažai reikšmingų pažinčių tarp Vokietijos kariuomenės – Vermachto vadovybės, pažinojo ne vieną Vokietijos ir užsienio šalių politiką ir diplomatą.
„Nepaisant to, 1938 m. gruodį paskirtas į šias pareigas, K. Škirpa iki pat 1939 m. vasario negavo progos įteikti skiriamųjų ženklų, nes A. Hitleris jį ignoravo. Taip buvo siekiama parodyti Lietuvai „jos vietą“ kaip mažai šaliai, kuri drįsta nenusileisti keliasdešimt kartų didesnio Reicho spaudimui“, – teigia istorikas dr. Simonas Jazavita.
1939 m. kovą K. Škirpa buvo priimtas Vokietijos pareigūnų ir pradėjo veikti kaip teisėtas pasiuntinys, bet kovo 13 d. jis Lietuvos užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui pranešė, kad, „gerai informuotų“ šaltinių teigimu, Vokietija žada žygiuoti į Klaipėdos kraštą. Vokietijos užsienio reikalų ministerija užsienio spaudos agentūroms viešai paneigė dėl ruošiamo Klaipėdos krašto anšliuso.
Kovo 20 d. Lietuvos užsienio reikalų ministras J. Urbšys buvo pakviestas susitikti su Vokietijos užsienio reikalų ministru J. Ribbentropu. Vokietija paskelbė Lietuvai ultimatumą, grasindama, kad jei jis bus atmestas, tai Rytprūsiuose sutelktos Vermachto pajėgos įžengs į Lietuvą.
Anot dr. Simono Jazavitos, Lietuvos politinis elitas, nesulaukęs pagalbos ar paramos iš užsienio, pasiryžo pasirašyti ultimatumą, tikintis, kad atidavus ginčytiną, daug įtampų kėlusią teritoriją, bus galima išsaugoti Nepriklausomybę.
„Įdomu, kad nors pagal diplomatinį etiketą tam užteko ministro ir pasiuntinio dalyvavimas nebuvo privalomas, vokiečiai norėjo, kad K. Škirpa jame irgi dalyvautų. Tai buvo savotiškas jo pažeminimas, todėl niekaip negalima teigti, esą K. Škirpa norėjo tame dalyvauti. Kita vertus, tokiu būdu vokiečiai parodė Lietuvos politiniam elitui, tarp jų ir A. Smetonai, kad laiko K. Škirpą svarbiu politiniu veikėju ir laiko jo dalyvavimą tokiuose įvykiuose būtinu“, – teigia istorikas dr. Simonas Jazavita.
Įrašai apie K. Škirpos asmenybę atsirado po tai, kai š. m. birželio pabaigoje, 1941 metų Birželio sukilimo minėjimo išvakarėse, Nacionalinio susivienijimo iniciatyva ant Apeliacinio teismo rūmų Vilniuje buvo pakabinta su savivaldybe nesuderinta Kazio Škirpos atminimo lenta (čia).
Pasak Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, K. Škirpos istorinės asmenybės veikla vertinama nevienareikšmiškai. Viena vertus, jis dalyvavo 1919 m. sausio 1 d. iškeliant trispalvę Gedimino pilies bokšte, o tarp 1918–1920 m. dalyvavo kovose už Lietuvos nepriklausomybę su agresoriais: bolševikais, lenkais, bermontininkais.
Kita vertus, jo vadovaujamoje Lietuvos aktyvistų fronto organizacijos veikloje antisemitizmas buvo iškeltas į politinį lygmenį ir tai galėjo paskatinti dalį Lietuvos gyventojų įsitraukti į Holokaustą Antrojo pasaulinio karo metais. Centras pabrėžia, kad organizacija siūlė „žydų klausimą“ spręsti ne genocido, o išvarymo iš Lietuvos būdu.
Šaltiniai
Istoriko, Kauno miesto muziejaus muziejininko dr. Simono Jazavitos komentaras „Melo detektoriui“ el. paštu 23.07.2024
