Teiginiai
LTSR laikai buvo lietuvių tautos aukso amžius, tai pagrindžia gimstamumo augimas.
Verdiktas
Melas. Nors nuo 1950 iki 1991 metų Lietuvos gyventojų skaičius sparčiai didėjo, tačiau tai lėmė kitos priežastys, o ne augantis gimstamumas. Priešingai – pabrėžiama, kad visą pokario periodą Lietuvoje gimstamumas mažėjo.
Melo detektoriaus komentaras
1950 metais Lietuvoje gyveno 2,561 mln., o 1991 m. – 3,704 mln. gyventojų. Ir nors socialinių tinklų vartotojas LTSR laikus vadina aukso amžiumi, per kurį gimstamumas tik didėjo, gyventjų skaičiaus prieaugį nulėmė visai kitos priežastys.
Pavyzdžiui, 1965 m. Lietuvoje gyventojų skaičius išaugo iki 2,972 mln., tačiau tai lėmė sparčiai mažėjantis mirtingumas, pamažu augantis gimstamumas, gyventojų skaičiaus didėjimui įtakos turėjo ir organizuota imigracija iš kitų Sovietų Sąjungos respublikų. O 1985 metais gyventojų gimstamumas ir natūralus prieaugis pradėjo mažėti, bet gyventojų skaičius augo ir toliau, nes jį užtikrino vis didėjantis gyventojų atvykimas į Lietuvą, nes Lietuvoje buvo geresnės gyvenimo sąlygos, o atvykę žmonės prisidėjo prie miestų augimo ir pramonės plėtojimo. Sovietmečiu emigracija į užsienį buvo negalima, todėl išvykstančiųjų buvo labai mažai (čia).
1991 m. Lietuvoje gyveno 3,7 mln. žmonių, tai didžiausias užfiksuotas gyventojų skaičius mūsų šalyje. Atkūrus nepriklausomybę, šalies gyventojų skaičius pradėjo mažėti. Tokio proceso priežastys: sovietų armijos karių ir jų artimųjų pasitraukimas iš Lietuvos, akivaizdžiai sumažėjęs gimstamumas, prasidėjusi emigracija. 2013-ieji tapo tais metais, kai Lietuvoje gyventojų skaičius nebesiekė 3 milijonų. Nors stabilizavosi gimstamumas ir mirtingumas, bet gyventojų prieaugis išliko neigiamas, nes išsilaikė dideli emigracijos mastai (čia).
Pabrėžiama, kad visą pokario periodą Lietuvoje gimstamumas mažėjo, pirmaisiais pokario dešimtmečiais – gana sparčiai. XX a. aštuntame-devintame dešimtmetyje gimstamumas buvo stabilizavęsis – suminis gimstamumo rodiklis – artimas 2. Nuo XX a. paskutinio dešimtmečio gimstamumas mažėjo labai sparčiai. XXI a. pradžioje suminis gimstamumo rodiklis – mažesnis nei 1,3.
2001 m. gyventojų surašymo duomenys leido daryti paradoksalią išvadą: visą pokario periodą iki XX a. paskutinio dešimtmečio bendras gimstamumo lygis Lietuvoje labiausiai mažėjo ne todėl, kad keitėsi kiekvienos jaunesnės kartos moterų prokreacinė elgsena, o kad su kiekviena jaunesne karta sparčiai didėjo moterų dalis, turinčių aukštą išsilavinimą, kurių gimstamumo rodikliai yra žemi, ir mažėjo žemą išsilavinimą turinčių moterų dalis, kurios iki šiol gimdo gerokai daugiau vaikų (čia).
Tiesa yra tai, kad nors gimstamumas visus pokario metus mažėjo, tačiau jis buvo gerokai didesnis nei yra dabar. Pavyzdžiui, 2021 m. bendrasis gimstamumo rodiklis, tenkantis 1 tūkst. gyventojų, buvo 8,3 (2020 m. – 9,0) (čia).
Tuo metu 1955 metais gimstamumo rodiklis, tenkantis 1 tūkst, gyventojų, siekė net 23,6, tačiau 1966 metasi sumažėjo iki 18,1 (čia).
Šiuo metu suminis gimstamumo rodiklis Europoje yra artimas 1,5. Kitaip tariant, vienai reproduktyvaus amžiaus moteriai tenka apie 1,5 vaiko. Lietuvoje pastaruosius du dešimtmečius gimstamumo rodikliai taip pat buvo labai panašūs. Visoje Europoje, kaip ir kitose išsivysčiusiose šalyse, vyksta panašūs demografiniai procesai. Pagrindiniai jų veiksniai susiję su šeimos modelio ir vertybių kaita. Šiandieninės socialinės, ekonominės ir technologinės raidos kontekste vaikų auginimo išlaidos išauga, žmonės vis dažniau siekia profesinių tikslų atidėdami sprendimą susilaukti vaikų vėlesniam gyvenimo tarpsniui. Didėja šeimos formų įvairovė, daugėja skyrybų, plinta savanoriška bevaikystė, didėja kontracepcijos prieinamumas, vaikų susilaukiama mažiau ir vėlesniame amžiuje (čia).
- Šaltiniai
- Lietuvos gyventojų skaičiaus kaita
- Gimstamumas
- Lietuvos gyventojai (2022 m. leidimas)
- Lietuvos gyventojai: struktūra ir demografinė raida/sudarytoja V. Stankūnienė
- A. MERČAITIS. LIETUVOS TSR GYVENTOJŲ NATŪRALIOJO PRIEAUGIO KLAUSIMU
- SPECTRUM: Lietuvos demografinė kaita: pagrindiniai pokyčiai ir ateities prognozės