Teiginiai
Vėžys buvo praktiškai nežinomas iki 1853 m., kol žmonės nepradėti skiepyti nuo karvių raupų.
Verdiktas
Melas. Internautai remiasi straipsnio iškarpa iš 1909 m., kurios autorius daktaras W. B. Clarke’as remiasi savo patirtimi ir teigimu, kad vėžys atsiranda dėl lėtai ir greitai augančių ląstelių sandūros. Svarbu žinoti, kad vėžys yra senas reiškinys, apie kurį žinoma jau tūkstančius metų ir jis neatsiranda dėl to, kad į žmogaus organizmą patenka kitos rūšies ląstelės, kaip manė daktaras.
Melo detektoriaus komentaras
„Vėžys buvo praktiškai nežinomas, kol nebuvo pradėta skiepyti nuo karvių raupų (1853 m.). Man teko susidurti su 200 vėžio atvejų ir nė karto nemačiau vėžio atvejo neskiepytame žmoguje“, – tokią 1909 m. W. B. Clarke’o citatą pateikia internautai ir teigia, kad ji iš dienraščio „New York Press“.
Beveik identiška citata (su vienu pakeitimu) tikrai egzistuoja, tačiau ne „New York Press“, o „The Pueblo Sun“ dienraštyje (čia).
Visų pirma, daktaras nieko neužsimena apie 1853 metus. Galbūt internautai pasirinko šią datą neatsitiktinai – tai tie patys metai, kai gydytojas Alexanderis Woodas sukūrė pirmąjį stiklinį švirkštą, kuriuo gydytojai galėjo apskaičiuoti dozę pagal skysčio kiekį, matomą per stiklą (čia).
Vis dėlto, pirmoji sėkminga ir veiksminga vakcina nuo karvių raupų buvo sukurta tik 1796 metais. Teigiama, kad Edwardas Jenneris, sukūrė pirmąją pasaulyje vakciną, kai sėkmingai paskiepijo aštuonerių metų berniuką nuo karvių raupų. Tačiau vakcinacija nebuvo atliekama injekcijos pagalba, kaip šiandien mums įprasta. Vietoj to, Edwardas Jenneris paėmė mėginį nuo karvių melžėjos rankų ir per pjūvį įvedė jį į berniuko kūną (čia).
Galbūt iš čia kyla W. B. Clarke’o hipotezė, kodėl vakcinacija gali sukelti vėžį. „The Pueblo Sun“ dienraštyje antroje ir paskutinėje pastraipoje jis užsimena, kad vėžys atsiranda dėl sandūros tarp lėtai ir greitai augančių skirtingų organizmų ląstelių.
„Žmogus užauga per 21 metus, o karvė – per ketverius, nes pirmosios ląstelės [žmogaus] auga lėtai, o antrosios [karvės] – greitai. Jei į lėtai augančias žmogaus ląsteles įdedame greitai augančias sergančio gyvulio ląsteles <..> tai reiškia, kad sutrikdome ląstelių gyvybės pusiausvyrą ir sukuriame tą neatitikimą, netvarką ir dezorganizaciją, kuri, gyvenimo pabaigoje atėjus vėžio sezonui, sukelia vėžį, jei ne tuberkuliozę anksčiau“, – teigia daktaras W. B. Clarke’as.
Nors nėra vienos vienintelės vėžio priežasties, bet mokslininkai ir gydytojai mano, kad vėžį sukelia daugelio veiksnių sąveika. Pastebėta, kad dauguma vėžio atvejų atsiranda dėl tam tikrų genetinių pakitimų ir nors kai kurie iš šių pakitimų yra paveldimi, kiti atsiranda dėl aplinkos poveikio, pavyzdžiui, rūkymo, riebaus maisto, darbo su toksiškomis cheminėmis medžiagomis ir kt. Kito organizmo ląstelės savaime nesukelia vėžio (čia).
Vėžys yra senas reiškinys, apie kurį žinoma jau tūkstančius metų. Senovės Egipto gydytojai užfiksavo vėžio požymius, o vėlesniais laikais buvo atlikti ir pirmieji bandymai jį gydyti. Pavyzdžiui, Egipto mumijos rodo, kad vėžys egzistavo dar 3000 m. prieš mūsų erą (čia).
