Spalio 8 dieną DELFI surengtoje tiesioginėje konferencijoje svečiavosi šunų lojimą apriboti pasiryžęs seimo narys P. Čimbaras ir Lietuvos gyvūnų teisių apsaugos organizacijos (LGTAO) vadovė Brigita Kymantaitė. Diskusijos metu siekta išsiaiškinti, kokią naudą ir žalą atneštų įsigaliojusios pataisos. Seimo narys šiuo klausimu buvo neperkalbamas, pasak jo, jei šuo yra sveikas ir prijaukintas, ilgiau nei 5 minutes loti jis negali.
Kilmė
Turi keistis ne tik šuo, bet ir šeimininkas
Seimo nario komentarai papiktino ne tik naminių gyvūnų augintojus. Veterinarai ir gyvūnų psichologai taip pat sutinka, kad ši hipotezė – laužta iš piršto, o lojimu gyvūnai dažniausiai reaguoja į stresą arba tai daro instinktyviai. „Šunys loja, visų pirma, jeigu yra naujoje patalpoje. Mažas šuniukas, vienas paliktas, visada kaukia. Jeigu šeimininkai pasiima mažą šuniuką iš vados <...> , tai jis, atjunkintas nuo visos vados, jaučiasi vienišas“, – įsitikinusi Jakovo veterinarijos centro gydytoja Indrė Banevičiūtė.
Veterinarė išskyrė ir daugiau šuns lojimo priežasčių – galbūt jis pro langą pamatė kitą gyvūną, išgirdo kitų žmonių keliamą triukšmą. Taip pat lojimą galėjo paskatinti persikraustymas į naują butą, tokiu atveju gyvūnui, kaip ir jo šeimininkui, reikia laiko adaptuotis.
Tuo tarpu veterinarijos gydytojas terapeutas Konstantinas Michailovas, užsiimantis gyvūnų elgsenos sutrikimų gydymu, atkreipia dėmesį – lodamas šuo gali tiesiog parodyti savo asmenybę. „Tai irgi priklauso nuo [šuns] emocinės būklės, kuris jautresnis emociškai, jis gali ir ilgiau paloti. Tai tikrai nėra sergančio ar išsigimusio šuns bruožas“, – DELFI sakė gyvūnų terapeutas.
Paklausus, ar dresūra gali padėti numaldyti lojantį gyvūną, gydytojas liko skeptiškas. Pasak jo, daugiau naudos atneštų šeimininko, o ne šuns, požiūrio pasikeitimas. K. Michailovas patarė: „Aišku, tai nepasikeis nei per vieną kartą, nei per du, bet viską įmanoma sutvarkyti. Dažniausiai kaltas būna perteklinis šeimininko dėmesys šuniukui ir šuniukas tiek pripranta prie šeimininko, kad jis, šeimininkui išėjus į darbą ar į parduotuvę, nebeįsivaizduoja savo gyvenimo be jo ir tokiu būtų parodo stresą, kad, va, šeimininkas išėjo ir mane paliko.“
Lojimas be priežasties – normalu
Visi gyvūnai, tarp jų ir žmonės, skleidžia tam tikrus garsus vardan vieno tikslo – komunikacijos. Šuns lojimą ar katės miaukimą taip pat derėtų suprasti kaip bandymą susikalbėti su šeimininku ar kitu gyvūnu. Žymus šunų elgesio tyrėjas, už savo laidą „Šunų užkalbėtojas“ („Dog Whisperer“) nominuotas „Emmy“ apdovanojimui Cesaras Milanas šunų augintojams pateikia tokią formulę – „Mokymas, disciplina ir dėmesys“. Pasak jo, šie trys žingsniai padės išpildyti tokius šuns poreikius, kokius jame įskiepijo gamta, o šeimininkas, prijaukindamas gyvūną, tampa už juos atsakingas.
„Lojimas yra šunų komunikacijos būdas. Jeigu jūsų šuo loja, vadinasi, tam yra priežastis. Tai gali būti tiesiog atsakas į dirgiklį, pavyzdžiui, pro namus bėgantį bėgiką, arba jūsų šuns būdas paprašyti pagalbos. <...> Kažkokie gyvūno poreikiai nėra išpildyti. Ar jo pasaulis valdomas ramybės ir tvirtybės energiją teikiančio vado? Ar kasdien jį vedžiojate, mankštindami gyvūno kūną ir protą? Ar jis gyvena subalansuotą gyvenimą?“, – šunų šeimininkų klausia C. Milanas.
Mokslininkai netgi svarsto, kad dėl šunų poreikį loti gali būti kalti prieš tūkstantmečius juos prijaukinę žmonės. Šis teiginys grindžiamas tuo, kad vilkai, naminių šunų protėviai, visiškai neloja, o kaukia tik ypatingomis progomis. Žymus biologas, šunų veisėjas ir dresuotojas Raymondas Copingeris pasakoja stebėjęs šunį, be pertrūkio lojusį septynias valandas, nepaisant to, kad aplinkui kelių kilometrų atstumu nebuvo nė vieno kito šuns. Jam pasirodė, kad šuo tiesiog atskleidė savo vidinį susijaudinimą, kurio negalėjo kontroliuoti. Taigi, jis tiesiog atvėrė savo emocinę būklę, visiškai nekreipdamas dėmesio, ar šį atviravimą kas nors girdi.
Dažniau loja būdami su šeimininkais
Lojimas gali būti žymiai kompleksiškesnis reiškinys, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Pagal skleidžiamų garsų dažnį, mokslininkai išskyrė keletą lojimo rūšių. Veterinarė ir gyvūnų elgesio tyrėja Sophia Yin savo tyrime „Naujos šunų lojimo perspektyvos“, pasirodžiusiame lyginamosios psichologijos žurnale, išskiria tris dažniausiai pasitaikančias lojimo sąlygas – susijaudinimas / nerimas, kvietimas žaisti ir vienatvė.
Tyrimo rezultatus nesunku nuspėti – visi jame dalyvavę skirtingų rūšių šunys susijaudinę lojo ilgiausiai ir skleidė aukščiausio dažnio garsus. Tuo tarpu, skirtumas tarp kvietimo žaisti ir lojimo iš vienatvės – ne toks ryškus, o kartais net sunkiai atskiriamas.
S. Yin kartu su Kalifornijos universiteto Gyvūnų studijų fakulteto doktorante Sara L. Richardson taip pat tyrinėjo perdėto lojimo fenomeną. Tyrimo rezultatai atskleidė netikėtą faktą – šunys, būdami kartu su šeimininkais (75 %) lojo žymiai gausiau, nei palikti vieni namuose (42 %). Uždarose patalpose paliktų šunų lojimą daugiausia lėmė įvairūs dirgikliai (88 %) – pro langą matomas vaizdas, triukšmas, žmonių ir kitų gyvūnų elgesys. 53 % atvejų šunys smarkiai lojo, norėdami žaisti, 49 % atvejais tiesiog troško dėmesio ir net 10 % smarkaus ar ištęsto lojimo įvykių taip ir nebuvo paaiškinti, vadinasi, šunys lojo be jokios priežasties.
Nors tokie tyrimų rezultatai neguodžia gyvūnų augintojų, gera žinia ta, kad šunys – gana nuspėjami gyvūnai, o gerai įgudusi žmogaus ausis augintinio lojimą gali atskirti intuityviai. Tam tereikia stebėti gyvūno elgseną, kaip jis reaguoja į tam tikras situacijas, kokia jo kūno kalba. Tačiau universalaus metodo, kaip interpretuoti šuns lojimo nėra. Priežastis paprasta – kiekvienas gyvūnas turi savo unikalią asmenybę.
Ar šunys mus supranta?
Tiesa, bandymų sukurti universalų įrankį, padedantį suprasti šuns „kalbą“ – buvo. Vienas iš jų – japonų žaislų kampanijos „Takara“ sukurtas lojimo vertėjas „Takara Tomy“, neva padedantis išversti šuns lojimą į anglų kalbą. Maždaug 100 eurų kainuojantis prietaisas pripažintas smagiu, bet, deja, ne itin naudingu žaislu. Išbandžius jį praktiškai paaiškėjo, kad šis išradimas nesugebėjo atskirti skirtingų šunų lojimo ir tinkamai jį interpretuoti.
Šeimininkams lieka tikėtis, kad augintiniai patys įvertins jų emocinę būklę ir pasistengs būti mažiau triukšmingi. Vilties teikia šiemet žurnale „Biologijos laiškai“ („Biology Letters“) pasirodžiusių tyrimų rezultatai. Juose mokslininkai priėjo išvados, kad iš tiesų šunys geba skirti, kada žmonės ar kiti šunys yra laimingi, o kada nusiminę. Pasak tyrėjų, emocijas atpažinti jiems padeda šeimininkų kūno kalba ir veido išraiška.
Išvardyti visas šunų lojimo priežastis ir pagal tai nustatyti, kokia lojimo trukmė yra normali, o kokia – ne yra neįmanoma. Šunys, kaip ir visi gyvi organizmai, yra unikalūs. Ekspertų pateikiami duomenys ir moksliniai tyrimai įrodo, kad psichiniai ar fiziniai negalavimai – tik vieni iš daugybės faktorių, lemiančių lojimą. O sulaukėjimas, kaip tai įvardija P. Čimbaras, čia apskritai niekuo dėtas, nes nuolatinis lojimas yra būdingas tik žmogaus prijaukintiems šunims.
- Šaltiniai
- Cesar Millan. Why dogs bark?;
- Brian Hare, Vanessa Woods. What Are Dogs Saying When They Bark? (2013). Scientific American;
- Sophia Yin. A New Perspective on Barking in Dogs (Canis familiaris) (2002). Journal of Comparative Psychology Vol. 116 No. 2 189 - 193;
- Sophia A. Yin, Sarah L. Richardson. Excessive Barking: When and Why It Occurs;
- Sophia A. Yin. Barking as Vocal Communication in Dogs;
- Natalia Albuquerque, Kun Guo, Anna Wilkinson, Carine Savalli, Emma Otta, Daniel Mills. Dogs recognize dog and human emotions (2016). Biology Letters Issue 1 Vol. 12.