Praėjus 80-iai metų po Sovietų sąjungos įvykdytos neteisėtos Baltijos šalių okupacijos ir aneksijos Rusija iki šiol jautriai reaguoja į priminimus, ką įvykdė Sovietų sąjunga 1940 metų birželį ir vėliau.
Agresija prieš Lietuvą, Latviją ir Estiją, kai pateikusi ultimatumą ir grasindama jėga Raudonoji armija peržengė Baltijos šalių sienas, praliejo Lietuvos ir Latvijos pasieniečių bei Estijos karių kraują tebuvo Molotovo-Ribentropo pakto įgyvendinimo pradžia.
Vėliau prasidėjo Kremliaus kontroliuojamų marionetinių valdžių Baltijos šalyse veiksmai: neteisėti suėmimai, suklastoti ir pasaulio valstybių nepripažinti rinkimai, o galiausiai – aneksija, surengus „pasiprašymo į SSRS sudėtį“ spektaklius.
Molotovo-Ribentropo pakto slaptuosius protokolus Kremlius neteisėtais pripažino dar 1989-siais Liaudies deputatų suvažiavimo metu. Šį nacistinės Vokietijos ir Sovietų sąjungos suokalbį pernai pasmerkė ir Europos Parlamentas.
Tačiau Rusija toliau ir vis agresyviau demonstruoja, kad savo istorijos versijas ji pasiruošusi nuožmiai ginti. Dar pernai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas per kelis renginius su kitų šalių vadovais ir verslininkais leidosi į istorinius pasvarstymus dėl Lenkijos vaidmens Antrajame pasauliniame kare. Ir pažadėjo šia tema parašyti straipsnį.
Pažadas įvykdytas šį birželį – ilgame ir faktus iškraipančiame straipsnyje Kremliaus vadovas dėmesio skyrė ir Baltijos šalims. Dabar V. Putino liniją pakartojo Rusijos užsienio reikalų ministerija, išplatinusi skandalingą bei klaidingais teiginiais išmargintą pranešimą.
Kas melas
Birželio 23-ąją Rusijos Užsienio reikalų ministerijos informacijos ir spaudos departamentas paskelbė įrašą, kuriuo ėmė dalintis dešimtys dešimtys vartotojų. Įrašu skubiai pasidalijo Rusijos ambasados Baltijos šalyse, jis buvo išverstas ir į anglų kalbą.
Įraše dominuoja du pagrindiniai teiginiai, susiję su Baltijos šalių okupacija. Pirmiausiai teigiama, kad pastarasis faktas tėra interpretacija, o Lietuvos, Latvijos ir Estijos prijungimas prie SSRS buvo teisėtas, paremtas tarptautine teise bei laisva Baltijos šalių gyventojų valia.
Iš tikrųjų kalbos apie Baltijos šalių, kaip tariamo nacistinės Vokietijos placdarmo faktą yra klaidingos, mat SSRS dar 1989-siais metais pripažino, jog 1939-ųjų rugpjūtį ir rugsėjį SSRS bei Vokietija slaptuosiuose protokoluose pasidalijo įtakos sferomis.
Tai savo kalboje 2005 metais yra pripažinęs ir pats V. Putinas. Tuomet jis Rusijos ir Europos sąjungos viršūnių susitikime gerokai įsiuto paklaustas Estijos žurnalistės, kodėl Kremlius negali atsiprašyti už Baltijos šalių okupaciją.
Jis iš pradžių tikino, kad esą viskas jau ir taip parašyta 1989-ųjų Liaudies deputatų suvažiavime, kuriuo smerkiami Molotovo-Ribentropo pakto slaptieji protokolai, padaliję Baltijos šalis į Berlyno ir Maskvos įtakos sferas.
Vėliau jis tikino, kad tai esą tebuvo Adolfo Hitlerio ir Josifo Stalino asmeninis paktas, dėl kurio esą nukentėjo mažos šalys, o dar vėliau, jau painiodamas datas, V. Putinas neigė Baltijos šalių okupacijos faktą. Tačiau pats V. Putinas oficialiai pripažino, ką planavo Maskva jau 1939-siais.
„1939-ųjų rudenį Sovietų sąjunga, siekdama savo strateginių karinių ir gynybinių tikslų, pradėjo Latvijos, Lietuvos ir Estijos inkorporavimo procesus. Šių šalių prijungimas prie SSRS buvo įvykdytas kontrakto pagrindu, su išrinktų valdžių sutikimu. Tai buvo daroma remiantis tarptautine ir nacionaline teise“, – teigė V. Putinas.
Toks pripažinimas, jog dar 1939-siais SSRS „pradėjo Latvijos, Lietuvos ir Estijos inkorporavimo procesus“ rodo, kad 1940-ųjų birželį įvykdyta Baltijos šalių okupacija – ne spontaniškas veiksmais, kaip tuomet bandė pagrįsti Kremlius, o mažiausiai pusmetį, o gal ir ilgiau planuotos agresijos procesas.
Būtent 1940-ųjų gegužę Kremlius ėmė didinti diplomatinį spaudimą Baltijos šalims, naudodamasis sudėtinga padėtimi Vakarų fronte, kur vokiečiai sėkmingai skynėsi kelią per Prancūziją, Belgiją, Nyderlandus ir Liuksemburgą. Ir būtent tuomet prasidėjo Kremliaus priekaištai, reikalavimai, provokacijos, o galiausiai Lietuvai pasipylė kaltinimai tariamu sovietų karių grobimu ir pateiktas ultimatumas suimti du lietuvių ministrus, pakeisti vyriausybę bei įsileisti sovietų įgulas.
Dalis sovietų karių jau buvo dislokuoti Baltijos šalyse, mat 1939-ųjų rudenį, kai Lietuva, Latvija ir Estija pasirašė savitarpio pagalbos susitarimus su Sovietų sąjunga, į Baltijos šalis buvo įvesti riboti sovietiniai kontingentai, tačiau formaliai, teisiškai, bet ir realiai Baltijos šalys vis dar buvo nepriklausomos, joms vadovavo šių šalių vyriausybės, pripažintos tarptautiniu lygiu.
Pagal Molotovo-Ribentropo paktą Baltijos šalys buvo priskirtos SSRS, tad jokio placdarmo Vokietija pagal šią sutartį nei galėjo kurti, nei ketino, sutelkusi didžiąją dalį pajėgų Vakarų fronte. Be to, SSRS papildomas pajėgas įvedė pasitelkusi ultimatumus Baltijos šalims, kuriuose nurodytos melagingos priežastys – sovietų karių grobimas.
Ir nors Baltijos šalių vyriausybės išties priėmė ultimatumus ir nusprendė nesipriešinti, pats grasinimas jėga pažeisti kitos šalies suverenitetą pagal tarptautinę teisę yra niekinis argumentas. Tokią išvadą yra pateikęs Lietuvos Konstitucinio teismo pirmininkas Prof. Dainius Žalimas, kuris yra parašęs ir apsigynęs disertaciją „Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. tarptautiniai teisiniai pagrindai ir pasekmės“.
D. Žalimas yra pažymėjęs, kad būtent Niurnbergo tribunolo išvadose galima įžvelgti teiginių, kuriems prieštarauja pats V. Putinas. Pasak D. Žalimo, Niurnbergo tribunolas, kuriame cituotas Austrijos požiūris, kad aukos sutikimas su agresija nieko nereiškia, Rusijoje pasigirstančius argumentus, esą prieš Baltijos šalis nebuvo iššautas nė vienas šūvis, paverčia niekiniais.
„Karo nepaskelbimas“, „neiššauti šūviai“ ir „šalių užėmimas be kraujo praliejimo“ taip pat yra mitai. SSRS agresija prieš Baltijos šalis pasireiškė provokacijomis, kurių metu žuvo žmonės visose Baltijos šalyse: Lietuvoje, ankstyvą birželio 15-osios rytą apie 4 val. Raudonosios armijos grupės įsiveržė į svetimos šalies teritoriją netoli Eišiškių, užpuolė Švenčionėlių pasieniečius, pagrobė Vilniaus ir Alytaus pasienio barų policininkus, apšaudė pasienio policijos sargybos būstinę Ūtoje. Čia buvo nužudytas – sukapotas kardu ir peršautas pasienio pareigūnas Aleksandras Barauskas.
Latvijoje birželio 15-osios rytą sovietų NKVD kariai užpuolė Maslenkų pasienio postą, nušovė tris pasieniečius ir du civilius – vienas iš jų buvo 14-metis.
Estijos sostinėje Taline birželio 21-22 užvirė mūšis tarp Estijos ryšių bataliono karių ir pastatą mėginusių užimti sovietų. Estai neteko dviejų karių, puolančioji pusė – keliolikos.
Anot D. Žalimo, V. Putinas meluoja dėl to, kad Baltijos šalių užėmimas „buvo vykdomas remiantis tarptautine ir nacionaline teise“. Taigi, toks pat vertinimas tinka ir Rusijos užsienio reikalų ministerijos teiginiams, kad Baltijos šalių prijungimas prie SSRS atitiko to meto tarptautinę teisę.
„Tarptautinės teisės požiūriu sutikimas išgautas jėga nėra teisėtas, niekinis, nekeičia agresijos fakto“, – pažymėjo D. Žalimas.
Galiausiai Baltijos šalių okupacijos nepripažinimas nėra vien tik Lietuvos, Latvijos ir Estijos interpretacija. Nepripažinimo faktas fiksuotas Europos Parlamentinėje Asamblėjoje, keliuose išsamiuose tyrimuose. Juose pateikti išsamūs argumentai bei šaltiniai, paneigiantys Kremliaus versiją.
O ypač svarbios paramos Lietuva, Latvija ir Estija sulaukė iš Vašingtono, mat nepripažinimas fiksuotas 1940 m. liepos 23-osios JAV Sumnerio Welleso deklaracijoje.
Ji buvo paskelbta tuometinio laikinai ėjusio pareigas JAV valstybės sekretoriaus Benjamino Sumnerio Welleso 1940 metų liepos 23 dieną. Šia deklaracija JAV oficialiai pasauliui pranešė, kad nepripažįsta Sovietų Sąjungos įvykdytos Baltijos šalių okupacijos. Tai tapo JAV Baltijos šalių okupacijos nepripažinimo politikos, kuria JAV smerkė Sovietų Sąjungos įvykdytą agresiją ir palaikė Baltijos šalių nepriklausomybės siekį, pradžia. JAV simboliškai kasmet primena šį faktą kaip ir tai, kad Valstybės departamente niekada nebuvo nukabintos Baltijos šalių vėliavos.
JAV valstybės sekretorius Mike'as Pompeo kartu su Lietuvos, Latvijos ir Estijos užsienio reikalų ministrais dar ketvirtadienį pasmerkė Rusijos bandymus perrašyti istoriją siekiant pateisinti Sovietų Sąjungos įvykdytą Baltijos šalių okupaciją ir aneksiją.
„Mes griežtai prieštaraujame bet kokiems Rusijos bandymams perrašyti istoriją siekiant pateisinti 1940 metų okupaciją ir Sovietų Sąjungos įvykdytą Baltijos šalių aneksiją“, – rašoma bendrame pareiškime. Jis taip pat kreipėsi ir atskiru pranešimu.
Vis dėlto kraupiausiai skamba kitas Rusijos URM pranešimo teiginys, kuriuo leidžiama suprasti, kokį kelią pasirinktų Maskva, jei jai tektų pripažinti okupacijos faktą.
Toks grasinimas ir kartu abejojimas Lietuvos teritoriniu vientisumu prieštarauja ne tik tarptautinei teisei, pagal kurią Baltijos šalių okupacija yra neteisėta, bet ir dvišaliams Lietuvos bei SSRS, o vėliau ir Lietuvos bei Rusijos susitarimams.
1991 metų liepos 29-osios sutartis tarp Rusijos Tarybų Federacinės Socialistinės Respublikos ir Lietuvos Respublikos „Dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų“ Aukštosios Susitariančiosios įpareigoja abi šalis „tarpusavio santykiuose nenaudoti jėgos ir grasinimo jėga, nesikišti viena kitos vidaus reikalus, gerbti suverenitetą, teritorinį vientisumą ir sienų neliečiamybę pagal Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimo principus“.
Be to, 1997-ųjų spalio 24-osios Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartis dėl Lietuvos ir Rusijos valstybės sienos aiškiai apibrėžia Lietuvos teritoriją, kurioje pažymėtos sienos – pagal sutartį Vilnius, Vilniaus kraštas ir Klaipėda neginčijamai priklauso Lietuvai.
Taigi, bandymai neigti Lietuvos okupaciją bei kelti teritorines pretenzijas yra prasilenkiantys su tikrovę teiginiai.
Šaltiniai
Putinas pasisakė apie Baltijos šalis: vienu sakiniu išdavė tikrąjį Kremliaus planą
September, 1939 Secret Supplementary Protocols of the Molotov Ribbentrop Non-Aggression Pact, 1939
Постановление снд ссср от 24.12.1989 n 979-1 о политической и правовой оценке советско-германского договора о ненападении от 1939 года
"Tragedy of Maslenki - Latvia's Tragedy, June 15, 1940"
JOINT MOTION FOR A RESOLUTION
SOVIETŲ SĄJUNGOS ULTIMATUMAS LIETUVAI
The Baltic States and the Soviet Union
Identity and Continuity of States in Public International Law. By Krystyna Marek. Geneva: Librairie E. Droz, 1954. pp. vi. 616.
State Continuity and its Consequences: The Case of the Baltic States
Situation in the Baltic States on the twentieth anniversary of their forcible incorporation into the Soviet Union
Message on the 80th Anniversary of the Welles Declaration
Sutartis tarp Rusijos Tarybų Federacinės Socialistinės Respublikos ir Lietuvos Respublikos „Dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų“
Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartis dėl Lietuvos ir Rusijos valstybės sienos