Tyrimų kompanija „Levada Center“ kasmet atlieka Rusijos gyventojų sociologines apklausas, kurių metu prašo paminėti didžiausius Rusijos priešus ir geriausius draugus. Šių metų apklausos rezultatai.
Tačiau pradėkime ne nuo Rusijos priešų, o nuo draugų. Baltarusija jau keliolika metų Rusijos draugų sąraše užima garbingą pirmąją vietą. Sociologinės apklausos duomenimis, šiemet Baltarusiją ypač palankiai vertina 85 proc. apklaustųjų.
Tiesa, keliais procentais sumažėjo norinčių plėtoti su baltarusiais ekonominius santykius, tačiau išaugo skaičius norinčių prijungti Baltarusiją prie Rusijos.
Jūsų dėmesiui video, kaip konstruojamas geriausio Rusijos draugo naratyvas.
Pone Valatka, kaip jūs traktuojate paskutinius Žirinovskio žodžius? Kaip nusišnekėjimą ar kaip grėsmę?
Mes turėtume kuo mažiau kreipti dėmesį į tai, ką šneka ne tik Žirinovskis, bet ir Putinas, jau nekalbant apie visokius kiseliovus, solovjovus ir t.t. Ką tai rodo? Man pirmiausia rodo, kokia žema dabar yra rusų savivertė. Net ir tų, kurie užima aukštas pozicijas, gauna dideles algas savivertė yra maža.
Prieš 30 metų rusų priešai buvo Amerika, Kinija, NATO. Pasižiūrėkime, kas dabar yra rusų priešai. Lietuva, Latvija, Ukraina. Kitaip tariant, Rusija yra pasimetusi savo orientyruose. Iš esmės Žirinovskio, Solovjovo ar kokio nors kito veikėjo šnekėjimai yra oportunistiniai. Rusai nebeturi strategijos. Ir apskritai, jei ši valstybė būtų demokratinė, tai ji apie priešus kalbėtų labai atsargiai, labai rezervuotai ir t.t. Klausantis Žirinovskio ir kitų veikėjų, man gaila rusų, nes netgi tos apklausos yra zombinimo rezultatas.
Būtų įdomu pasikalbėti su žmonėmis, kurie priešais įvardija Lietuvą ir Latviją. Ar jie žino, kokios mūsų ginkluotosios pajėgos, kiek gyventojų gyvena mūsų šalyse? Man regis, žmonės net nebegalvoja apie tai, kas yra realus priešas. Būtų tas pats, jei mes priešais paskelbtume, pavyzdžiui, Grenlandiją ar dar ką nors. Nereikėtų labai rimtai žiūrėti į tokius propagandinius žaidimus, o labiau susitelkti į vidų.
Kaip parodė tiek Seimo rinkimai, tiek reakcija į prezidento rinkimus Amerikoje, mes turime labai daug savų problemų. Atsiranda galybė žmonių, kurie tiki, kad žemė plokščia, kad 5G ryšys gali pakenkti jų sveikatai ir t.t. Man atrodo, mums pavojinga užsižiūrėti į Rusijos klounus ir rimtai juos vertinti.
Taip, plokščia žemė, 5G ir daugelis kitų dalykų jau buvo mūsų laidos temos. Panašu, kad Rusijoje tai konstruoja net oficiali žiniasklaida. Bet grįžtant prie Baltarusijos, pone Čeponi, kaip jūs apibūdintumėte santykį: kas yra Baltarusija Kremliaus pasakojime ir koks jos likimas?
Kalbant apie priešus ir draugus, pažvelgus į Rusiją matyti, kad tos propagandos kampanijos kūrimo pradžia – siekis numatyti, kas yra priešai ir draugai. Visai nesvarbu, kokie santykiai yra iš tikrųjų, kokia yra užsienio politika vienos ar kitos valstybės atžvilgiu, bet jei Kremliuje numatyta, kad bus priešas, taip ir bus. Kadangi Rusijos informacinė erdvė viduje yra visiškai kontroliuojama, labai įdomu stebėti, kaip greitai Rusijos propagandos mechanizmas gali pakeisti įvaizdį ir nuo priešo pereiti prie draugo ir nuo draugo iki priešo. Kalbant apie Baltarusiją, šiuo metu nėra labai aišku, draugas ji ar priešas. Manau, yra bandomos kelios versijos. Tinkamiausia versija bus pateikta propagandistams ir jie tą versiją plėtos.
O kiti draugai? Kinija, Kazachstanas, Armėnija ir Azerbaidžanas? Pone Čeponi, ką manote?
Tikriausiai pasirenkama, su kuo norima turėti gerus santykius. Aišku, ne visada pasiteisina. Jei žiūrėtume į Baltarusiją, jie dabar yra draugai numeris 1, bet tie draugai kažkodėl ėme kalbėtis su JAV, kažkodėl nori turėti gerus santykius su Europa ir NATO. Manau, Rusijos propagandistai įsitikinę, kad bus išgirsti, jie derina savo pareiškimus su Kremliaus vadovybe ir tam tikras virtualias žinutes perduoda baltarusiams. Jei neįžvelgiamos akivaizdžios grėsmės ir jei įsivaizduojama, kad jie geba tas valstybes kontroliuoti vienu iš hibridinių metodų – ekonomika, energetika ir daugeliu kitų būdų, tai jiems kurti priešus iš tų valstybių nereikia. Bet tos valstybės, kurios bando plėtoti savo nepriklausomą politiką, nesiruošia pasiduoti Kremliaus įtakai ir valiai, paverčiamos priešais.
Akivaizdu, jei Baltarusijoje kokiu nors stebuklingu būdu įvyktų demokratiški rinkimai ir dar stebuklingesniu būdu laimėtų provakarietiškas politikas, pamatytume, per kiek dienų Baltarusija taptų priešu numeris 1. Bet priešų sąrašas taip pat nesikeičia.
Jau keliolika metų pirmajame Rusijos priešų penketuke tvirtai laikosi ir Lietuva bei Latvija. Tiesa, per pastaruosius kelerius metus Lietuvos pozicijos šiek tiek susilpnėjo, nes 2006 m. Lietuva buvo Rusijos priešas numeris 3 po Latvijos ir Gruzijos.
Darydama Baltijos šalis priešėmis Rusijos žiniasklaida darbuojasi iš peties. Štai keli pavyzdžiai.
Pone Valatka, kiekvieną kartą laidoje žiūrint šiuos video man sunkiai telpa galvoje: kaip galima kalbėti tokius vėjus per nacionalinę televiziją tokioms auditorijoms ir dar jaustis tai pasakojant pakankamai komfortiškai?
Žiūrėdamas taip pat galvojau. Pirma mintis atsakant į klausimą: neįmanoma iracionalaus elgesio, kalbėjimo aiškinti racionaliai. Nes mes, aiškindami logiškai nelogiškus veiksmus, patys tampame šiek tiek iracionalūs. Manau, kad vienas tokių, gal ne pirmų, bet antrų ar trečių, tokios idiotiškos propagandos tikslų ir yra, kad mes įsiveltume į diskusiją ir po kurio laiko taptų neaišku, ar tai jis pavogė, ar iš jo pavogė ir kad tu pats atrodai esąs idiotas. Tai viena.
Antra, tai gali būti žinia mūsų rozovoms, mūsų titovams, tomaševskiams, kad štai: žiūrėkite, kaip pas mus blogai. Pavyzdžiui, pramonės išardymo, sugriovimo naratyvas. Ta sėkla Lietuvoje yra sudygusi. Net kai kalbiesi su žmonėmis, kurie baigę universitetus, dirbo rimtus darbus, o dabar yra pensijoje, ir sakai, kad Lietuvoje per 30 metų yra pastatyta visiškai nauja, moderni pramonė, kuri mažiau teršia aplinką, ten dirba 200-250 darbuotojų ir ji yra dar galingesnė nei buvo iki 1990 metų, nes Lietuvos pramonė apskritai laikosi ant eksporto, tai žmonės išpučia akis. Matyt, iš tiesų tas rusiškas naratyvas vienaip ar kitaip yra nusėdęs.
Na ir trečias dalykas, kodėl Lietuvai, Latvijai, kartais ir Estijai tai yra nuolat taikoma. Ruso imperialisto, šovinisto slapta svajonė – „išvaduoti“ mus nuo priešų ir per dieną paversti draugais. Kitaip tariant, būtų neblogai reokupuoti. Bet kadangi žino, kad tai yra sunkiai arba beveik neįgyvendinama, žmonės metasi į svajones, nusikelia į rūkus ir tuose rūkuose gyvena. Pavyzdžiui, taip pat būtų, jei koks nors „Ryto“ komandos krepšinio sirgalius galvotų apie dvikovą su „Žalgiriu“ ir svajotų, kad štai pavyks rungtynes laimėti, gal pavyks laimėti ir Lietuvos krepšinio lygos čempionatą. Realiai tai neįmanoma, bet sirgalius mano, kad pasvajojus galbūt kas nors ir pavyktų. Maždaug taip galėčiau aiškinti.
Dar vienas dalykas, kurį rusai kiša bet kuria proga, – neva pažeidžiamos rusakalbių teisės. Štai visai neseniai Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas Europos Taryboje pareiškė, kad Baltijos šalyse milijonai žmonių diskriminuojami tik todėl, kad jie rusai. Šią diskriminaciją jis pavadino XXI amžiaus apartheidu.
Pone Čeponi, kokia jūsų nuomonė apie tai? Kiek šis pasakojimas dar yra gyvybingas?
Panašu, kad jiems tai yra veikiantis pasakojimas. Žiūrint, kaip kuriamas priešo naratyvas, neužtenka pasakyti, kad tie yra priešai, o anie – draugai. Reikia sukonstruoti įvaizdį, kodėl jie priešai, kodėl blogi, kodėl tai yra grėsmė. Kalbant apie Lietuvą, mes matome ir matėme, kaip buvo kuriamas priešo naratyvas.
Dar sovietiniais laikais lietuvių aktoriai vaidindavo fašistus, buvo piešiamas nacių, fašistų, buržujų įvaizdis. Po to mes buvome didžiausi išdavikai, nes mums neva sukūrė galingą valstybę, pramonę, sovietų sąjungoje gyvenome geriausiai, o mes pabėgome nieko negrąžinę, esame nedėkingi ir susidėję su kitais blogais žmonėmis, Vakarų valstybėmis, įstojome į ES, NATO, esame JAV draugai. Taigi, viskas blogai.
Kalbant apie Ukrainos įvaizdį, kuriamas banderovco, savotiško bendradarbiavimo su naciais, naratyvas, nežiūrint į tai, kad jie buvo lyg ir draugiška rusams tauta, bet tas banderovco naratyvas net meniniuose filmuose, pavyzdžiui, „Brat 2“, jau 2000 m. buvo piešiamas. Taip pat ir serialuose yra palaikomas toks blogo žmogaus įvaizdis.
Keliaukime toliau. Rusijos priešas numeris 1 – Jungtinės Valstijos.
Galima pririnkti daug įvairių panašaus turinio pasisakymų. Pone Valatka, ar tarp savęs drąsinimo pasisakymų jūs negirdite baimės, kad tas užkratas iš Baltarusijos gali atkeliauti į Rusiją?
Grįžtu prie savo minties, kokia žema yra net rusų Establishment savivertė. Jie labai norėtų prilygti Amerikai, bet iš kiekvieno žodžio ar to barzdoto žmogaus, ar Žirinovskio, ar net žvalgybai vadovaujančio Naryškino sklinda visiškas nepilnavertiškumo kompleksas. Jie įsivaizduoja, kad užtektų Maskovoje surengti kokį nors Maidaną, ir visa Putino valdžiukė imtų ir nugriūtų. Kitaip tariant, jie netiki pačių sukurtu mafijinės valstybės principu. Gali ateiti koks nors bachūras ir paprasčiausiai „užversti“ autoritetą.
Kadangi esu jau vyresnio amžiaus žmogus ir laikraščius skaitau nuo 7-ojo dešimtmečio, pastebiu, kad Žirinovskis apie Vokietijos nacius kalba taip, kaip rašė „Pravda” ir „Tiesa” tuo metu. Neva, kyla fašizmas, nacizmas, tuoj ten taip bus. O viską kartu sudėjus galiu pasakyti, kad bendroji rusų pasaka yra maždaug to paties lygio, kaip buvo per garsiuosius praėjusio amžiaus 4-ojo dešimtmečio partijos lyderių procesus, kuriems vadovavo Berija ir Višinskis. Pavyzdžiui, žmonės teisme po atitinkamo apdorojimo prisipažindavo, kad jie kasė tunelį į Bombėjų. Ir visi tuo tikėdavo. Taigi, jie pasakoja tą pasaką vieni kitiems ir po kurio laiko, kaip gerų išgertuvių pabaigoje, visi jau tuo tiki. Yra toks momentas, kai sakoma: „Tu mane gerbi? Aš tave gerbiu, varom toliau, iškasime dar vieną tunelį į Bombėjų, čia Lietuva, čia tas ir tas.”
Man liūdna žiūrėti, kokios žemos savivertės yra tokios milžiniškos, resursais turtingos valstybės žmonės. Aišku, grėsmė ta, kad tokios didelės valstybės net valdantysis sluoksnis, elitas yra labai žemos savivertės. Taigi, iš tokio žmogiškumą praradusio arba netikinčio savo žmogiškumu tipo ar tipų tikrai galima visko laukti.
Pone Čeponi, ar jūs pastebite, kad yra akivaizdus idėjų badas Kremliaus pasakojimuose apie kitas valstybes, kaimynus, istoriją ir tie patys pasakojimai sukami jau daugybę metų?
Taip, išnaudojamos tos pačios temos, tos pačios žinutės. Bet tokia yra propagandos taisyklė: tam tikrą melą reikia kartoti daugybę kartų, daug metų ir iš skirtingų šaltinių, kad žmonės galų gale imtų tuo tikėti. Pridurčiau, kad Rusijoje tikrai bijoma spalvotų revoliucijų. Galėjome ir viešojoje erdvėje skaityti, kad dabartinis Kremliaus vadovas su taikių žmonių protestais susidūrė dar Vokietijoje, vėliau matė įvykius Lietuvoje, kai beginkliai žmonės iškovojo pergalę. Vėliau buvo įvykiai Ukrainoje, galime kalbėti apie Oranžinę revoliuciją, po kurio laiko vyko Maidano įvykiai, dabar kažkas panašaus vyksta Baltarusijoje. Galbūt tai gali būti signalas, kad ir Rusijos žmonių kantrybė nebegalinė ir kažkas panašaus gali įvykti.
Manau, jie daugybę metų tam ruošiasi, tai atsispindi įvairių Kremliaus propagandininkų pasisakymuose ir realiuose veiksmuose. Prisiminkime, kad neseniai buvo įkurta Rusijos nacionalinė gvardija. Panašu, kad kariuomene, milicijos pajėgomis nepasitikima, norima turėti dar kažką arčiau valdovo, arčiau caro, kuo galima būtų visiškai pasitikėti ir specifinėse užduotyse šias pajėgas išnaudoti net prieš savo tautą. Žinoma, ir informacinės erdvės kontrolė. Atėjęs į valdžią Putinas iš karto ėmė tai daryti, buvo priimti įvairūs įstatymų pakeitimai, kiti metodai. Matome visišką informacinės erdvės kontrolę ir manau, kad skirtingos valstybinės institucijos Rusijoje panašiems veiksmams ruošiasi.
Visą laidą galima žiūrėti čia: