Neišsiplėsiu, kodėl ES reikia už gynybą atsakingo Komisijos nario. Didžiausią dalį atsakymų į šį klausimą pateikia Vladimiro Putino karas prieš Ukrainą.
Vietoj to sutelkime dėmesį į tai, ko Europos Sąjungai reikia, ko ji nori ir ką gali padaryti, kad sustiprintų Europos gynybą.
Europos Sąjungos vaidmuo sprendžiant saugumo iššūkius
Iki šiol atrodė, kad Europos gynyba yra tik NATO ir valstybių narių reikalas. Tačiau laikai keičiasi.
Man yra visiškai aišku – kad ir kaip keistųsi mūsų saugumo aplinka, vienas dalykas nepasikeis: Europos Sąjunga niekada nekonkuravo, nekonkuruoja ir nekonkuruos su NATO Europos gynybos srityje. Būtent NATO rengia ir įgyvendina mūsų gynybos planus, būtent NATO rūpinasi vyriausiąja karine vadovybe. ES nesiekia konkuruoti su NATO šiais klausimais.
Ką ES gali padaryti, tai suteikti pridėtinės vertės, padėdama ES valstybėms narėms (kurios taip pat yra NATO narės) plėtoti gynybos pajėgumus ir gynybos išteklius, reikalingus NATO gynybos planams įgyvendinti. ES gali padaryti tai, ko negali padaryti NATO: surinkti papildomų lėšų gynybai ir priimti naujus teisės aktus, kurie padėtų valstybėms narėms plėtoti savo gynybos išteklius.
Kokius pajėgumus ir išteklius ES gali padėti plėtoti ir išlaikyti?
Yra keturios gynybos išteklių rūšys, būtinos gynybai iki prasidedant karui ir jo metu:
Gynybos įranga ir gynybai reikalingos paslaugos, įskaitant kosmoso paslaugas. Tai turi būti paruošta ir prieinama pasirengimo gynybai etape.
Apmokytas karinis personalas, kuris gali būti mobilizuotas karo atveju.
Karinis mobilumas ir logistika.
Europos teritorijoje esantys karinės pramonės pajėgumai, galintys ir pasirengę gaminti tai, ko reikia, ypač tuo atveju, jei vyktų ilgalaikis karas, ir esantys netoli fronto linijos.
Šiuo metu Europoje susiduriame su nemažais iššūkiais, susijusiais su visais šiais pajėgumais ir ištekliais.
Norėdami geriau suprasti šiuos iššūkius, turime pažvelgti į grėsmes mūsų saugumui.
Pirmiausia, kaip tikriausiai žinote, Komisijos Pirmininkės man įteiktame Įgaliojimų laiške nurodyta, jog kartu su vyriausiąja įgaliotine Kaja Kallas per pirmąsias 100 mūsų įgaliojimų dienų privalome parengti ir paskelbti „Baltąją knygą dėl Europos gynybos“. Šioje Baltojoje knygoje turi būti apibrėžtos priemonės, padėsiančios Europai pasirengti „ekstremaliausiems kariniams nenumatytiems atvejams“. Kitaip tariant, Baltojoje knygoje turi būti aprašyta, kaip ES pasirengs Rusijos agresijos prieš ES valstybes nares galimybei.
Tai tvirti, atviri ir realistiški žodžiai apie didžiausią mums kylančią grėsmę.
Kaip žinote, įvairiuose naujausiuose žvalgybos vertinimuose, įskaitant Vokietijos, teigiama, kad Rusija gali išbandyti ES arba NATO ryžtą iki šio dešimtmečio pabaigos, t. y. vėliausiai iki 2030 m.
Kylio institutas (dar vienas Vokietijos mokslinių tyrimų centras) neseniai paskelbtame dokumente padarė akis atveriančią išvadą – Rusijos karo ekonomika per 6 mėnesius gali pagaminti tiek, kiek visa Vokietijos kariuomenė turi savo atsargose.
Anot kito ekspertinio vertinimo, vertinant pagal perkamosios galios paritetą, per ateinančius metus Rusija savo kariuomenei išleis daugiau nei visos 27 ES valstybės narės kartu paėmus išleidžia gynybai.
Kita vertus, mūsų pačių gynybinių pajėgumų šiandieninės būsenos analizė rodo, kad esame gerokai žemiau vadinamųjų NATO pajėgumų tikslų.
Kaip atvirai teigiama Prezidento Saulio Niinistö parengtame pranešime: „Šiuo metu atlikta ES valstybių narių (kurių dauguma taip pat yra NATO sąjungininkės) kolektyvinė pajėgumų inventorizacija ir toliau rodo rimtas spragas ir trūkumus, įskaitant ilgalaikę priklausomybę nuo JAV, ypač didelio intensyvumo operacijose. Kaip parodė naujausia patirtis ir kas atsispindi pajėgumų planavimo procesuose, 27 ES valstybėms narėms trūksta beveik visko – nuo amunicijos ir strateginių priemonių iki aukšto lygio pajėgumų.“
Grėsmės realios ir reikalauja veikti
Atsižvelgdami į žemą mūsų pasirengimo lygį, aptardami Europos gynybos poreikius tiek artimiausiu laikotarpiu, tiek ilgalaikėje perspektyvoje, omenyje turime turėti du strateginius veiksnius:
Pirma, turime skubiai pasirengti Rusijos agresijos prieš ES galimybei artimuoju laikotarpiu.
Antra, turime pasirengti ilgalaikiam iššūkiui, kad JAV bus priverstos vis daugiau dėmesio skirti ne Europos gynybai, o atsakui į didėjančią Kinijos karinę galią.
Mano asmenine nuomone, būtent apie tai turės būti mūsų „Baltoji knyga apie Europos gynybą“: kaip mes pasirengsime pasitikti, atgrasyti ir apsiginti nuo pačių ekstremaliausių karinių nenumatytų atvejų tokiame „realybės kraštovaizdyje“ tiek trumpuoju, tiek ilgesniuoju laikotarpiu.
Šiandien savo komentaruose daugiausia dėmesio skirsiu trumpalaikiam iššūkiui. Tai reiškia Rusijai, jos karui prieš Ukrainą ir Rusijos agresijos prieš ES galimybei.
Asmeniškai aš norėčiau, kad būsimoje Baltojoje knygoje daugiausia dėmesio būtų skiriama trims svarbiausiems blokams, kuriuose turime susitarti dėl neatidėliotinų bendrų sprendimų, kuriuos būtina įgyvendinti arba siekiant sumažinti grėsmes, arba būti pasirengusiems nuo jų apsiginti. Šiuose trijuose blokuose daugiausia dėmesio turėtų būti skiriama:
Mūsų karinei paramai Ukrainos gynybai.
Mūsų gynybos pramonės gamybos didinimui, kad NATO pajėgumų tikslus pasiektume ne iki 2044 m., o iki 2030 m.
Gynybos finansavimui – atsakant, kaip finansuosime neatidėliotinus mūsų pasirengimo gynybai poreikius.
Prieš pereidamas prie trumpos šių 3 blokų turinio apžvalgos, norėčiau priminti, kad, jei jaučiate poreikį įdarbinti savo intelektinį potencialą per Kalėdų atostogas, kviečiu jį panaudoti teikiant savo idėjas ir pasiūlymus Baltajai knygai. Negaliu pažadėti, kad įtrauksime visus jūsų pasiūlymus, tačiau būsime labai dėkingi už jūsų indėlį.
Dabar leiskite pasidalyti savo mintimis apie šiuos tris Baltosios knygos sudedamuosius elementus.
Pirmiausia – dėl Ukrainos
Kodėl Ukrainos gynyba yra tokia svarbi mūsų pasirengimo ekstremaliausiems kariniams nenumatytiems atvejams, t. y. Rusijos karinei agresijai prieš ES, plano dalis?
Pirma, todėl, kad Ukrainos gynyba priklauso tik nuo Vakarų, įskaitant ES, karinės paramos.
Antra, jei mūsų parama bus nesėkminga ir Ukraina bus priversta pasiduoti ir sutikti su vadinamąja „taikos“ sutartimi, parengta pagal V. Putino sąlygas, išaugs tikimybė, kad Rusija gali imtis veiksmų prieš ES ar NATO daug greičiau, nei mes to tikimės.
Kaip neseniai „Politico“ komentavo NATO generalinis sekretorius Markas Ruttė: „Iki šiol mūsų parama padėjo Ukrainai išlikti kovoje. Tačiau turime padaryti daug daugiau, kad pakeistume konflikto trajektoriją“. Štai kodėl, kai kalbame apie mūsų pasirengimą „atremti ekstremaliausius karinius nenumatytus atvejus“, pirmiausia turime padaryti viską, kad „pakeistume Rusijos karo prieš Ukrainą trajektoriją“. Turime suprasti, kad toks poslinkis priklauso tik nuo mūsų. Mūsų parama Ukrainai turi būti didesnė ir veiksmingesnė. Kaip Komisijos Pirmininkė nurodė naujosios Komisijos politinėse gairėse: „Geriausia investicija į Europos saugumą yra investicija į Ukrainos saugumą.“ Pradėkime kur kas daugiau investuoti į Ukrainos saugumą!
Karo pramonės apsukos turės augti
Keletas minčių apie antrąjį bloką – gynybos pramonės gamybos didinimą, kad NATO pajėgumų tikslai būtų pasiekti iki 2030 m., o ne iki dabar nustatyto 2044 m. termino.
Pirmiausia, ES viduje turime aiškiai suprasti, koks yra tikrasis atotrūkis tarp vadinamųjų NATO pajėgumų tikslų (kuriuos NATO šiuo metu iš naujo apibrėžia po trejus metus trunkančio Rusijos karo prieš Ukrainą) ir šiuo metu ES valstybių narių turimų gynybos pajėgumų. Kaip mus įspėjo prezidentas S. Niinistö, ES valstybių narių gynybiniuose pajėgumuose yra „rimtų spragų ir trūkumų“. Pasikeitęs informacija su kai kuriais ekspertais ir pareigūnais, norėčiau pabrėžti, kad tai „labai, labai rimtos spragos ir trūkumai“. Neseniai „Die Welt“ išspausdino straipsnį apie NATO gynybos planų atnaujinimą. Rašoma, kad NATO prašo valstybių narių parengti papildomas 49 brigadas, kurioms reikės papildomų 1200 tankų, 900 artilerijos vienetų, 2700 pėstininkų kovos mašinų, 3000 šarvuotųjų transporterių; 1170 priešlėktuvinių antžeminių dalinių ir kt.
Jei neužpildysime spragų ir trūkumų tarp to, kas yra, ir to, kas turėtų būti, tai ir toliau sudarysime V. Putinui pagundą mus išbandyti.
Turėdami aiškų kiekybinį visų pajėgumų ir ginkluotės rūšių spragų įvertinimą, turime atsakyti į aiškų politinį klausimą: kaip kuo skubiausiai užpildysime šias pajėgumų spragas?
Ar turėtume tęsti darbą kaip iki šiol, lėtai ir palaipsniui? Tokia ligšiolinė gynybos pajėgumų plėtra ir atvedė mus prie šiandien aptariamų spragų ir trūkumų.
O gal verčiau turėtume pradėti radikaliai keisti savo veiklos gynybos srityje būdą ir suprasti, kad Europos gynybai reikia esminio „kapitalinio remonto“, kaip Komisijos Pirmininkė ragino mus visus šią vasarą savo pranešime, skaitytame Prahoje vykusioje „Globsec“ konferencijoje?
Anksčiau cituotoje grėsmių analizėje mes visi esame perspėjami, kad Rusija gali būti pasirengusi mus išbandyti iki šio dešimtmečio pabaigos. Įspėjimas yra paskelbtas. Mes nebeturime prabangos gynybos srityje elgtis taip pat, kaip iki šiol: lėtai, tik žingsnelis po žingsnelio, inkrementiškai. Kilęs iššūkis ir visos gynybos sistemos „kapitalinio remonto“ skubumas reikalauja savotiško Big Bang (iš angl. Didžiojo sprogimo) požiūrio.
Toks „Didžiojo sprogimo“ požiūris reikalauja parengti aiškų Europos gynybos pramonės produkcijos planą, pagrįstą pajėgumų spragų analize pagal NATO vertinimus ir apimantį Europos gynybos įrangos gamybos „sprogstantį“ didinimą tose srityse, kuriose turime gynybos pajėgumų trūkumus, su aiškia tiksline šio plano įvykdymo data iki maždaug 2030 m.
Politiškai jautriausias klausimas bus tai, kokį Europos gynybos pramonės produkcijos plano realizavimo būdą ES šalys narės bus pasirengusios pristatyti Europos gynybos pramonei: ar turėtume ir toliau elgtis kaip iki šiol – ir toliau kiekviena valstybė narė spręs, kaip užpildyti savo pajėgumų spragas, ir tradiciškai pati kreipsis į pramonę su savo nedideliais nacionaliniais užsakymais; ar turėtume raginti ir skatinti valstybes nares daugiau tartis ir susitarti tarpusavyje bei naudotis bendrais viešaisiais pirkimais, kurie palengva lemtų palaipsnį padėties Europos gynybos pramonėje gerėjimą; ar turėtume pasirinkti „Didžiojo sprogimo“ metodą – siekti, kad visos valstybės narės susitartų dėl neatidėliotinų bendrų viešųjų pirkimų visai valstybėms narėms reikalingai gynybos įrangai įsigyti? Panašų metodą ES valstybės narės taikė pandemijos metu, kai Komisija turėjo visų valstybių narių įgaliojimą įsigyti reikalingų vakcinų.
„Didžiojo sprogimo“ metodas turės keletą labai svarbių privalumų: Europos pramonė pamatys mūsų vieningą ir aiškią viziją, pamatys, ko reikia ir koks didelis yra bendras poreikis, o tai atneš pramonei ilgalaikių sutarčių – o tai yra pramonei labai reikalingos garantijos, kad ji gali plėsti savo gamybos pajėgumus; dėl masto ekonomijos tai gerokai sumažins gamybos sąnaudas ir įrangos kainą valstybėms narėms.
Turime sutarti, kad esame tikrai pajėgūs pasiekti „Didįjį sprogimą“ mūsų gynybos reikaluose. Ir turime tai viešai ir garsiai paskelbti dabar, kad pasiųstume V. Putinui žinią, jog jis pralaimės karą, kurį kariauja prieš Europą ir kurį planuoja dar labiau išplėsti.
Be „Didžiojo sprogimo“ įprastinių pajėgumų srityje, reikalaujančio skubiai ir dideliu mastu padidinti mūsų pramonės gamybos pajėgumus, turime ryžtingai žengti į sritį, kurioje mūsų gynybos pajėgumai gali būti sukurti tik įgyvendinant bendro europinio intereso gynybos projektus, tokius kaip „Europos oro erdvės gynybos skydas“ ar „Europos kosmoso gynybos skydas“, kurių nė viena šalis negali įgyvendinti pati viena. Tas pats pasakytina ir apie kitų gynybai reikalingų strateginių įrangos ir priemonių spragų užpildymą, kurį galima pasiekti tik dirbant kartu.
Lygiai taip pat ir kalbant apie mūsų gynybos pramonės modernizavimą ir inovacijas: tai galime padaryti tik kartu, kitaip ir toliau pralaimėsime konkurencinėje kovoje su Jungtinėmis Valstijomis ar Kinija.
Veiksmų gynybos reikaluose bendrumas yra labai praktiškas dalykas – bendrais veiksmais su ta pačia pinigų suma galime geriau papildyti ir sukurti reikalingus tradicinius ir pažangius gynybos pajėgumus, palyginti su tuo, ką galėtume įsigyti, jei ir toliau tai darytume kiekvienas atskirai.
Kaip prieš kelis dešimtmečius sakė viena žinoma istorinė asmenybė: „Tai ekonomika, kvailuti!“
Gynybos finansavimo klausimas privalo būti atsakytas
Ir galiausiai, dėl trečiojo Baltosios knygos bloko – gynybos finansavimo: kaip finansuosime savo neatidėliotinus gynybinės parengties poreikius?
Mano nuomone, gynybos finansavimas yra svarbiausias iš trijų blokų, nes be tinkamų investicijų į gynybą nieko nepasieksime: nebus taip reikalingos paramos Ukrainos gynybai ir nebus „Didžiojo sprogimo“ pertvarkant Europos gynybos sistemas.
Yra 3 vienodai svarbūs klausimai, kuriuos turime nedelsdami spręsti gynybos finansų srityje:
1. Gynybos išlaidų eilutė kitoje daugiametėje finansinėje programoje (DFP), kuri pradės veikti 2028 m. Ši gynybos išlaidų eilutė turėtų būti gerokai didesnė, palyginti su ta pačia eilute dabartinėje DFP (tik 10 mlrd. eurų gynybai).
2. Akivaizdu, kad neturime prabangos laukti, kol 2028 m. įsigalios naujoji DFP. Per 2025 m. turime susitarti, kaip finansuosime vadinamuosius „papildomus 500 mlrd. eurų gynybai per ateinantį dešimtmetį“, kaip nurodyta Mario Draghio ataskaitoje. Turime suprasti: arba visi rasime susitarimą dėl finansinio gynybos paketo, arba liksime nepasirengę atremti tuos neatidėliotinus, ekstremaliausius karinius nenumatytus atvejus. Turime prisiminti, kad pasirengimas gynybai kainuoja daug, tačiau nepasirengimas kainuoja daug, daug daugiau.
3. Galiausiai turime rasti konstruktyvų sprendimą, kaip įtikinti Europos Investicijų Banką, kitas tarptautines finansų institucijas ir privačius Europos bankus nebijoti aktyviau investuoti į Europos gynybos pramonę. Tokio finansavimo trūkumas yra viena skaudžiausių kliūčių Europos gynybos pramonės planams plėsti gamybos linijas ir pajėgumus. Dėl to Europos pramonė atsiduria visiškai nekonkurencingoje aplinkoje, palyginti su Jungtinių Valstijų gynybos pramone.
***
Kvietimas visuomenei
Tiek mano minčių apie būsimą Baltąją knygą dėl Europos gynybos.
Dar kartą kviečiu jus pasinaudoti Kalėdų atostogomis ir parengti pasiūlymų Baltajai Knygai. Labai džiaugiuosi pirmuoju tokiu įnašu, kurį mums atsiuntė Europos gynybos ir kosmoso pramonės asociacija ir kuriame pateikta nemažai tikrai įdomių pasiūlymų.
Baigdamas norėčiau dar kartą pabrėžti: mes VISI esame vienoje valtyje: kariškiai, pramonės atstovai, įmonių vadovai ir politikai, ES piliečiai ir Ukrainos piliečiai – mes visi. Ir mes esame atsidūrę labai audringoje jūroje.
Taigi arba irkluosime sinchroniškai ir suvieniję visas jėgas įveiksime šiandienos audras, arba kiekvienas iš mūsų liksime vieni priešais audras ir agresyvius priešininkus.
Aš esu už tai, kad irkluotume kartu. Aš už „Didžiojo sprogimo“ metodą! Ir tvirtai pasisakau už tai, kad tokios strateginės mintys būtų įtrauktos į būsimą Baltąją Knygą dėl Europos gynybos!