Arvydas Sekmokas. Birželio sukilimas ir penkių konservatorių laiškas Kultūros ministrui

Naujai paskirta Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinė direktorė Aušrinė Žilinskienė ėmėsi skubotų veiksmų atsikratyti Informacijos politikos ir analitikos departamento vyriausiuoju tyrėju Vidmantu Valiušaičiu. Jo pareigybę ruošiamasi naikinti, o jį patį atleisti iš darbo. Jo darbas nutraukiamas viduryje metų, su nepaaiškinama skuba paneigiant metų pradžioje patvirtintus darbo planus.

Vidmantas Valiušaitis yra žinomas žurnalistas, XX a. kovų už laisvę Lietuvoje tyrinėtojas. Jo darbštumas, produktyvumas, gebėjimas apčiuopti ir iškelti naujas, iki šiol netyrinėtas, bet dabarčiai itin aktualias istorines temas yra pavydėtinas.

Jis yra išleidęs reikšmingų Lietuvos istorijai knygas „Istorikai nenaudoja dalies šaltinių. Dr. Augustinas Idzelis ir Lietuvos okupacijų interpretavimo drama“, „Juozas Lukša-Daumantas žmonos Nijolės prisiminimuose ir amžininkų liudijimuose“ ir kitas, paskelbęs keletą dešimčių mokslinių straipsnių, perskaitęs daug paskaitų ir pranešimų Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje klausimais.

Matyti, kad jo darbai trukdo šių dienų dvaro istorikams giedoti sovietų propagandistų sukurtas giesmes. Todėl ir imtasi šio istorinės atminties „valymo“ darbo.

Nespėliosime, kokį vaidmenį čia vaidina Kultūros ministras. Ar tai nėra politinis bandymas susidoroti su kitaminčiu? Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis skelbia, kad „Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas.“

Migloje skendi ir Adolfo Damušio demokratijos studijų centro likimas. Kol šiam centrui vadovavo V. Valiušaitis, kasmet Nacionalinėje bibliotekoje vykdavo metinės Centro organizuojamos politinių studijų konferencijos, buvo skaitomi pranešimai, vyko rezistencinio pobūdžio literatūros knygų pristatymai. Pastaraisiais metais apie Adolfo Damušio demokratijos studijų centrą praktiškai nieko nebegirdėti.

Ši istorija atrodo kaip platesnio paveikslo dalis. Atminimo lentų Jonui Noreikai ir Kaziui Škirpai naikinimas, kova prieš paminklą Ukmergėje Juozui Krikštaponiui ir pagaliau Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro – LGGRTC – pertvarka, suteikiant didesnes galias valdžios finansuojamiems istorikams, yra istorinės atminties kovų laukas.

Penkių Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos narių – Audroniaus Ažubalio, Lauryno Kasčiūno, Valdo Rakučio, Pauliaus Saudargo ir Kazimiero Starkevičiaus – laiškas išreiškiant susirūpinimą ministrui Simonui Kairiui liudija šią kovą.

Birželio sukilimas nėra baigtas.