Autoriaus, kuris pelnė Sigmundo Freudo premiją už mokslinę prozą, knyga viešojoje erdvėje, kaip įprasta, pristatoma glaustai. Vienas iš aprašų: „Detaliai apžvelgiama tiek TSRS pasiekimai įvairiose mokslo, technologijų, meno srityse, tiek ir didžiulės baimės persmelkta atmosfera, kai klestėjo nežabotas teroras, skundimai, tremtys ir sušaudymai”.
Kipšas slypi smulkmenose. Pasiremdamas K. Schlögeliu, galėčiau ginčyti, kad 1937-jų teroras Tarybų Sąjungoje buvo „žabotas“ – t.y. tikslingas, planingas, pradėtas ir baigtas numatytu laiku. Sušaudyta – dažniausiai vienu pistoleto šūviu į pakaušį – apie 700 tūkst. žmonių.
Kita aprašo „smulkmena“ – „didžiulės baimės persmelkta atmosfera“. Tačiau atmosferoje būta stiprių „svaigalų“ – masinio entuziazmo, didelio visuomenės pritarimo terorui. Liaudies dalies nuotaikas lyginčiau su pakilia įtampa – kai žygiuojama į ataką aplinkui sproginėjant šrapneliams.
K. Schlögelis pritaiko stalinizmui empatiją, kaip šį dalyką savo nesenoje polemikoje apibūdino Lietuvos kairieji publicistai. Empatija – sugebėjimas suprasti, įlįsti į kito kailį.
Empatija galiausiai atskleidžia, kaip viskas buvo „iš tiesų“, o vertinimai atidedami, arba išvis pamirštami.
Lietuviškų diskursų apie stalinizmą atžvilgiu tokia empatija destruktyvi, nes mūsiškiai svarstymai daugiausiai vertinamieji. Vertinimo keitimas supratimu – pakankamai skausmingas dalykas. Beje, kai kam tai neparanku.
Atmetus įprastą naivią nuomonę, kad bolševikai buvo pikti monstrai, sadistai, kuriems rūpėjo nukankinti kuo daugiau žmonių, tą vietą užima Stalino ir jo parankinių racionalių motyvų supratimas.
Empatija destruktyvi ir todėl, kad, mano požiūriu, bolševikų logika yra išgryninta politinių ir karinių veiksmų logika, kuria kliovėsi Pirmąjį pasaulinį karą kariavusių valstybių vadovai. Taip žvelgiant, Stalinas tėra kito formato Clémanceau ar Lloyd-George‘as. Reikia pabrėžti, kad K. Schlögelis niekur taip neteigia. Apžvelgęs jo knygą, šiame rašiny bandysiu savo nuomonę kažkiek pagrįsti.
Apie ką knyga?
Citata, kurioje glaustai nušviesta pagrindinė veikalo tema:
„...1937 ir 1938 metais saugumo organai suėmė 1 575 259 žmones, 87 proc. dėl politinių motyvų, o 85 proc. suimtųjų, būtent 1 344 923 buvo nuteista. Lageriuose ir kalėjimuose laikomų suimtųjų skaičius per 1937 ir 1938 metus padidėjo 1 006 030. Kitados buvo manoma, kad 1937 – 1938 metais sušaudytųjų buvę nuo 500 000 iki 7 milijonų; dabar jau yra pagrindo manyti, kad 1937 ir 1938 metais buvo sušaudyta 681 692 žmonės. Jei pridėsime mirusius dėl nežmoniškai sunkių kalinimo sąlygų, turėsime manyti, kad tais metais tiesiogiai dėl represijų žuvo 2 milijonai žmonių. Tai reiškia, kad buvo suimta 1,66 proc. gyventojų nuo 16 iki 69 metų, o nužudyta 0,72 proc. gyventojų. Net ir nenutrūkstamoje valdžios smurto grandinėje, kurią Rusijai teko ištverti nuo karo pradžios 1914 metais, tai reikia vertinti kaip neįsivaizduojamą „pragarą pragare“ (553 p.).
Teroras vykdytas, rengiantis rinkimams į TSRS Aukščiausiąją Tarybą. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad visas tas smurtas siautėjo vardan sovietinės „demokratijos“ įtvirtinimo.
„1937 metų vasarą pradėta ruoštis rinkimams pagal naująją Konstituciją, atsižvelgiant į radikaliai pakitusią TSRS gyventojų klasinę struktūrą. Buvo panaikinti visi apribojimai, įrašyti senojoje Konstitucijoje: darbininkai prarado pirmenybę prieš valstiečius (pagal senąją Konstituciją darbininkai turėjo daugiau balsų už kaimo gyventojus), rinkimų teisę turintys piliečiai galėjo kelti kandidatus savo nuožiūra. Tos linijos, nubrėžtos dar CK plenume, kuris vyko 1937 metų vasarį ir kovą, buvo laikomasi ligi 1937 m. spalio, nepaisant vietos ir sričių partijos komitetų vadovų įspėjimų: tie žmonės bijojo „visuotinių, laisvų ir slaptų rinkimų“ ir grasino centrui, kad rinkimais piktavališkai pasinaudosią „antitarybiniai elementai“, o visa rinkimų eiga tapsianti nevaldoma. Tik paskutinę akimirką – per CK plenumą 1937 metų spalio pradžioje – kryptis buvo pakeista iš pagrindų: partijos vadovybė, atsižvelgdama į tariamą „didelę partijos ir nepartinių eilių vienybę“, nutarė atsikratyti keleto kandidatų iškėlimo ir sudaryti bendrus partijos narių ir nepartinių kandidatų sąrašus. Taip paskutinę akimirką nusprendus siūlyti rinkėjams iš anksto aptartas ir suderintas kandidatūras, įrašytas į bendrą partijos narių ir nepartinių bloką, buvo išvengta pavojaus, kurį galėjo sukelti laisvi ir slapti rinkimai“ (519 p.).
Pridėsiu kelias savo mintis, kurios atėjo į galvą spausdinant cituojamas vietas. Esama nuomonės, kad geriausi sprendimai priimami, kai sutaria reikalus išmanantys asmenys. Konsensusas, arba vienbalsiškumas, geriau nei sprendimo įtvirtinimas balsų dauguma. Vienbalsiais, sutartiniais sprendimais, kurie pasiekiami ilgų derybų keliu, remiasi kai kurių Amerikos čiabuvių genčių, didžiųjų Japonijos korporacijų vadyba (nėra pagrindo manyti, kad šis žodis netinka indėnams).
Santvarką, kurioje sprendimus nulemia balsų dauguma balsuojant neišmanėliams, regis, Aristotelis vadino ochlokratija. Stalino „pedagogika“: darnios pilietinės visuomenės kūrimas gali apimti ne vien piliečių ugdymą, bet ir vienbalsei demokratijai nepribrendusių arba jai priešiškų „svetimųjų“ naikinimą. Tokia „pedagogika“ yra dar ir priemonė pasirengti karui su visu pasauliu. Teroras gąsdina ir drausmina – pilietinė visuomenė panašėja į rikiuotę.
Ryšys tarp teroro ir XVIII a. Apšvietos seniai pastebėtas, aptartas ir primirštas. 1793 m. Prancūzijos revoliucinis konventas priėmė valstybės konstituciją ir naują Žmogaus ir piliečių teisių deklaracijos redakciją. Per vadinamąją „teroro viešpatiją“ (1793 m. rugsėjo 5 d.– 1794 m. liepos 28 d.) revoliucinių tribunolų sprendimu Prancūzijoje buvo nužudyti 16 594 žmonės. Teigiama, kad 8 proc. nuteistųjų buvo aristokratai, 6 proc. – šventikai, 14 proc. – viduriniojo luomo atstovai, 72 proc. – amatininkai, darbininkai ir valstiečiai, apkaltinti maištu, karo prievolės vengimu, dezertyravimu, maisto atsargų slėpimu. Atsižvelgiant į didelį kalinių mirtingumą, teroro aukų skaičiuojama apie 40 tūkst. 1793-1796 m. dešimtį kartų daugiau žmonių žuvo pilietiniame kare, kurio centras buvo Vandėja (Vendée) – teigiama, kad ten galvas padėjo apie 250 tūkst. sukilėlių ir 200 tūkst. jų aukų bei malšintojų.
Prancūzijos revoliucijos tarpsnio, kurį sudaro „teroro viešpatija“ ir Vandėjos sukilimas, aukų skaičius siekia apie pusę milijono. Atsižvelgiant į valdinių skaičių (28 milijonai), pražuvo apie 1,8 proc. Prancūzijos gyventojų – tai didesnė gyventojų dalis nei 1937–1938 metais nužudyta TSRS – 0,72 proc. Teroro periodų XVIII a. Prancūzijoje ir XX a. Rusijoje palyginimas tinka ryškiai iliustracijai, tačiau siekiant gilesnio supratimo derėtų lyginti ilgus laikotarpius, prieš tai pagrindžiant, kodėl jie panašūs.
Būtent tokių palyginimų K. Schlögelis ir nedaro. Jis apskritai vengia gretinti Rusijos revoliuciją su kuo nors, nes pasirinko griežtai apibrėžtą vaizdavimo būdą: nušviesti nuo svajonių apsvaigusią TSRS visuomenę tuo metu, kai jai atliekama skausminga amputacija. Autoriui pavyksta nenukrypti nuo objekto: XX a. ketvirtojo dešimtmečio teroras TSRS daugiausia nagrinėjamas iš įvairių pusių aprašant valdžios, kultūros ir represijų centrą – Maskvą.
Knyga – kaleidoskopas
Su įvadu ir epilogu K. Schlögelio veikalas sudaro apie 40 skyrių. Knyga kaleidoskopiška – tai ypač matyti, kai bandoma nuosekliai atpasakoti turinį.
Margaritos matoma Maskva – statybų aikštelė. Griaunami ištisi kvartalai, platinamos gatvės, tiesiami infrastruktūros tinklai. Miestas sugeba susiurbti atvykėlius, bet jiems tenka gyventi baisiomis sąlygomis. 1928-1939 metais maskviečių padaugėjo beveik dvigubai – nuo 2,2 iki 4,1 milijono. „Nuo 1926 iki 1939 m. ne mažiau kaip 23 milijonai Tarybų Sąjungos ūkininkų persikėlė iš kaimo į miestą – tokio masinio kraustymosi dar nebuvo buvę pasaulio istorijoje“ (67 p.).
1936 m. išleistą Maskvos telefonų knygą autorius aptaria kaip artėjančio masinio teroro aukų sąrašą. Bolševikų valdžia nuo pat savo atsiradimo buvo teroristinė. Daugiausia kentėjo „svetimi“ – „išnaudotojų“ klasių atstovai ir įtariami kenkėjai. Sergejaus Kirovo nužudymas 1934-aisiais tapo dingstimi masiškai naikinti „savus“ partinius kadrus. 1936-ųjų rugpjūtį vadinamojoje trockininkų ir zinovjevininkų centro byloje buvo teisiama 16 žmonių. Kaltintojas Andrejus Vyšinskis pasakė: „Reikalauju, kad šie pasiutę šunys visi kaip vienas būtų sušaudyti“.
Teroro bangos išvakarėse ir jo metu TSRS vadai stengėsi apstulbinti kviestinius užsienio rašytojus įspūdingomis ekskursijomis. Lionas Feuchtwangeris netgi susitiko su Stalinu. Ir jam, ir André Gide‘ui grįžus į Vakarus, teko suktis, kad nebūtų laikomi sovietinio režimo pakalikais.
Tuo metu Ispanijos pilietiniame kare TSRS jau rėmė respublikonus. NKVD metodai Barselonoje neišvengė akylo rašytojo žvilgsnio. George‘as Orwellas savo politinę optiką išvalė Katalonijoje.
TSRS vadovybė baudė tuos, kurie pagal pareiginę instrukciją pranešdavo nemalonius dalykus. 1937 m. sausį puikiai organizuoto gyventojų surašymo duomenys neatitiko Stalino lūkesčių. Jis tikėjosi būsiant apie 180 milijonų gyventojų, o suskaičiuota tik 162 milijonai. Negimę, nužudyti, mirę nuo bado ir ligų 18 milijonų – tai auka kolektyvizacijai ir industrializacijai. Vien 1933 m. mirusiųjų perviršis buvo 6 milijonai. Bado neišvengė daugiau kaip 40 milijonų žmonių. 1937 m. gyventojų surašymo organizatoriai buvo represuoti.
Netrukus po jo mirties prasidėjo Komunistų partijos Centro komiteto plenumas. Tam skirtas „Teroro ir svajonės“ skyrius, mano požiūriu, – viena įdomiausių knygos dalių dėl ten pateiktų faktų ir įžvalgų. Partijos vadovybė, kuriai iškilo jos pačios sukurta visuotinių, laisvų, slaptų rinkimų perspektyva, pasirinko nuoseklų „demokratinį“ kelią, kurio šaknys, manyčiau, driekiasi iš XVIII a. Apšvietos – siekiant liaudies vienybės ir vienbalsiškumo jau liepos mėnesį pradėta rengtis terorui.
Tuo pat metu buvo siekiama „demokratizuoti“ partines ir profsąjungų organizacijas – skatinama kritika ir savikritika. „Iš aprašymų, kaip vyko tie susirinkimai įmonėse, susidaro įspūdis, kad fabrikai ir gamyklos buvo virtusios tikrais raganų katilais, kuriuose be paliovos kunkuliavo ginčai, kritika ir įskundimai“ (475 p.).
1937 m. liepą imta rengtis represijoms. Kiekvienam TSRS administraciniam vienetui buvo nustatytos sušaudymų ir trėmimų kvotos. „Įsakymu Nr. 00447 buvo numatyta suimti iš viso 268 950 asmenų ir iš jų 75 950 sušaudyti. Operacijai vykstant suėmimų kvota buvo padidinta iki 753 315 asmenų...“ (531 p.) Lygia greta imta vykdyti kitas masines operacijas, daugiausia pagal tautybės kriterijus. „Vokiečių operacija“: 55 005 nuosprendžiai, iš jų – 41 989 mirties. „Lenkų operacija“: 139 835 nuosprendžiai, iš jų – 111 091 mirties. „Latvių operacija“: 22 360 nuosprendžių, iš jų 16 573 – mirties.
Maskvoje buvo šaudoma keliose vietose. Įprastas būdas – pistoleto šūvis į pakaušį. Budelių nebuvo daug, bet jų našumas didelis. Antai NKVD generolas Vasilijus Blochinas, įvairiais vertinimais, nušovė ne mažiau 10 tūkstančių žmonių.
K. Schlögelio knygą galima lyginti su albumu, kuriame nuolatos šmėkščioja koks nors atgrasus ženklas – pavyzdžiui, kaukolė. Ji nuolat išlenda TSRS gyvenimui skirtuose skyriuose, kuriuose aprašoma Aleksandro Puškino jubiliejus, TSRS paviljonas Paryžiaus pasaulinėje parodoje, Raudonoji aikštė, tarybinė architektūra, Maskvos-Volgos kanalas, aviacijos pasiekimai, Maskvos parduotuvės, tarptautinis geologų kongresas, tarybiniai džiazas, radijas ir kinas, Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo kelionė į Ameriką, Gorkio kultūros ir poilsio parkas, nacionalbolševiko Nikolajaus Ustrialovo, bolševiko Michailo Bucharino, liaudies priešų vaikų likimai.
„Ant nago juodymo“
Užvertę albumą, kurį kruopščiai ir talentingai sudėjo K. Schlögelis, vėl matome leidyklos „Tyto alba“ parinktą knygos viršelį. Užrašas ukrainiečių kalba primena apie „ukrainizaciją“ – stiprios Ukrainos TSR lipdymą, siekiant sukurti atsvarą Rusijos TSR. Šio prieštaringo dalyko K. Schlögelis nenagrinėja, nes TSRS sąranga nėra „Teroro ir svajonės“ tema.
Viršelio vaizdu išreikšta K. Schlögelio knygos esmė. Plakate matome kelis tarybinius žmones, tarp jų – karį su šautuvu ir moterį su gėlių puokšte. Tolumoje – nepastatyti Tarybų rūmai, kuriems skirtoje vietoje dabar iškilo Kristaus Išganytojo cerkvė. Rūmų papėdėje žygiuoja darnios gretos – gal kariai, gal fizkultūrininkai. Virš visų skrenda didžiuliai lėktuvai ir dirižablis. Žinant, kas nutiko lėktuvui „Maksimas Gorkis“, kurio profilis panašus į lėktuvus plakate, gali pasirodyti, kad įtemptos pirmojo plano žmonių pozos yra reakcija į katastrofos vaizdą.
Tuo metu didžiausias pasaulyje lėktuvas „Maksimas Gorkis“ (ANT-20) sudužo 1935 m. gegužės 18 d. Dabar žinoma, kad lėktuvą iš oro filmavusių operatorių prašymu šalia skridusio naikintuvo lakūnas atliko rizikingą aukštojo pilotažo figūrą. Norėta tą įspūdingą vaizdą įamžinti ir parodyti Stalinui. Triukas baigėsi katastrofa – taip sumokėta už „pokazuchą“ (efektingą pasirodymą).
Nors K. Schlögelio knyga daro įspūdį apimtimi, jis yra būtent rašymo „ant nago juodymo“ meistras – esmę perteikia detalėmis. K. Schlögelio knyga – įspūdinga „fotoparoda“, skirta apibrėžtam laikotarpiui.
Toks rašymo būdas gundo sekti. Bet K. Schlögelio knyga – tiktai dingstis išeiti už jos ribų.
1937-jų teroras lietuvių istorinėje atmintyje užima menką vietą lyginant su 1940 m. Lietuvą ištikusia okupacija. Būtent 1937-aisiais TSRS pražuvo vienas iš Aleksų – Zigmas, turėjęs Angariečio slapyvardę. Esama duomenų, kad tardymo metu jam sulaužytas stuburas. Z.Aleksos-Angariečio brolis Jonas Pranas Aleksa 1926–1935 metais buvo Lietuvos žemės ūkio ministras.
Nepriklausoma Lietuva ir tarybų valdžia gimė iš tos pačios katastrofos – Pirmojo pasaulinio karo. Stalinizmas tampa dar labiau suprantamas, kai išnyra iš to karo istorijos naratyvo. Deja, šio rašinio ribos palieka tiktai „nago juodymą“ istorijai iki K. Schlögelio aprašomų įvykių.
Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse Europa išoriškai buvo kiek panaši į dabartinę ES: asmenų judėjimas beveik nesuvaržytas, daugelyje valstybių būta šiokios tokios socialinės rūpybos. Tiesa, toje Europoje nebuvo nepriklausomos Lietuvos. Jokiais istoriniais tyrimais negalima nustatyti, kaip karo atžvilgiu būtų suskilęs lietuvių tautos elitas ir liaudis. Žvelgdami atgal, matome alternatyvas: jei karas – vadinasi, nepriklausomybė, bet ir didžiuliai karo nuostoliai visų pirma ūkininkams; jei taika – ūkis nenusiaubtas, bet nepriklausomybės ir dvarų parceliavimo klausimai skendėtų migloje.
Ar europiečiai karo metu ypatingai tausojo civilius? Verta priminti, kad koncentracijos stovyklų išradimas priskiriamas amerikiečiams – tokios atsirado 1838 m., kada iš genties žemių buvo išvaryti čerokiai. Į koncentracijos stovyklas britai suvarydavo civilius būrus. Britai kurį laiką kovojo su diversijomis Pietų Afrikos geležinkeliuose, prisidengę „gyvaisiais skydais“ – būrų įkaitus susodindavo ant garvežių. Šis metodas buvo nužiūrėtas nuo prūsų, kurie taip saugojo savo sąstatus 1870 m. karo su prancūzais metu. Prūsai ir to, ir Pirmojo pasaulinio karo metu ėmė įkaitus – neretai miestelių merus. Įkaitai atsidurdavo kažin kur, – pavyzdžiui, Mijaugonyse prie Vievio (Pirmasis pasaulinis karas), bet apie tai sunku atrasti lietuviškos medžiagos.
Manoma, kad terorą TSRS nulėmė Stalino asmens savybės. Nuo politikų asmenybių priklausė ir apsisprendimas kariauti 1914 m. Apie taikų klestėjimą sugriovusio Pirmojo pasaulinio karo priežastis prirašyti kalnai knygų. Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinis Pranciškus Ferdinandas, karo su Rusija priešininkas – vienas iš trijų įtakingų asmenų, kurie buvo nužudyti arba „išjungti“ karo išvakarėse. 1914 m. liepos 31 d. Paryžiuje nušautas socialistas Jeanas Jaurèsas, turėjęs didžiulį tarptautinį autoritetą ir galėjęs kelių valstybių darbininkus suburti į pacifistinį streiką. 1914 m. birželio 29-ąją, kitą dieną po Pranciškaus Ferdinando žūties, Grigorijus Rasputinas savo gimtajame kaime, Sibire, buvo stačiatikių vienuolės sužeistas peiliu. Didelę įtaką carui turėjęs Rasputinas, įtikinęs valdovą nesivelti į karą su Austrija 1908 m. ir Balkanų karus 1912-1913 metais, dėl sužeidimo negalėjo atvykti į sostinę, o carui siunčiamos jo telegramos su raginimais nekariauti, matyt, neturėjo hipnotinės galios.
Kariaujančių šalių štabai rengėsi trumpai kelių mėnesių kampanijai. Tačiau jau 1914 metais armijos apsikasė: buvo pritaikytas prieš britus kariavusių Naujosios Zelandijos maorių išradimas – ištisinės tranšėjos.
Štai vienas iš karo epizodų, kuris bent jau man kelia esminį klausimą (vieną iš daugelio). Verdeno (Verdun) kautynės, prasidėjusios 1916 m. vasarį, truko daugiau kaip 9 mėnesius. Per tą laiką kelių dešimčių kilometrų ruože kariavę prancūzai ir vokiečiai prarado apie vieną milijoną karių, iš jų apie 300 tūkstančių žuvo. Frontas per tą laiką judėjo pirmyn atgal vos kelis kilometrus. Pagal mėnesius išdėstyti žuvusiųjų skaičiai panašūs į sušaudymo kvotas, sudarytas TSRS saugumo organų, kai šie 1937 metais rengėsi teroro kampanijai. Kuo skiriasi karinių operacijų ir teroro planavimo logika – bent jau nuostolių numatymo atžvilgiu? Ir vienu, ir kitu atveju reikia suskaičiuoti būsimus lavonus. Klausimas yra klausimas – į tai galima atsakyti vienaip ar kitaip.
Sakoma, kad karių moralė aukšta, kai jie žino, dėl ko kariauja, ir nori dėl to numirti. Sunku patikėti, bet Britų imperijoje karo pradžioje nebuvo karinės prievolės – kurį laiką pakako į armiją plūstančių savanorių.
1917 m. po Vasario perversmo Rusijos armija ėmė byrėti, demoralizuotis. Dalis ginkluotų kareivių pasuko namo ir ėmė atiminėti žemę iš dvarininkų.
Dėl savo galybės ir didžiulių resursų Rusija nuo pat karo pradžios buvo neparanki sąjungininkė Anglijai ir Prancūzijai. Amerika ją laikė atsvara pastarosioms, nes gviešėsi britų ir prancūzų kolonijų rinkų.
Anglija ir Prancūzija mielai būtų neprileidusios Rusijos prie taikos derybų, o Vokietija ieškojo kelių, kaip su Rusija sudaryti separatinę taiką.
1937-jų teroras siautėjo tais metais, kai TSRS minėjo 1917-ųjų Spalio perversmo dvidešimtmetį. Perversmas iki šiol vienas iš tamsiausių Rusijos istorijos epizodų. Buvo TSRS ir žlugo, bet neaišku, kaip ji atsirado. Rusijoje sukurtas dokumentinis filmas apie Spalio perversmą – Vokietijos specialiąją operaciją. „Vokiečių aukso“, kuriuo naudojosi Vladimiras Leninas, tema pasodrinta žiniomis apie „suomių jėgerius“, kurie ir užgrobė Žiemos rūmus (Jėgerių dalinys buvo suformuotas Vokietijoje iš asmenų, kurie pabėgo iš Rusijai priklausiusios Suomijos.) Tam neprieštarauja versija apie Rusijos kariuomenės kontržvalgybą, kuri perėmė iniciatyvą, perverbavo bolševikų vadus (arba jie patys pasiūlė planą) ir, gelbėdama valstybę, įvykdė perversmą. Caro generolai iškėlė į valdžią tuos, kurie galėjo pažaboti kareivių mases – būtent bolševikus. „Vokiečių auksas“, „suomių jėgeriai“, caro generolai, Leninas, Trockis, Stalinas nėra nesuderinami viename scenarijuje. Kuo gali virsti tie, kuriems buvo numatytas marionečių vaidmuo, žinome iš Hitlerio pavyzdžio.
1918 metais bolševikai išvaikė Steigiamąjį susirinkimą, paskui laimėjo pilietinį karą. Tuomet šalies valdantysis luomas buvo sunaikintas, ištremtas arba ėmė tarnauti bolševikams. Komunistų kadrai buvo daugiausia jauni žmonės, turintys karo patirties. Režimas – nepertraukiama ypatingoji padėtis, kai reikalai tvarkomi pagal komandą, liaudis drausminama teroru.
TSRS negalėjo išlikti ir sustiprėti be tarptautinės paramos. Kas, kaip ir kodėl rėmė bolševikus, kodėl būtent JAV kapitalistai smarkiai prisidėjo prie TSRS industrializavimo jo pradžioje – šie klausimai per daug painūs, kad galėtų būti svarstomi aptariant K. Schlögelio veikalą. Vis dėlto, negaliu apsieiti be užuominų: atsakymo į TSRS iškilimo mįslę reikia ieškoti mirtinoje JAV ir Didžiosios Britanijos draugystėje – po Pirmojo pasaulinio karo abi šalys rengėsi tarpusavio konfliktui. Pavyzdžiui, Kanados ginkluotosios pajėgos planavo žygį į Niujorką. Tai būtų buvęs trečias viešas šių valstybių karas (jei karu laikysime Britanijos paramą Pietų valstijoms JAV pilietiniame konflikte – ketvirtas). Britų „Channel 5“ yra sukūręs filmą apie JAV ir Britanijos konfrontaciją XX a. ketvirtajame dešimtmetyje. Industrializuoti (tai reiškia militarizuoti) Rusiją vertėjo vien dėl to, kad ši taptų grėsminga Britų Indijai.
TSRS režimo elito vidaus kovas laimėjo Stalinas. Kolektyvizacijos ir industrializacijos laikotarpis liaudžiai buvo nelaimė, todėl dalies partijos iškilėlių išžudymas buvo natūralus būdas „nuleisti garą“ paaukojant atpirkimo ožius.
Šnipų ir kenkėjų gaudymo logika karo sąlygomis daugmaž vienoda – tokia mintis atėjo neseniai pasklidus žiniai, kad Nyderlandų vyriausybė atsiprašė Indonezijos dėl 1945-1947 m. vykdytų žudynių. Pabandysiu šį dalyką susieti su stalininėmis represijomis. Pavyzdžiui, malšinant sukilimą prieš olandus Sulavesio saloje, Nyderlandų specialiųjų pajėgų būrio, kuriam vadovavo Raymondas Westerlingas, kariai apsupdavo kaimus, suvarydavo gyventojus į aikštę, atskirdavo vyrus nuo moterų.
Prieškarinis stalinizmas – racionaliai sukonstruota sistema, kurios apraiškos kelia pasibaisėjimą, tačiau tikrai nėra absurdiškos. Industrializacija, gyventojų nuskurdinimas, teroras, Stalino asmenybės kultas – darni visuma. Viso to tikslas – per maksimaliai trumpą laiką sukurti totalinės mobilizacijos sąlygomis veikiančią visuomenę, gebančią laimėti pasaulinį karą ir sunaikinti kapitalizmą.
Pabaigai pateiksiu rašymo „ant nago juodymo“ pavyzdinę ištrauką. Tai Georgijaus Derlugiano knygos „Kaip sutvarkytas šis pasaulis“ (2013 m.) fragmentas. Į kelias pastraipas autorius sugebėjo sukišti maždaug 100 metų Rusijos istorijos tarpsnį.
Ne vien Marxas, bet ir „kiti vokiečiai“
„Pralaimėjimas 1853–1856 m. Krymo kare ir netikėta Nikolajaus I „Palkino“ mirtis atvėrė istorinių galimybių langą. Aleksandras II „Išlaisvintojas“ pasirodė esąs XIX a. Gorbačiovas. Jo svarbių, tačiau pusinių reformų pasėkoje atsirado paralyžiuojantis elito skilimas į a) konservatorius, įsikibusius savo privilegijų, postų ir pajamų iš dvarų, ir b) prie radikalizmo linkusią inteligentiją, kurios tuometinės profesinės žinios nerasdavo laukiamo pritaikymo, šios atstovams atliekant ekspertų ir rinkos žinovų vaidmenis – beliko rašyti didžiuosius romanus, ginčytis dėl pasaulio pertvarkos projektų, eiti į liaudį, mėtyti bombas.
Kaip įprasta, revoliuciją išprovokavo geopolitinis konservatorių pažeminimas 1905 m. ir 1917 m. Inteligentija dukart prasiveržė į valdžią. Kitaip nei kadetai ir eserai, kurie prie atsivėrusių galimybių bedugnės sutriko, anksčiau marginali inteligentiška bolševikų partija valdžią išlaikė.
Jų pergalę nulėmė ne vien mokslinė religinė Karlo Marxo doktrina, bet ir sėkmingas naujausių praktikų panaudojimas, nužiūrėtas nuo visai kitų vokiečių: kaizerio generalkvartirmeisterio Ericho Ludendorffo ir industrinio planavimo genijaus Waltherio Ratenau. Tokio kryžminimo rezultatas – valdžios tipas, kurio nenumatė pats Maxas Weberis – charizmatinė biurokratija, sujungusi šiuolaikinę organizuotą galią su proveržio į industrinę ateitį utopija.
Liberalūs oponentai, kurių schemose neatsirado vietos tokiam monstrui, suvokė vien išorinę pusę – prilipdė tam totalitarizmo etiketę ir priskyrė tai prigimtiniam rusų despotizmui. Esmę įžvelgė protingasis konservatorius Samuelis Huntingtonas, stovėjęs dešiniau liberaliųjų modernizacijos apologetų. Bolševikai sukūrę besivejančios raidos diktatūrą, kuri kolosaliu proveržiu per vienos kartos gyvenimą įveikė atotrūkį tarp TSRS ir Vakarų mokslinių industrinių potencialų. Tą proveržį vainikavusios pergalės prieš Japoniją ir Vokietiją plius branduolinis geopolitinis paktas šaltajame kare su Amerika daugiau nei įveikė caro Rusijos nesėkmę. Proveržio metu, rašė Huntingtonas, TSRS sukūrė šiuolaikinę industrinę visuomenę – savo struktūra ir ideologija radikaliai besiskiriančią nuo vakarietiškos, tačiau, nepaisant to, su ja sugretinamą.“
Karlas Schlögelis
TERORAS IR SVAJONĖ
Maskva, 1937-ieji
Iš vokiečių kalbos vertė
Valdemaras Kvietkauskas
„Teroras ir svajonė. Maskva 1937-ieji“ – monumentalus veikalas, skirtas Sovietų Sąjungos sostinei, kai Stalino diktatūra buvo pasiekusi savo apogėjų.
Vokiečių istoriko veikalo „Teroras ir svajonė“ (leidykla „Tyto alba“) įvade autorius rašo: „Kelias į „istorijos verpetą“, į „sūkurį“, į „raganų medžioklę“, į „teroro mėsmalę“ – į visus tuos įvaizdžius ir štampus, kuriais amžininkai ar istorikai dangstė savo sutrikimą, – eina per įvykius ir stoteles. Jie atrenkami subjektyviai, bet ne savavališkai. Zonduojamos tos vietos, kuriose, sprendžiant iš nuodugnių ir ilgų kraštovaizdžio tyrimų, galima tikėtis svarbių radinių. Atrenkant stoteles ir įvykius – juos atitinka beveik 40 knygos skyrių, arba „paveikslų“, – lėmė ne tai, ar jie kaip nors ypatingai drastiški arba egzotiški, bet ar jie reprezentatyvūs“.