A. Čekuolis. Kaip Rusija tikėjosi Suomijos, o gavo pragarą

Sukanka 75 metai nuo suomių karo su sovietais. Tai beveik užmirštas karas, mūsų jaunimas net nelabai apie jį žino, nors tai buvo labai dramatiška mažos tautos kova su milžine. Kova, iš esmės pasibaigusi Suomijos pergale. Ši baigtis turėjo didžiulę įtaką visai mūsų audringos epochos raidai.

Karas buvo primirštas dėl kelių priežasčių. Vakarų Europoje jau vyko Antrasis pasaulinis karas – tada jo pasauliniu dar nevadino, nes hitlerinė Vokietija užpuolė „tik“ Lenkiją ir ją sutriuškino. Taip pat Prancūziją, Belgiją, Olandiją. Tuoj pat į kovą įsitraukė Didžioji Britanija – atskubėjo į pagalbą taikioms šalims. Rusija, o prieš tai – Sovietų Sąjunga, neturėjo jokio noro prisiminti kovų Suomijoje, nors tai atplėšė gabalą jos teritorijos: 10 proc. dirbamosios žemės, salas Suomijos įlankoje, nikelio kasyklas šiaurėje – taigi, apkraustė kišenes, kiek tik galėjo.

Bet pasiekti svarbiausio tikslo – įsteigti Suomijos sovietų socialistinę respubliką, kurios Vyriausybė jau buvo sudaryta ir tik laukė progos pasirodyti, – sovietams nepavyko. Stipriai gavo į nosį. Iš tikrųjų tai buvo smūgis į paširdžius. To smūgio padariniai paaiškėjo po metų – apie tai netrukus papasakosiu.

Bet ir visa kova Maskvai buvo nesėkminga. Suomiai karą pavertė pragaru. Niekas tiksliai nežino, kiek žmonių Kremlius ten įkišo. Vis vežė iš visos Sovietų Sąjungos, pulką po pulko siuntė į mėsmalę, mažai kas grįžo. Patikimų duomenų apie aukų skaičių nėra, kiek vėliau Kremliaus vadas Nikita Chruščiovas viešai pareiškė, kad sovietai pulti pasiuntė 1,5 mln. žmonių, milijonas jų žuvo. Maždaug 33 kartus daugiau negu suomių. Sovietų Sąjunga neteko 1 tūkst. lėktuvų, 2 300 tankų ir šarvuotų mašinų, daug kitokios karinės technikos. Suomių nuostoliai: žuvo arba dingo be žinios 25 904 žmonės. 33 kartus mažiau. Per sovietų oro reidus žuvo 957 civiliai.

Savo atsiminimuose N. Chruščiovas (jau tada jis buvo vienas pagrindinių partijos vadų) rašė: „Kare su suomiais galėjome pasirinkti laiką ir vietą, kada ir kur pradėti karą. Pagal skaičius buvome stipresni už priešininką, turėjome pakankamai laiko pasirengti operacijai. Bet net ir esant tokioms palankioms sąlygoms galėjome laimėti tik su didžiuliais sunkumais ir didžiulėmis netektimis. Iš tikrųjų ši pergalė buvo moralinis pralaimėjimas. Mūsų žmonės to nežinojo, nes mes jiems niekada nepasakėme teisybės.“

Vienas Raudonosios armijos generolų, pažiūrėjęs į žemėlapį ir užkariautos žemės dydį, pasakė: „Mes užkariavome tik tiek žemės, kad galėjome palaidoti žuvusiuosius.“ Generolas pasakė netiksliai. Toli gražu ne visi žuvusieji ir mirtinai sušalusieji buvo palaidoti. Sankt Peterburgo studentai ir moksleiviai iki šiol dalyvauja ekskursijose į Karelijos sąsmaukos pelkynus. Vieni, patriotiškai nusiteikę, ieško kareivių palaikų, kad juos tinkamai palaidotų, kiti – ginklų ir sovietinių suvenyrų, nes jais galima gerai prekiauti. Ir vieni, ir kiti visko randa apsčiai.

Jau 1994 m. Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas pasmerkė šį karą ir pripažino, kad Sovietų Sąjunga įvykdė agresiją. O kodėl tyli pati Suomija? Net metinių nešvenčia, neskambina varpais, nors tikrai turi kuo didžiuotis.

Suomių charakteris toks. Labai santūrūs. Jie sako maždaug taip: „Laimėjome tiek, kad išsaugojome nepriklausomybę. Tai gerai. Nėra čia ko kakariekuoti. O gyventi reikės Rusijos kaimynystėje, niekur skradžiai žemės ji neprasmegs.“ Taip ir daro. Stipriai gavusi į dantis, Rusija tapo geriausia Suomijos drauge, suomius rusai labai gerbia.

Jie neša savo uždarbius, kai šie būna didesni, į Helsinkio bankus, nes nepasitiki savais. Kaip rodo katastrofiškas rublio kurso kritimas, ne be reikalo. Visame pasaulyje suomių tautos autoritetas labai didelis. Jie dažnai dalyvauja tarptautinėse misijose, net joms vadovauja. Suomių aukštosios mokyklos – vienos labiausiai vertinamų pasaulyje. Vidurinės ir net pradinės mokyklos taiko naujus, labai efektyvius dėstymo metodus. Bet grįžkime prie konflikto.

Iki 1809 m. Suomija buvo Švedijos karalystės dalis. Rusija ją okupavo, pavadino Suomijos didžiąja kunigaikštyste, o didžiuoju kunigaikščiu tapo caras. Kunigaikštystė turėjo plačią autonomiją, savo Senatą iki pat XIX a. pabaigos, kai Rusija pradėjo rusinimo procesus. Tad suomiai ėmė didinti autonomiją ir siekti apsisprendimo teisės.

Atkreipkite dėmesį. Priespauda tautiniais klausimais visada sukelia atoveiksmį: taip buvo Lietuvoje, irgi XIX a. paskutiniame trečdalyje, ir po 1919 m., kai Józefas Piłsudskis su Lucjanu Żeligowskiu atplėšė nuo mūsų Vilnių ir pietryčių Lietuvą. Net Pawełas Plechowiczius savo noru tapo Povilu Plechavičiumi ir šoko ginti Tėvynės. Dabar tas pats vyksta Ukrainoje. Rusakalbiai tautiečiai – vieni geriausių kovotojų su rusais.

Rusijos imperijos žlugimas suteikė suomiams progą. 1917 m. gruodžio 6 d. jie paskelbė nepriklausomybę. Nebuvo lengva. Tarp suomių tvyrojo stiprios bolševikinės nuotaikos (komunistinių iliuzijų tada turėjo visas pasaulis), prasidėjo pačių suomių pilietinis karas, į jį pirštus kišo ir Rusijos bolševikai. Kairieji pilietinį karą pralaimėjo. Bet ir vėliau politinis šalies gyvenimas buvo nestabilus. 1931 m. buvo uždrausta Komunistų partija, kraštutiniai dešinieji irgi bandė organizuoti sukilimą. 1938 m. Sovietų Sąjunga, vadovaujama Josifo Stalino, iškėlė tikslą pavergti visas buvusias Rusijos imperijos žemes. Kaip dabar Vladimiras Putinas. Taikinyje su Baltijos valstybėmis atsidūrė ir Suomija.

Kaip buvo pas mus – žinome. Aš dar ir pats atsimenu. Sovietai atidavė mums Vilnių, kaip buvo žadėta sutartyje su Vladimiru Leninu, o už tai ir neva mūsų neutralumui su Vokietija užtikrinti pareikalavo leisti įvesti penkias savo įgulas. Pasiūlymas, kurio atmesti negali, kaip sako mafijos bosai. Latvija ir Estija irgi turėjo įsileisti įgulų, nors jokio Vilniaus negavo.

Žinote, kas buvo vėliau. Iš tų įgulų dingo du ar trys kareivukai, ir Maskva pareiškė, kad bazėms apsaugoti ji privalo įvesti dar daugiau kariuomenės. Tai jau buvo okupacija.

Suomijos atveju buvo panašiai. Tik bazių ji neįsileido ir 1939 m. lapkričio 3 d. „Pravdoje“ pasirodė nerišlus straipsnis, kurios stilius priminė J. Stalino „kūrinius“ – kad Suomija nenori draugauti su Rytų kaimyne, atmeta taikius sovietų siūlymus ir pasiduoda „karo kurstytojų“ įtakai. Straipsnio pabaiga labai isteriška: „Mes pasiųsime velniop politinių kortuotojų žaidimus ir žengsime savo keliu.“

Dar po trijų savaičių sovietų spaudoje ir per gatvių garsiakalbius pliūptelėjo antisuomiškos pogromiškos propagandos srautas. Suomijos vadovai jau buvo vadinami „juokdariais“, „politiniais sukčiais“, „kortuotojais“. Paskui – fortissimo: „Pamokyti įžūlius kareivius! Vargas tam, kas pastos mums kelią!“

Sovietai patikėjo savo pačių propaganda ir lapkričio 30 d. žengė į Suomijos teritoriją kaip į parodą: rikiuotėmis, su J. Stalino portretais ir išskleistomis vėliavomis. Juos pasitiko su kulkosvaidžiais ir artilerija.

Kelias iš Sankt Peterburgo (tada Leningrado) į Suomiją yra tik vienas. Per Karelijos sąsmauką. Tai miškai ir pelkės tarp Baltijos jūros ir Ladogos ežero. Šiauriau Ladogos – vieni ežerai ir pelkynai, žmonių ten gyvena retai.

Suomijos vyriausybė ir jos ginkluotųjų pajėgų vadas Carlas Gustafas Mannerheimas žinojo, kad Rusija nepaliks Suomijos laisvos, o kadangi geruoju ši nepasiduos, bus puolama. Pulti galės tik per Karelijos sąsmauką. Tai nelabai platus žemės ruožas – vietomis 110 km, o siaurumose – tik 45. Buvo nutarta Karelijos sąsmauką įtvirtinti. C. G. Mannerheimas žinojo, kad Sovietų Sąjunga karštligiškai ginkluojasi, gamina daug tankų. Be abejo, juos pirmuosius mes į karo ugnį.

Pirmajame pasauliniame kare buvo kasami apkasai ir įrengiamos blindažų linijos. Tai daryti buvo brangu, reikėjo daug cemento. Moderniems šarvuočiams tokias linijas pralaužti vis tiek nieko nereiškia, o paskui juos pasipils pėstininkai. Tad C. G. Mannerheimas sugalvojo ką kita. Fortifikacijos turi būti 20 ir daugiau kilometrų pločio. Eiti gilyn į savo žemę, bet ne apkasų liniją kasti, o daug gerai užmaskuotų bunkerių, paslėptų už kalvučių, giraičių, su šaudymo angomis ne tik į tą pusę, iš kurios laukiama priešo, bet ir išilgai savų linijų, net atgal, tarsi į savųjų pusę. Ir apginklavo savo kareivius automatiniais ginklais, kurie tada dar buvo naujovė.

Planas buvo paprastas kaip akėčios, bet veikė puikiai. Sovietų tankai išdidžiai lėkė pirmyn. Jiems iš paskos – minios kareivukų, atstatę šautuvus, bet dauguma be žieminių drabužių ir baltų maskavimosi chalatų. Suomiai paslėptuose blindažuose laukė, kol tankai pralėks, ir tada paleisdavo pragarišką ugnį į pėstininkus. Tankus, likusius be pėstininkų apsaugos, iš priekio ir galo naikino iš kitų blindažų. Tada gimė garsieji Molotovo kokteiliai – butelis su benzinu ir kuo nors dar, ir dagtis. Vienas butelis arba du pražudydavo tanką.

Tokią gynybos taktiką sugalvojo C. G. Mannerheimas. Jo fortifikacijos pavadintos Mannerheimo linija. Jos vienintelės pasiteisino Antrajame pasauliniame kare. Nei Zigfrido linija, nei Mažino, nei Stalino, nei Atlanto tvirtovė, kurią vokiečiai buvo pastatę Prancūzijos pakrantėje laukdami, kol sąjungininkai išsilaipins, neturėjo didesnės, o kai kurios tvirtovės – net jokios reikšmės.

Mannerheimo linija suveikė ne tik dėl išmintingo jos suplanavimo. Suomijos patirtis svarbi, ypač dabar, kai mūsų didžioji kaimynė vėl atsibudo ir Ukrainoje veikia labai panašiais metodais.

C. G. Mannerheimas, buvęs caro armijos karininkas, gerai kalbėjo rusiškai, taip pat mokėjo anglų, prancūzų, vokiečių kalbas, kinų kalbos mandarinų dialektą ir, žinoma, suomių bei gimtąją švedų kalbą. Jis buvo kilęs iš švedų aristokratų, nuo amžių gyvenusių Suomijoje. Sekė įvykius Maskvoje.

Žinojo, jog J. Stalinas paniškai bijojo, kad greta jo – nemokšos, vos baigusio du stačiatikių seminarijos kursus, gali iškilti koks nors žymesnis žmogus, karininkas arba politikas, kad jis jį patį nušaus arba nuvers dėl jo nuolat daromų klaidų. Toks pavojus buvo gana realus. J. Stalinas gynėsi vieninteliu jam žinomu metodu – azijietišku. Kaip Čingischanas ar senovės Turkijos sultonas – kapojo visas bent kiek iškilesnes galvas.

Pirmiausia savo buvusių bendražygių – revoliucionierių bolševikų: Nikolajaus Bucharino, Levo Kamenevo, Aleksejaus Rykovo, Jonos Jakiro ir dar kelių šimtų, buvusių su V. Leninu. Atitrūkę nuo Latvijos realybės, niekada nepažinę laisvės, jie buvo uolūs V. Lenino sargybiniai, apskritai bolševikų stuburas. ČK (Ypatingoji komisija), vėliau tapusioje GPU (Valstybinė politinė valdyba), dar vėliau – NKVD (Vidaus reikalų liaudies komisariatas), jie buvo pagrindiniai kadrai, nes, palyginti su mase, latviai buvo šviesūs žmonės. Išpyškino juos. Mažai tų sarkanų strielniekų beliko. Dar – rašytojai. Trečdalis Rašytojų sąjungos narių buvo arba nužudyta, arba ištremta mirti į Magadaną ir kitas panašias vietas. Bendram siaubui sukelti ir visiškam paklusnumui sustiprinti. Tas pats padaryta su garsiais inžinieriais ir mokslininkais.

Tada J. Stalinas ėmėsi sovietinių karininkų. 30 tūkst. jų buvo sušaudyta. Dar daugiau karininkų buvo įkalinta. Visa tai glaudžiai susiję su karu su Suomija. Raudonoji armija liko be vadovybės. Generalinio štabo koridoriuose buvo tuščia. Maršalas Michailas Tuchačevskis, pilietinio karo didvyris, buvo Vasilijaus Čiapajevo viršininkas, o Vakarų fronte sukūlė lenkus.

Pats irgi nemenkas galvažudys. Vadovavo malšinant Kronštato jūreivių sukilimą prieš bolševikus. Į nelaisvę paimti jūreiviai būdavo išrikiuojami prieplaukoje, prie jų pririšamas ketaus balastas ir tada jie vienas po kito būdavo įstumiami į jūrą. M. Tuchačevskis vadovavo ir malšinant Tambovo gubernijos valstiečių sukilimą. Panaudojo nuodingas dujas. Valstiečius ėmė įkaitais. „Sušaukti kaimo sueigą, paskelbti, kad jeigu per dvi valandas nebus parodyta, kur paslėpti ginklai ir kas yra kurstytojai, įkaitai visų akivaizdoje bus sušaudyti“, – skelbė jo pasirašytas įsakymas. Vėliau jis įsakė, kad reikia imti naujų įkaitų ir procedūrą pakartoti.

Gražuolis aukštas vyras, baigęs karinius mokslus, susipažinęs su Europos, ypač Vokietijos, planais. 44-erių buvo paskirtas Raudonosios armijos vyriausiuoju vadu. Jis žinojo apie J. Stalino baimę. Paskutiniais gyvenimo mėnesiais, bandydamas išgelbėti savo galvą, visaip liaupsino J. Staliną: straipsniais, viešomis kalbomis, laiškais. Niekas nepadėjo. Buvo suimtas, neva teistas ir sušaudytas. Represuoti visi jo artimieji. Du broliai ir dviejų seserų vyrai sušaudyti, visi kiti atsidūrė gulage.

Visi Maskvoje vykę teismo procesai prieš neva išdavikus nebuvo slapti. Apie juos daug rašė sovietų ir užsienio spauda. Žmogui, pažįstančiam Rytų kaimyną, – maršalui C. G. Mannerheimui – nebuvo sunku įsivaizduoti, kas ten vyksta. Jis suprato, kad jeigu gerai pasiruoš ir veiks ryžtingai, net ir maža Suomija gali pasipriešinti Sovietų Sąjungai. Teisingai numatė.

Sovietų įgulos buvo įvestos į tris Baltijos šalis, o Suomija nesutiko jų įsileisti. 1939 m. lapkričio 30 d. ji buvo užpulta. Padėti jai negalėjo niekas. Prancūzija ir Didžioji Britanija jau kariavo su Vokietija, tad jeigu būtų stojusios ginti Suomijos, būtų pastūmėjusios Maskvą į Berlyno glėbį. Sovietų gamtiniai ištekliai, Vokietijos pramonė ir karinė galia būtų buvęs mirtinas pavojus Vakarų demokratijoms. Tautų Lyga išmetė Sovietų Sąjungą iš savo narių. Nelabai pagąsdino. Lyga buvo bedantė.

Beje, Lietuvos, Latvijos ir Estijos delegacijos, balsuodamos Lygoje, susilaikė. Ta pati sena dainelė: „Nereikia pykdyti kaimyno.“ Juolab kad tas kaimynas jau yra įvedęs įgulų į tavo žemę. Suomijai padėti skubėjo tik pavieniai žmonės. 8 600 – iš Švedijos, 1 010 danų, 695 norvegai, 346 vengrai, 56 estai, 512 belgų, 6 lenkai, 4 latviai, 2 lietuviai, Mikaliūnas ir Žukas, bei Suomijoje gyvenantis Abraitis. Pastarasis žuvo. Gali atrodyti keista, kodėl tiek mažai lietuvių. Manau, kad mūsų instinktas, mūsų istorinė patirtis, galop svetimos įgulos mūsų pačių žemėje mums kuždėjo: „Palauk. Netrukus būsi reikalingas čia pat, Lietuvoje.“

Visos tautos simpatijos buvo suomių pusėje. Tauragės gimnazijos septintos klasės moksleiviai rašo į Suomijos ambasadą Kaune: „Jūs patys žinote, maloni Suomijos atstovybe, dėl kokių priežasčių mūsų lietuvių tauta negali jums, tai yra Suomijai, pareikšti didesnės užuojautos bei paramos.“ Moksleiviai prašo priimti jų surinktus 20 litų 80 centų ir viešai jiems nedėkoti, nes jie aukoja be gimnazijos vadovybės žinios. Suma nedidelė. Bet prisiminkime, kad tai buvo pačių vaikų centai.

Panašūs laiškai ir aukos ėjo iš visos Lietuvos. Suomija išsilaikė 103 dienas. Sovietai vėliau savo taktiką patobulino. Jau nevarė kareivių per sniegą, padarė šarvuotas roges. Puldami jas prikabindavo prie tankų. Iš Tartu oro uosto Estijoje – ten jau buvo sovietai – bombonešiai iki Helsinkio skrisdavo keliolika minučių. Jūros kelias buvo blokuotas.

Taikos sutartis pasirašyta kovo 13-ąją. Suomija nė akimirkos nepatikėjo, kad bus kuriama Demokratinė Suomijos liaudies respublika. Geriau sutiko prarasti dešimtadalį teritorijos, bet išsaugoti nepriklausomybę. Tarsi būtų girdėję, ką Politiniame biure pasakė J. Stalinas dar tada, kai tik tas karas prasidėjo: „Tuos suomius reikės kur nors iškelti. Sunku nebus, jų nedaug. Leningrade gyventojų daugiau.“

Sovietų Sąjungai tas karas kainavo daugiau negu milijoną žuvusiųjų ir daugybę sunaikintos technikos. Karo eigą labai įdėmiai stebėjo hitlerininkai. Matydami sovietų klaidas, pulkus be karininkų, tik seržantų vadovaujamus, suprato, kad nėra ko gaišti. Po metų užpuolė Rusiją.

Dabar svarstyti, ar Lietuvai reikėjo pasielgti taip, kaip Suomijai, – tuščias dalykas. Mūsų susidūrimo su sovietais linija buvo ne 45 km, o keli šimtai nei pelkėmis, nei fortifikacijomis neapsaugotų kilometrų. Suomiai turėjo šiokį tokį užnugarį – Švediją. Mes – jokio. Lenkija buvo sutriuškinta ir padalyta, Europa kariavo savo karą. Tad įsigyti dar vieno priešo – Sovietų Sąjungos – nebūtų norėjusi. Bet nesigindami praradome daug daugiau negu Suomija.

Pripažinkime – mūsų geografinė padėtis pragaištinga. Esame tarsi tarp trijų tektoninių plokščių. Visos trys kaimynės savo herbuose turi erelius. Galbūt tai sutapimas. Bet ne be reikalo Lietuvos tarpukario mąstytojai svajojo kur nors visą tautą iškelti – į Madagaskarą ar Lotynų Ameriką. Dar Vytautas Didysis suprato, kad esame siauroje vietoje. Nors tautų kraustymasis jau buvo pasibaigęs, Vytautas norėjo pasižiūrėti, gal persikelti į Volgos aukštupį, prie Kamos upės. Ten dar buvo gana tuščia. Bet „užsirovė“ ant Pavolgio totorių ir pralaimėjo Vorsklos mūšį. Beje, Vytautą lydėjo ir mūšyje dalyvavo kryžiuočių būrys. Jiems labai patiko Vytauto idėja išsikelti.

Manau, kad taip, kaip susitvarkėme dabar, geriau būti negali. Ir pačiu laiku susitvarkėme, vos spėjome.