A. Liuga. Sąžinės maišto laikas

Johnas Maxwellas Coetzee knygoje „Blogų metų dienoraštis“ (Diary of a Bad Year), be kita ko, pasakoja ir apie tai, kaip Haroldas Pinteris, pelnęs 2005-ųjų literatūros Nobelio premiją, bet dėl sunkios ligos negalėdamas atvykti į Stokholmą, įrašė savo kalbą, kurioje negailestingai užsipuolė Didžiosios Britanijos premjerą Tony Blairą, reikalaudamas teisti jį kaip karo nusikaltėlį dėl vaidmens Irako kare.

Pinteris asmeniškai, nesigriebdamas jokių meno priemonių, pradėjo kovą, kurią veikiausiai pralaimės, nes jo oponentas mūšio lauką seniai gerai pažįsta ir yra paruošęs atsakymą, kuris galėtų skambėti taip: „Žinoma, ponas Pinteris turi teisę į savo požiūrį, galų gale jis naudojasi demokratinės visuomenės laisvėmis, kurias mes kaip tik šiuo metu stengiamės apsaugoti nuo ekstremistų.“

Pinterio poelgis neturi nieko bendra su išsišokėlio drąsa. Veikiau jis yra beprotiškas. Coetzee daro išvadą: „Nebetoli tas laikas, kai prievarta ir gėda įgaus tokį mastą, kad sunaikins bet kokius apskaičiavimus ir bet kokį padorumą, beliks tik veikti, kitaip sakant, kalbėti.“

Rusų režisierius Vladimiras Merzojevas interviu „Rusijos liaudis traumuota XX amžiaus“, rugsėjį paskelbtame svoboda.org tinklalapyje, pripažįsta: „Aš jaučiu, kad šiandienos situacijoje žodžiai yra beprasmiai. Žmonės, prieš dvejus metus dar bandę kažką pasakyti visuomenei ir šalies vadovams, dabar nutilo, bet ne todėl, kad išsigando ar kad juos apėmė kažkoks stokholmiškas sindromas. Jie nutilo, nes kalbėti yra beprasmiška. Mes kol kas kalbame vienas su kitu ir girdime vienas kitą. Iš esmės tai ir yra tas plonytis kultūros ir civilizacijos sluoksnis, dar likęs mūsų šalyje. Jeigu ir jis bus išstumtas į užribį arba sutryptas, sunaikintas, prasidės amoralus sužvėrėjimas, reiškiantis civilizacijos pabaigą ir perėjimą prie kažkokio archajinio sąmonės būvio.“

Kas sieja šias dvi pozicijas, kylančias iš dviejų visiškai skirtingų pasaulių – iš Vakarų demokratijos ir iš Rusijos, grimztančios į totalitarizmą? Galima sakyti, jas sieja nusivylimas pačia mūsų laikų valstybės esme, nes politiniai interesai nustelbia skirtumus tarp demokratijos ir diktatūros.

Kitoje „Blogų metų dienoraščio“ vietoje Coetzee rašo: „Šiuolaikinė valstybė moralę, religiją ir teisę ideologiškai pritaiko savo egzistavimui. Todėl išlikimo dėlei ji gali paminti moralę, religiją, teisę arba viską iš karto.“ Nobelio premijos laureatas taip apibūdina ne kokių nors besivystančių šalių, bet Vakarų visuomenės, puoselėjančios ilgametes demokratijos tradicijas, šiandieninį būvį. Melas ir manipuliavimas visuomenės nuomone „savo išlikimo dėlei“ suartina skirtingas valstybines santvarkas, paremtas iš esmės visiškai kitokiomis vertybinėmis nuostatomis. Kaip tokiame pasaulyje turėtų elgtis kritiškai mąstantis žmogus? Coetzee, pasitelkęs Pinterio pavyzdį, teigia, kad būtina kalbėti, o tiksliau – išrėkti savo nuomonę, nekreipiant dėmesio į padorumo ribas, nors potekstėje tokį kalbėjimą prilygina bepročio elgesiui. Merzojevas, vienas iš nedaugelio šiandieninės Rusijos menininkų, išdrįsusių atvirai kritikuoti Vladimiro Putino politiką, mano, kad viešai kalbėti beprasmiška, todėl siekiantiems išsaugoti dar likusį „kultūros ir civilizacijos sluoksnį“ siūlo kitą kelią – veikti, užsidarius „savo rato“ pogrindyje, stengiantis įvairiais būdais pritraukti kuo daugiau bendraminčių.

Kalbėti, suvokiant to beprasmybę, yra absurdiška. Šis absurdiškumo pojūtis iš esmės rodo, kaip smarkiai dabartinė politiškai angažuoto menininko pozicija skiriasi nuo ankstesnės, būdingos praėjusiam amžiui. Mūsų laikais nebėra iliuzijų, kad tiesos sakymas, iš Ezopo kalbos drabužių išrengtas iki nuogumo, užmegs vaisingą kūrėjo sąmokslą su visuomene. Maištas nebegali nieko pakeisti, nors prieš kelis dešimtmečius tai dar atrodė įmanoma. Gyvename pasaulyje, kuriame nebeliko Hamleto dramos. „Mano drama atšaukta“, – kadaise sakė Danijos princas Heinerio Müllerio pjesėje „Hamletmaschine“. Tai buvo pranašiški žodžiai. Hamletiškos dramos, siekiančios pataisyti „išgverusią gadynę“, atšaukimas iš esmės pakeitė kritiškai mąstančio XXI a. žmogaus pasaulėjautą.

2013 m. Rusijai švenčiant valstybinę Policijos dieną, menininkas iš Sankt Peterburgo Piotras Pavlenskis atliko šokiruojantį veiksmą – priešais Kremlių prikalė prie Raudonosios aikštės grindinio savo sėklides, aišku, tuojau pat buvo suimtas. Tuo drastišku veiksmu jis bandė atkreipti dėmesį, kad šiandieninę Rusijos visuomenę apėmusi fatališka politinė apatija. Tarp šio akto, radikaliai liudijančio, kad „kalbėti beprasmiška“, ir kaltinamosios Pinterio kalbos per Nobelio premijų ceremoniją galima dėti lygybės ženklą. Abu poelgiai veiksmu ir žodžiu išreiškia kraštutinę menininko poziciją, kai, anot Coetzee’s, prievartos ir gėdos mastas sunaikina bet kokius apskaičiavimus ir bet kokį padorumą.

***

Intelektualų protestas prieš visuomenę pirmą kartą atvirai paverstas meniniu gestu Henriko Ibseno dramoje „Visuomenės priešas“. Pastaraisiais metais Europos teatruose kilo šios pjesės pastatymų bumas. Ją interpretavo Thomasas Ostermeieris, Alvis Hermanis, Gaboras Zsámbékis, Jonas Vaitkus, kiti režisieriai. Kiekvienas iš jų savaip sprendė vienišo maištininko daktaro Stokmano bylą, bet kėlė tuos pačius klausimus. Ko vertas Stokmano poelgis? Ar jis gali ką nors pakeisti šiandienos pasaulyje?

Berlyno Schaubühne spektaklyje jauno revoliucionieriaus Stokmano ambicijos sukelti antiglobalistinę revoliuciją subliūkšta, kai spektaklio finale jis susimąsto, ar idealų dėlei verta aukoti savo šeimos likimą. Režisierius Ostermeieris pakoregavo Ibseno pjesės finalą ir pasielgė brechtiškai, dvejojantį herojų palikdamas akistatoje su žiūrovais, o klausimą – be atsakymo. Spektaklyje nėra ibseniškos stipraus žmogaus idėjos. Ar šiandien dar galima rimtai apie ją kalbėti?

Vyriausiosios kartos vengrų režisierius Zsámbékis (prieš kelis dešimtmečius legendinis jo „Revizorius“ rodytas LIFE festivalyje Vilniuje) savo vadovaujamame teatre Katona „Visuomenės priešą“ pastatė 2013-ųjų balandį. Spektaklio premjera įvyko gana greitai po to, kai triuškinančia balsų dauguma į Vengrijos ministro pirmininko postą buvo perrinktas Viktoras Orbanas. Visuomenės dauguma pasirinko nacionalistinės partijos „Fidesz“ vadovą, turintį diktatoriškų užmojų. Saujelės vengrų intelektualų pozicijai atstovaujantis Zsámbékis savo požiūrį išreiškė, pasitelkdamas Ibseno pjesę. Spektaklis rodomas tuščioje scenoje. Jokių dekoracijų, tik negausus rekvizitas. Nebeliko šiam teatrui būdingo humoro, kokiu kadaise garsėjo „Revizorius“. Stokmanas puikiai supranta, kad jo poelgis beprotiškas, nes sustabdyti „kompaktišką daugumą“ nėra jokios vilties. Fatališkam daktaro pralaimėjimui Zsámbékis suranda atitinkamą išraišką – iš po scenos grindų pradeda sunktis srutos. Jos pamažu užlieja sceną, paslydę griūna į jas pirmiausia Stokmano vaikai, srutų kvapo skystis nuo avanscenos pradeda tekėti ir į žiūrovų salę.

Ibseno pjesėje kertinė yra visuomenės susirinkimo scena. Šiandien ją interpretuojant bandoma peržengti teatrinio sąlygiškumo ribas, parodyti brutalų gyvenimo tikrovės įsiveržimą ir to pasekmes. Lietuviškojoje „Visuomenės priešo“ versijoje griūva Nacionalinio dramos teatro siena, Schaubühne spektaklyje į scenoje įrengtą Stokmano tribūną iš žiūrovų salės skrieja dažų bombos, Katonos teatre veikėjams ir žiūrovams gresia nuskęsti srutose. Tai primena praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio Vienos akcionistų pasirodymus. Kadaise jie buvo revoliucingi. Bet ar šiandien kraštutinėmis priemonėmis teatras gali konkuruoti su tikrove?

Berlyne matytas „Visuomenės priešas“ pasufleravo atsakymą. Susirinkimo scenoje Stokmanui skaitant revoliucinį „nematomo komiteto“ pranešimą, pavadintą „Artėjantis sukilimas“, iš žiūrovų salės į pranešėją pasipylė dažų bombos, mėtomos buvusių jo draugų. Po to vienas iš aktorių kreipėsi į publiką, klausdamas, ką ji žinanti apie visuomenės priešus. Žiūrovė, atvykusi iš Didžiosios Britanijos, papasakojo apie savo tėvynainį mokslininką, kuris prieš Irako karą vadovavo valstybiniam tyrimui, turėjusiam išsiaiškinti, ar Sadamo Huseino valdomoje šalyje esama branduolinių ginklų. Tyrėjai nustatė, kad tokių ginklų ten nėra. Bet karas vis tiek prasidėjo. Mokslininkas nusižudė. Po šio pasakojimo tyla buvo iškalbingesnė už triukšmingas akcijas.

***

Klausti ir teigti – tai dvi skirtingos meninės strategijos. Viena palieka erdvės žiūrovų apmąstymams, refleksijai, o kita siekia įdiegti publikai vieną tiesą. Kažin ar pastarasis kelias šiandien galėtų būti toks vertingas, koks buvo kadaise, nelaisvės sąlygomis. Pastangos kalti žiūrovams į galvas moralines tiesas, vaizduojant gėrio ir blogio kovą, šiuolaikiniame meno kūrinyje atrodo anachronizmas. Kūrybiniu požiūriu sudėtingiau, bet ir vertingiau yra siekti, kad kiekvienas žiūrovas susimąstytų, pakliuvęs į savo paties nuostatų, iliuzijų, įsitikinimų spąstus. Tai gali paskatinti jį iš naujo atrasti ir išgyventi iš pažiūros žinomus dalykus. Ar tokio kūrinio autorius neturi savo pozicijos? Turi, tiesiog ji pasireiškia per publikai siūlomą akistatą su pačia savimi ir supančia tikrove. Sukurti įtaigią akistatą – rimtas iššūkis šiuolaikiniam menui. Tik šitaip jis dar galėtų ką nors pakeisti pasaulyje.

Romeo Castellucci’o spektaklis „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“ nieko neaiškino, tik kėlė klausimus ir netiesiogiai kvietė kiekvieną žiūrovą mąstyti savarankiškai. Panašią meno kaktomušą su tikrove sukėlė Pietų Afrikos menininko Bretto Bailey’o projektų ciklas „Exhibit A“ ir „Exhibit B“, pastaraisiais metais sulaukęs didelio tarpautinio rezonanso.

Bailey’s savo dviejų projektų cikle sulydė teatro, instaliacijos ir vaizduojamojo meno formas. Idėją pasiūlė XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje kolonizuotose Afrikos teritorijose buvę populiarūs „žmonių zoologijos sodai“, kuriuose europiečiai eksponavo vietinius juodaodžius gyventojus. Rasistinę tokių „zoologijos sodų“ potekstę Bailey’s pavertė savotiškais spąstais ir suteikė jai visai naują kontroversišką turinį. Čia nėra jokio apsimetinėjimo ir vaidybos. Prasmė atsiskleidžia per paradoksą. Kiekviena kompozicija su fone skambančia etnine muzika spinduliuoja grožį, nors patys „eksponatai“ apjuosti spygliuota viela, jiems uždėti individualūs numeriai, kai kuriems ant kaklų užmautos grandinės. Įkalintieji žvelgia į „zoologijos sodo“ lankytojus. Bet ne iškart supranti, kad esi stebimas. Tik įžengus į ekspozicijos erdvę, susidaro įspūdis, kad „eksponatai“ yra negyvi muliažai. Po akimirkos pamatai, kad jie žiūri tau į akis. Jų žvilgsniai byloja apie nežinomą kitokio žmogaus būtį ir savotiškai nurengia stebėtoją, verčia patirti mišrius jausmus ir suvokti, kad jo paties viduje glūdi vis dar neįveiktas rasizmo genas, maskuojamas politiškai korektiška retorika.

Bailey’o poziciją galima vadinti antirasistine, o Castellucci’o – religine. Tačiau abu sukėlė didžiulį pasipiktinimą – vienas kaltinamas rasizmo propagavimu, kitas – religinių jausmų niekinimu. Castellucci užsipuolė žmonės, net nematę jo spektaklio, bet susidarę tvirtą išankstinę nuomonę ir reikalaujantys, kad būtų uždrausta rodyti jį viešai. Tas pats šį rudenį ištiko Bailey’o „Exhibit B“ pristatymą prestižiniame Londono meno komplekse Barbicane. Su dideliu pasisekimu aplankęs daugelį Europos festivalių (tarp jų – Avinjono ir Edinburgo), projektas, kurį legendinis britų režisierius Piteris Brookas pavadino „nepaprastu pasiekimu“, taip ir nebuvo parodytas Britanijos sostinėje dėl agresyvaus protestuotojų pasipriešinimo. Žurnalistai bandė su jais diskutuoti, kultūros žmonės rašė peticijas, bet niekas nepadėjo.

Šiuo metu Prancūzijoje vyksta kovos dėl lapkričio pabaigoje ir gruodį suplanuotų „Exhibit B“ rodymų Gérard’o Philipe’o teatre Saint-Denis ir menų centre „Centquatre“ Paryžiuje. Peticiją, reikalaujančią uždrausti rodymus, pasirašė 23 tūkstančiai žmonių... Paradoksalu, tačiau protestuotojai (daugiausia juodaodžiai) sukilo ne tik prieš jiems nesuprantamą meno kūrinį, bet ir prieš istorinę tiesą, neigdami faktą, kad jų rasės žmonės kadaise iš tikrųjų buvo laikomi „zoologijos soduose“. Kitaip sakant, politinis korektiškumas tapo istorijos cenzūravimo įrankiu.

Šiandien naujai iškyla klausimas dėl menininko teisės turėti kūrybos ir pasaulėžiūros laisvę. Atskiros visuomenės grupės, nesvarbu, kokia būtų politinė valstybės santvarka, gali užkirsti kelią joms nesuprantamo, bet idėjiškai nepriimtino kūrinio viešinimui. O kartais valstybė tai padaro pati – atsižvelgusi į daugumos nuomonę, priima oficialų draudimą. Šitaip ji „moralę, religiją ir teisę ideologiškai pritaiko savo egzistavimui“. Šiemet Lenkijoje, Poznanės festivalyje „Malta“, buvo uždrausta rodyti argentiniečių dramaturgo ir režisieriaus Rodrigo García spektaklį „Golgota Picnic“, sukėlusį religinės bendruomenės pasipiktinimą. Atsakomajam protestui susivienijusi Lenkijos teatralų bendruomenė įvairiuose šalies teatruose viešai skaitė „Golgotos…“ scenarijų, rodė spektaklio vaizdo įrašą. Tad kas ką laimėjo, įsigaliojus tokiam draudimui?

Neribojamos menininko laisvės priešininkai nepamiršta priminti, kad kiekvienos teisinės valstybės konstitucijoje įrašytas draudimas kurstyti visuomenės nesantaiką. Tačiau kaip nustatyti ribą tarp klausiančios, kviečiančios mąstyti pozicijos ir tuščiavidurės provokacijos? Atsakymas galėtų pasirodyti sudėtingas, tačiau jis yra labai paprastas – tai tas pats, kaip atskirti meną nuo juo apsimetančio šlamšto. Tokią atranką galima patikėti tik kultūros žmonėms.

Menininkui užsitarnauti visuomenės priešo vardą nėra paprasta. Nepakanka vien skelbti lozungus, užimti maištininko pozą, laužyti atgyvenusias formas, aktualizuoti klasikinius siužetus. Pirmiausia reikia pažinti tikrovę taip gerai, kad nereikėtų meluoti, imituojant tiesą.

***

Karas Ukrainoje sukūrė naują tikrovę, kurią aprašyti arba pavaizduoti menas dar tik ieško tinkamų būdų. Todėl tikrovė fiksuojama, dokumentuojama. Ne vien adekvačių priemonių stygius verčia gręžtis į dokumentinį stilių. Pastebimai išaugo tiesos vertė. Šiuolaikiniam menui, ypač teatrui, apskritai aktualus tiesos klausimas ir jos išraiškos priemonės. Karo sąlygomis tiesos sakymas reiškia dar ir pasipriešinimą įvairaus plauko propagandai.

Politinio sarkazmo kupinos karikatūros Kijevo ir okupuotų Ukrainos miestų gatvėse, teatralizuotos akcijos, dokumentiniai koliažai – geras pavyzdys, kaip meninė kūryba palaiko visuomenės dvasią ir kovoja su propagandiniu melu. Galbūt tie kūriniai neturi išliekamosios meninės vertės, tačiau socialinė jų reikšmė neabejotina. Maidanas per revoliuciją buvo tapęs dokumentinio kino aikštele. Po festivalius jau keliauja pirmosios „kregždės“ – baltarusių režisieriaus Sergejaus Loznicos „Maidanas“ ir bendras dešimties ukrainiečių režisierių kūrinys „Euromaidanas. Juodraštis“. Nuo kino stengiasi neatsilikti ir teatras. Jauni Ukrainos teatralai parašė pjesę ir sukūrė spektaklį „Maidano dienoraščiai“, remdamiesi savo asmenine patirtimi revoliucijos mėnesiais. Pjesės skaitymai jau įvyko Maskvoje, Londone, Vilniuje su šių šalių aktoriais. Pjesėje perteikiamas ne tik pačių kūrėjų, bet ir Ukrainos visuomenės patirtas sąmonės virsmas.

Šiemet pavasarį nuskambėjo dviejų jaunų ukrainiečių teatralų Pavelo Jurovo ir Deniso Griščiuko pagrobimo Slovianske istorija. Daugiau kaip du mėnesius jie praleido separatistų kalėjime. Išėjęs į laisvę, Jurovas parašė dokumentinę pjesę „Karinis Donbaso teatras“. Pasitelkęs savo patirtį, įvairių liudytojų pasakojimus, jis suteikė žodį visoms kariaujančioms pusėms. Ypač sukrečiantis ukrainietės Irinos Dovgan liudijimas. Šiai trapiai moteriai pagrindinėje Donecko aikštėje separatistai surengė nacistinio stiliaus viešą linčo teismą: apjuosę Ukrainos vėliava, pririšo prie stulpo, uždėjo lentelę su užrašu „Ji žudo mūsų vaikus“ ir skatino praeivius žiauriai iš jos tyčiotis. Kai pati tikrovė virsta makabrišku teatru, dokumentinis jos liudijimas gali sukelti tokį išgyvenimą, kokio nepajėgus perteikti joks kitas teatro žanras.

Negalima spekuliuoti tikrovės ir su ja susijusios asmeninės patirties dokumentais kaip menine priemone. Šie dokumentai pirmiausia yra sąžiningas menininko veiksmas istorinės tiesos labui. Nuosekliai atliekamas, jis gali tapti kovos su politine demagogija ginklu. Geras to pavyzdys – jau daugiau kaip dešimtmetį Maskvoje veikianti nepriklausoma trupė „Teatr.Doc“. Bet ar šiandieninė Rusija gali toleruoti teatrą, kuris rodo spektaklį, pavadintą „150 priežasčių neginti tėvynės“? Šį rudenį Maskvos merija nusprendė atimti iš „Teatr.Doc“ patalpas ir jį uždaryti. Kadaise rusų kolegų paklausiau, kaip oficiali valdžia reaguoja į viešai ją kritikuojančius teatrus. Atsakė, kad niekaip, nes jų auditorija labai maža, realios politinės įtakos jie nedaro. „Teatr.Doc“ atvejis rodo, kad įžūlumas laisvai mąstyti jau peržengė leistinas ribas ir atėjo laikas išsišokėliams menininkams parodyti jų vietą. Vos pasklidus žiniai apie valdžios išpuolį prieš „Teatr.Doc, pradėta rinkti protesto parašus Rusijoje ir už jos ribų. Pasirašė daug žinomų teatralų, institucijų vadovų. Garsus britų dramaturgas Thomas Stoppardas, apeliuodamas į valdininkų sąžinę, savo atvirame laiške, be kita ko, rašo: „Šiandieninėje Rusijoje „Teatr.Doc“– svarbiausias pavyzdys teatrinio kolektyvo, kuris ne tik pelnė tarptautinį pripažinimą, bet ir įkūnija ryškaus, aktualaus ateities teatro pradus.“ Tai nedavė jokio rezultato.

Tikrovės dokumentavimas yra tik pirmas žingsnis jos įprasminimo link. Kad atsirastų visuomeniškai paveikus kūrinys, neužtenka vien pilietinės drąsos ir ištikimybės tiesai. Reikia stiprios meninės idėjos, kuri pakylėtų kūrinį virš publicistikos ir atvertų giluminius tikrovės klodus.

Lapkritį Rusijoje įvyko kino režisieriaus Andrejaus Zviagincevo naujo filmo „Leviatanas“ premjera. Pirmą kartą parodytas pavasarį Kanų kino festivalyje, jis iškart tapo tarptautiniu meniniu įvykiu. Europos kino akademija nominavo „Leviataną“ geriausio 2014 m. Europos filmo apdovanojimui. Ir ypatingas atvejis šiandieninėje Rusijoje, kad filmas, demaskuojantis supuvusią politinę valdžios sistemą, dar iki premjeros tėvynėje būtų nominuotas Oskaro premijai užsienio filmų kategorijoje.

„Leviatane“ pasakojama mažo žmogaus, ginančio savo garbę nuo valdžios savivalės, istorija. Veiksmas vyksta miestelyje prie Barenco jūros, iš kurios dramatiškiausią filmo akimirką išnyra gigantiškas slibinas – biblinis Leviatanas. Atšiauri gamta koliziją pakylėja virš socialinio konflikto – žmogus sugyvena su gamtos stichijomis, tačiau yra priverstas kapituliuoti prieš buką ir cinišką vietinę valdžią. Pagrindinis herojus Kolia (aktoriaus Aleksejaus Serebriakovo vaidmuo – unikalus gyvenimo tiesos ir profesinės meistrystės pavyzdys) su žmona ir vaikais gyvena ant jūros kranto name, pasistatytame savo rankomis. Miesto meras užsigeidžia šį puikų žemės kampelį pasiimti sau. Filmo prasmių lauką praplečia asociacija su bibline Jobo drama: Kolia kenčia ne mažiau už Jobą, bet ne Dievo siųstas kančias, o absurdiškas, žeminančias valdžios ir teisėsaugos patyčias. Nors jis, padedamas savo seno draugo, sostinės advokato, randa daugybę nusikalstamos mero veiklos įrodymų, pastangas pasiekti teisingumo sutrypia valstybinė teisėsauga.

„Tu neturi jokių teisių!“ – drebia Koliai į veidą miestelio meras, Kremliaus statytinis. Ir jis žino, ką sako. „Kiekviena valdžia nuo Dievo. Kur valdžia – ten ir jėga“, – aiškina mero draugas, vietinis popas, kai Kolia prašo pagalbos ir užtarimo, nes teismas nusprendė atimti jo namą ir žemę, o šeimą išmesti į gatvę. Zviagincevas, nevyniodamas į vatą, parodo, kad valdžios apiplėštas žmogus Rusijoje turi tik du pasirinkimus: arba prasigerti, degtine malšindamas neviltį ir skausmą, arba kovoti, kol iš valdžios samdinių gaus kulką į kaktą. „Kur tavo kilniaširdis Dievas?“ – beviltiškai klausia Kolia dvasinio ganytojo, kuris laimina susirinkusius miestelio gyventojus: „Mes grąžiname Rusijos liaudžiai sielą!“

Atskleisdamas tragišką paprasto žmogaus likimą, Zviagincevas demaskuoja veidmainišką didžiavalstybinį Rusijos patriotizmą. Bet štai kas įdomu – „Leviataną“ inspiravo vieno Amerikos fermerio istorija. Iš jo vietinė valdžia irgi viską atėmė, o jis, keršydamas už tai, pats sulygino savo turtą su žeme. Valdžios savivalė nepriklauso vien nuo politinės sistemos. Kaip filosofiniame traktate „Apie Dieviškąjį miestą“ teigė šventasis Augustinas, bet kuri valstybė, nepaisanti teisingumo, virsta banditų gauja.

Šiandien, kai Rusijos kiną vis labiau įtraukia ideologinė propagandos mašina, „Leviatanas“ primena menininko pozicijos vertę. Sakoma, kai kurie dalykai išryškėja, pasitelkiant sugretinimą. Zviagincevo pozicijos vertė ypač akivaizdi greta Nikitos Michalkovo naujausio filmo „Saulės smūgis“ – jame politikuojantis režisierius giriasi grąžinantis liaudžiai sielą lygiai kaip tas „Leviatano“ popas.

Tačiau geriausias anekdotas apie rusų liaudies sielos grąžinimą yra Vladimiro Putino apsilankymas latvių režisieriaus Alvio Hermanio, kuris už savo pilietinę poziciją yra įtrauktas į Rusijos „juoduosius sąrašus“, spektaklyje „Šukšino pasakojimai“ Maskvos Nacijų teatre. Pažiūrėjęs „valstybės priešo“ spektaklį, prezidentas pagyrė jį ir aktorius už jaudinantį eilinio rusų liaudies žmogaus sielos atskleidimą... Kaip čia neprisiminsi rusų literatūros chuligano Vladimiro Sorokino ir jo „Opričniko dienos“. Nešvankus sarkazmas, su kuriuo Sorokinas sodriai piešia nacionalistinės Rusijos valdžios kaip banditų gaujos paveikslą, yra adekvatus atsakas tokiems postringavimams apie rusų liaudies sielą. „Opričniko dienos“ įžangoje autorius žada skaitytojams pavaizduoti, kuo pavirto Rusija 2027 m., kai buvo atkurta monarchija ir pastatyta neperžengiama siena, skirianti ją nuo Vakarų. Utopinė rytdiena tapo dar baisesne šiandiena. Ar tai suvokia vadinamasis civilizuotas pasaulis?

Yra trys žmogaus elgsenos variantai: pašerti šunį, jį suspardyti arba nedaryti nieko. Karas Ukrainoje kultūros žmones ne tik pastatė į skirtingas barikadų puses. Jis privertė įvardyti savo poziciją. Nebestebina faktai, kad už išsakytą kitokią nuomonę arba kūrybinį poelgį menininkai suspardomi. Valdžiai lojalus meno elitas, pasirašęs politinį režimą remiančias peticijas, savo kūrybines galias nukreipia į kitaminčių ir kitataučių spardymą. Bet daugiausia tokių, kurie nedaro nieko. Dėl šventos ramybės. Galima į tai numoti ranka, teigiant, kad menas yra aukščiau politikos, tačiau politika niekada nenumoja ranka į menininką. Paverčia jį savo ruporu. Arba nutildo. Kartais visiems laikams. Sakoma, pozicija pasirenkama. Nors...

Lapkričio pradžioje Maskvoje savo namuose rastas negyvas rusų aktorius, antiputiniško sąjūdžio aktyvistas Aleksejus Devotčenka. Pirmoji visuomenės reakcija – politinė žmogžudystė (vis dar prisimenamas žurnalistės Anos Politkovskajos nužudymas). Vėliau pateikta išvada, esą aktorius mirė, padauginęs alkoholio. Tiesos tikriausiai nepavyks sužinoti. Bet ne tai svarbiausia. Devotčenka buvo vienas iš nedaugelio bebaimių aktorių intelektualų. Ir bene vienintelis toks, su hamletiška charizma, nors Hamleto drama atšaukta.

Paskutiniame savo įraše, darytame šių metų rugsėjo mėnesį Maskvoje vykusiame mitinge „Taikos žygis“ prieš karą Ukrainoje, aktorius skaitė Mandelštamo „Baladę apie nežinomą kareivį“:

И сознанье свое затоваривая
Полуобморочным бытием,
Я ль без выбора пью это варево,
Свою голову ем под огнем?*

Į mus nukreiptame žvilgsnyje – nebylus šauksmas. Žmogus, priėjęs ribą. Perdegęs. „Nebetoli tas laikas, kai prievarta ir gėda įgaus tokį mastą, kad sunaikins bet kokius apskaičiavimus ir bet kokį padorumą, beliks tik veikti, kitaip sakant, kalbėti.“ Kai kam toks laikas jau atėjo. Sąžinės maišto laikas.

* „Ir užgriozdinęs savo sąmonę / pusiau kliedinčia būtimi, / ar tai aš vis geriu šitą viralą, / savo galvą ryju po ugnim?“