A. Nevzorovas palaikė perversmininkus Maskvoje 1991 m. rugpjūtį, kūrė imperinės propagandos reportažus iš karų Padniestrėje ir Čečėnijoje. Keturias kadencijas rinktas Rusijos Valstybės Dūmos deputatu ir tvirtina per tą laiką dalyvavęs tik keturiuose posėdžiuose.
Jo fantazijai priklauso propagandinė frazė, kad prie Vilniaus TV bokšto 1991 m. sausį „savi šaudė savus“. A. Nevzorovo sukurta jaunimo organizacija „Naši“ vėliau tapo Vladimiro Putino rėmėja ir garbintoja, ji aktyviai reiškėsi Estijoje per 2007 m. riaušes dėl Bronzinio kario skulptūros nukėlimo.
Artėjant 25-oms atkurtos Nepriklausomybės metinėms, DELFI apžvalgininkas Ramūnas Bogdanas telefonu kalbina A. Nevzorovą.
- Mudu esame vieno amžiaus, ir 1990 m. buvome priešingose barikadų pusėse.
- Tai jūs buvote V.Landsbergio patarėjas?
- Taip. Užsienio politikos klausimais.
- Taigi, jūs visada buvote lietuvis.
- Jei kalbate apie kažkokį grynumą, tai, kaip suprantate, mano pavardė skamba nelabai lietuviškai.
- Ir rusų yra visokių. Bet yra žmonės, kurie save rusams priskiria, ir yra tokie, kurie savęs prie rusų nepriskiria.
- O save jūs priskiriate rusams ar ne?
- Tačiau Rusijoje būta ir kitokių tendencijų, tarkime, Turgenevo, zapadnikų...
- Man tie istoriniai personažai ir grožinės literatūros autoriai yra maži autoritetai. Aš lengvai atsisakiau tautybės. Jei dabar įves prievolę pasuose įrašyti tautybę, aš pagalvojęs nusprendžiau, kad įrašysiu „komančas“ (R.B. - Šiaurės Amerikos indėnų gentis).
- Jūs, kaip ir aš, nemažai užsiėmėte žirgais.
- Ilgą laiką man tai buvo įdomu, bet dabar jie žymiai mažiau mane domina.
- Kai kam atrodo kvaila kalbėti apie ketvirčio amžiaus senumo įvykius, bet žmonės turi tokią ypatybę, kaip atmintis. Mes grįžtame atgal pasverti, kas įvyko mūsų gyvenime, įvertinti savo praeitį. Gal jums per jautri tema grįžti...
- Ne, man jautrių temų nėra. Viskas, ką sakote, teisinga. Bet supraskite mane teisingai: aš neatgailauju, neatsiprašinėju. Taip elgtis – ne mano nuostata.
- Juk aš ne popas.
- Galiu paaiškinti. Tada aš turėjau Tėvynę, ji vadinosi TSRS, ir aš už ją kovojau. Kai tik ji liovėsi egzistavusi, visos su ja susijusios emocijos tam tikru laipsniu devalvavosi, pasitraukė. Bet aš jau tada supratau ir buvau įsisąmoninęs, kad ir žmonės kitoje barikadų pusėje turi savo teisingumą, lygiavertį manajam. Turiu omenyje lietuvius, kurie kovėsi už savo Tėvynę.
- Ten buvo netik lietuviai: ir lenkai, rusai, ukrainiečiai buvo su mumis.
- Linija brėžėsi taip: kas už Nepriklausomybę, o kas – už priklausymą Sovietų Sąjungai.
- Teisybė.
- Atsigręžę atgal matome, kad stojote ginti sistemą, kuri buvo labai neefektyvi, net savęs apginti nesugebėjo.
- Tai buvo neefektyvi, idiotiška sistema, bet ji buvo mano Tėvynė. Tada nebuvau linkęs vertinti objektyviai.Bandoma daryti skirtumą tarp žurnalisto ar publicisto ir kareivio, o iš tikrųjų skirtumo nėra. Nesvarbu, iš ko žmogus šaudo: ar iš TV kameros, ar iš automato. Svarbu, kad jis kaunasi.
Noriu pasakyti, jog tokio įniršio, kokį tada parodė lietuviai, aš daugiau niekur nemačiau. Tas įniršis uždegė ir įkvėpė visus kitus. Mes turbūt buvome lygūs įniršiu, kurio apimti susidūrėme: mes, sovietiniai, kurie buvome paskutiniai ir vieninteliai imperijos kareiviai, ir jūs, kurie gynėte savo laisvę.
- Turite omenyje Rygos ir Vilniaus OMON‘ą? (R.B. – Ypatingos paskirties milicijos būrys)
- Ne vien tik OMON‘as. Reikėtų kalbėti apie keletą labai idėjinių žmonių, tarnavusių OMON‘e, ir apie nedidelį būrelį idėjinių žmonių, tada buvusių sovietų valstybėje.
- Tai ne visi ten buvo idėjiniai?
- Ne, ne. Su neidėjiniais mes nedraugavome. Įvairūs žmonės buvo. Bet mes kovėmės už savo Tėvynę, o jūs – už savo Tėvynę. Tai mes darėme su vienodu įniršiu ir su vienodu didvyriškumu.
- Aš esu vieno jūsų bendražygių poelgio liudininkas. Buvau už kelių šimtų metrų, kai privažiavę netoli Seimo omonininkai nušovė savanorį. (R.B. – Seimo prieigose dab. A.Goštauto gatvėje 1991m. rugpjūčio 21d. žuvo Artūras Sakalauskas).
- Aš apie tai nieko nežinau.
- Pučas Maskvoje jau buvo pralaimėjęs. Kažkoks absurdas. Nesuprantama, kodėl reikėjo jį nušauti.
- Žinote, kiekvienas karas yra itin nemalonus įvykis, todėl dabar kapstytis po tai, mano manymu, nėra prasmės. Kai praėjo tiek metų ir mes suprantame, kas mus įkvėpė. Dėl mūsų tuometinių siekių šventumo ir nuoširdumo galėtume baigti tą priešiškumą. Juk objektas, dėl kurio mes kovojome, nebeegzistuoja. TSRS žuvo.
- Buvo Rusija su Jelcinu, buvo TSRS su Gorbačiovu. Rusija laimėjo. O dabar Rusijos prezidentas Putinas verkia tada pralaimėjęs. Ar įvyko tokia transformacija, kad Rusija pavirto modernizuota TSRS?
- Ne. Tai tėra ideologiniai šokiai. Virtimo niekada nebus. Reikia suprasti, kad nėra jėgų, kurios sugebėtų prikelti velionį. Kalbos apie prisikėlimą yra beprasmės ir šventvagiškos. Beje, būtent Rusija, o ne Lietuva pasiuntė TSRS į aną pasaulį. Jei kam nors reikšti pretenzijas dėl TSRS žlugimo, jas reikšti reikia Rusijai, ne Lietuvai. Rusija, atstovaujama tuometinės vadovybės, buvo jėga, nulėmusi šalies likimą ir palaidojusi tą šalį.
- Tačiau dabartinė valdžia nelabai gerbia aną vadovybę. Jos įvaizdis labai nekoks.
- Per daug reikšmės skiriate tokiems paviršutiniams dalykams.
- Žmonėms rūpi stabai.
- Prisiminiau 1991 m. Lietuvą ir jūsų sukurtą sparnuotą frazę „savi šaudė į savus“. Yra pas mus toks Socialistinis frontas su A. Paleckiu priešaky, ir jie iki šiol tą mitą nešioja, nors yra tūkstančiai liudijimų.
- Žinote, siūlyčiau šitame nesikapstyti. Rasti vyriškumo ir nesikapstyti. Nebandyti suvesti 25-erių metų senumo sąskaitas. Reikia mokėti pamiršti daug dalykų ir palikti juos ramybėje. Dabartyje, išvakarėse vyksta daug rimtesni dalykai negu tai, kas į ką šaudė prieš 25-erius metus. (R.B. - Beveik pokalbio išvakarėse Maskvoje buvo nušautas vienas opozicijos lyderių Borisas Nemcovas.)
- Taip išeina, kad mes turėjome teisę į Nepriklausomybę, o kai kurie, jų tarpe ir jūs, turėjote teisę to neleisti.
- Taip, be abejo.
- Taigi, tai ne tiesos klausimas, o stipresniojo teisės klausimas. Kaip kalėjime: kuris stipresnis, to viršus.
- Ne, taip negalima.
- Bet sakote, kad abu turi vienodą teisę – ir tas, kuris siekia Nepriklausomybės, ir tas, kuris jį laiko. Sulyginate.
- Jie ir yra lygūs. Tiesiog reikia suprasti, kad abejose pusėse buvo nuoširdžių, drąsių ir garbingų žmonių. Ir kada viskas jau įvyko, ir įvyko taip tragiškai, labai daug dalykų galima ir reikia peržiūrėti. Neatleisti, jeigu nėra galimybės, neatsiprašyti, nes nėra nieko kvailesnio už atsiprašymus, gėdingesnius už visokias atgailas. Verčiau pažvelgti į dabartinį paveikslą, suprasti, kas mums abiems šiandien artima ir svarbu.
- Kaip manote, kas galėtų jungti Rusiją ir Lietuvą, ar Rusiją ir Baltijos šalis, jei imti plačiau?
- Dabartiniu metu normalius žmones Lietuvoje ir normalius žmones Rusijoje gali jungti tik noras išsaugoti Lietuvos laisvę.
- Ar dabartiniai procesai Rusijoje susiję su prarastos imperijos liga? Tiesa, ji tik iš dalies prarasta, dar ne visa.
- Ne, aš manau, kad jau visa. Manau, kad ir Rusijos subyrėjimo klausimas, deja, jau išspręstas. Dėl beprasmybės, didumo ir negebėjimo, nenorėjimo integruotis į šiuolaikinį pasaulį. Dėl neįmanomybės tokios formos, kuria ji egzistuoja. Kadangi dabar aš galiu kai kuriuos dalykus vertinti šaltakraujiškai kaip žmogus be Tėvynės, - kadangi mano Tėvynė baigėsi 1991 m., - matau viską visiškai atvirai, galiu kalbėti apie tai drąsiai ir sąžiningai. Jūsų Tėvynė atsilaikė. Aš jus sveikinu. Jums labiau pasisekė.
- Kaip jums atrodo, ar mums dabar yra grėsmė iš Rusijos?
- Įklimpęs tose idėjose, tampi tolesniu hipnozės kūrėju.
- Savaime suprantama. Jei esi gabus žmogus ir turi žiniasklaidos ar valdžios galimybių, generuoji hipnozę toliau, užkreti ja visus likusius. Hipnozė išplinta.
- Rusija yra didelis kaimynas, kuris niekur neišeis, todėl mes suinteresuoti, kad tai būtų stabili ir prognozuojama šalis.
- Ji nemoka būti stabili.
- Tai nulemta?
- Apsidairykite aplinkui. Noriu pasakyti, kad jums labai pasisekė su prezidente. Man ji labai patinka. Žemai nusilenkite jai nuo manęs.
- Ukrainiečiai sako, kad ES yra tik vienas vyras, ir jis vardu Dalia Grybauskaitė.
- Visiškai sutinku. Žmogus, kuris suderina savyje tiek drąsos ir tiek riteriškumo, ir tiek civilizuotumo, yra labai retas variantas.
- Bet Lietuvoje yra žmonių, ypač tarp turinčių verslą Rusijoje, kurie prikaišioja prezidentei jos tiesumą ir atvirą nuomonės reiškimą. Esą tuo ji kenkia verslui. O prezidentas turįs atstovauti visiems piliečiams.
- Nekalbėkime apie juos. Prezidentas yra ne tik atstovaujantis visiems, – jis yra tam tikras reflektuojantis organas valdžioje, kuris turi reaguoti į kylančias grėsmes. Būna situacijos, kai prezidentas tiesiog privalo išvynioti vėliavą ir atsistoti aukščiausiame bokšte apšaudomas, pamiršęs, jog yra kažkokių verslininkų interesai. Ji elgiasi drąsiai ir nepriekaištingai.
- Negalime neprisiminti, jog praėjusio penktadienio vakarą Maskvoje nušautas Borisas Nemcovas. Kas dedasi Rusijoje?
- Nenorėčiau prisijungti prie tų, kurie kalba nieko nežinodami, nes nėra jokios aiškios informacijos šitai lygčiai išspręsti. Neturime pakankamai dėmenų, kad išvada būtų bent apytikslė.
- Aš ne apie tai, kad kurtumėte, kas tai galėjo padaryti, tačiau pats įvykis... Štai aš lyginu: ką tik Lietuvoje įvyko savivaldybių rinkimai, o Rusijoje vyko mitingai dėl politinės žmogžudystės. Dvi situacijos: čia žmonės rūpinasi, kas bus jų meras, o ten rūpinasi, kad žmones šaudo prie Kremliaus.
- Tai labai natūralu dabartinei Rusijai. Reikia suprasti, kad ji dabar išgyvena ypatingą liguistą ikirevoliucinę epochą, kuri turi baigtis dideliu sukrėtimu jai pačiai, o galbūt ir jos kaimynams. Tai labai sudėtingas ir sunkus laikotarpis, kurį Rusija išgyvens skausmingai ir turbūt nelabai greitai.
- Kokia prognozė ligoniui?
- Bloga. Neguodžianti.
- Nematote Rusijoje jėgų, kurios padėtų jai pasikeisti iš vidaus?
- Ne, nematau.
- Koks kelias galėtų garantuoti Rusijai normalią raidą? Turiu omenyje gyvenimą pasaulinėje bendrijoje, o ne izoliacijoje.
- Beprasmiška apie tai kalbėti, lygiai kaip beprasmiška dėl ko nors priekaištauti Putinui, nes 84 proc. šalies gyventojų yra putinai. Tai žmonės, esantys proimperinėje hipnozėje.
- Vadinasi, Putinas – tik tos žmonių masės smaigalys?
- Be abejo, absoliučiai. Tai ne jo piktoji valia, tai ne jo fantazijos, – tai iš tikrųjų absoliutus liaudiškumas tiesiogine to žodžio prasme.
- Rusijos istorijoje nemažai pavyzdžių, kad pasikeitus pirmajam asmeniui, keičiasi ir žemesnieji sluoksniai.
- Mano drauge, jūs neteisus. Prisiminkime puikų pavyzdį apie žmogų, kuris atvėrė sienas, leido cirkuliuoti užsienio valiutai, atėmė pinigus iš popų, pervadino bajorų dūmą į senatą, leido muziką, liepė skusti barzdas... Atsimenate, kaip jis vadinosi?
- Petras Pirmasis.
- Ne, tai Lžedmitrijus ( R.B. - Dmitrijus Apsišaukėlis, Abiejų Tautų Respublikos remtas Rusijos caras 1605-1606m.). Jis pirmas tai padarė, šimtas metų prieš Petrą. Ir prisiminkite, su kokiu įniršiu jį sunaikino greičiau nei per metus. Taigi, sakyti, jog valdovo pakeitimas visada veda prie visuomeninių nuotaikų pasikeitimo, nėra teisinga. Kartais visuomeninės nuotaikos būna tokios stiprios, kad negali susitaikyti su valdovo pakeitimo faktu, ir jos sudraskys bet kurį civilizuotą žmogų, kuris primins, jog šalis turi pareigą prieš visą pasaulį atitikti civilizacijos normas ir matus.
- Ir paskutinis klausimas: kodėl jūs paprašėte manęs neliesti Ukrainos temos?
- Buvo nuspręsta, kad mano dalyvavimas šitoje temoje taip griauna valstybės ideologiją, kad man, apgailestauju, teko duoti žodį, jog tam tikrą laiką šitos temos aš neliesiu.
- Tai žmonės pilkais kostiumais?
- Ne. Aš nelabai bijau žmonių pilkas kostiumais.
- Jūs gi laisvas žmogus, kaip jums galėjo kamanas uždėti?
- Ne, ne - tai yra susitarimo, o ne spaudimo rezultatas. Be to, nematau dabar prasmės apie tai kalbėti, nes viską, galima šiuo klausimu pasakyti, aš jau pasakiau: atsiverskite žurnalą „Snob“. Mano pozicija nei sekundei nebuvo pasikeitusi. Viskas, ką ten kalbėjau, aš manau, tebėra aktualu, svarbu ir gyva. (R.B.- A. Nevzorovas yra prieš Rusijos agresiją ir už Ukrainos teisę rinktis savo kelią.) Todėl lengva sąžine sutikau su tuo susitarimu, nes suprantu, kad geriau, negu jau pasakiau, nebepasakysiu.
- Ačiū jums už pokalbį.