A. Spraunius. Mūsų pasaulyje težiūrima, kokios raketos kuria kryptimi nukreiptos

Netrūko suglumusių, kai londoniečiai Didžiosios Britanijos sostinės meru išsirinko Sadiqą Khaną, kuris tapo pirmu Europos Sąjungos (ES) sostinei vadovaujančiu musulmonu. Šio žodžio pakako kažkuriai visuomenės daliai imti gūžčioti pečiais.

Na, ir kas, kad pakistaniečio imigranto sūnus aplenkė „auksinį berniuką“ Zacą Goldsmithą, kurio velionis tėvas finansininkas Jamesas Goldsmithas šeimai paliko 1,2 milijardo svarų, ir tai leido Z. Goldsmithui gyvenimu mėgautis tiek, jog jis net nepasirūpino įgyti aukštąjį išsilavinimą.

Autobuso vairuotojo sūnus S. Khanas ne vienus metus užsiėmė teisine praktika žmogaus teisių srityje, atstovauja Tutingo rajonui, kuriame užaugo ir kur gyvena daug azijiečių kilmės londoniečių.

O pamenate, kaip ponas Donaldas Trumpas atlapaširdiškai gyrėsi galėjęs nusipirkti JAV prezidento postą ir ne vieną kartą? Šiaip jau iš D. Trumpo pareiškimų galima be problemų sudaryti knygą (tiesa, ne ypač aiškaus žanro), kita vertus, milijardierius ja jau apdairiai apsirūpino, vadinasi – „Paliegusi Amerika: kaip grąžinti didybę Amerikai“. Veikalo apimtis – mažiau nei 200 puslapių, išeitų, tiek „teorijos“ per akis padaryti JAV „nebepaliegusią“.

Kita vertus, aritmetinės pergalės rinkimų kampanijoje vienoje valstijoje po kitos lyg ir daro politinę milijardieriaus išmintį nekvestionuotina – „...tikėkite manimi, esu vienintelis, kuris pajėgs pasaulyje įvesti tvarką“. Ir jokių ginčų, nebent koks „Le Figaro“ gegužės 5-osios numeryje svarsto, pakaks ar ne šių žodžių bent apraminti šiurpstančius, jog nekilnojamojo turto magnatas gaus priėjimą prie branduolinio arsenalo.

Vokietijos užsienio reikalų ministras Frankas-Walteris Steinmaeris dėl to primena, jog nė vienas Amerikos prezidentas negali ignoruoti tarptautinių realijų, todėl lozungas „Amerika pirmiausia“ nepadės atsakyti į visus, taip pat vidaus politikos klausimus. Buvęs leiboristų vyriausybių prie Tonio Blairo ir Gordono Browno ministras Piteris Mendelsonas priduria, kad milijardierius nekvailas, tik pilnas paniekos ir neturi sąžinės. Būtent, - tik... Na, išvadino tarpuvartės stiliumi Saudo Arabijos karalių senu kretinu, ir ką? Juk nieko asmeniško.

Ponas D. Trumpas šneka tą, ko iš jo nori, ir kaip patyręs taip pat viešosios erdvės verslininkas, be abejo, žino, ką daro. Politikos mokslų profesorius iš Misurio universiteto Martinas Overbuy nurodo, jog milijardierius atstovauja tą dalį elektorato, kuri jaučiasi prarasta dabartinėmis ekonominėmis sąlygomis, tad turime reikalų su aklu nepasitenkinimu. Kažkas panašaus nutiko su prezidento rinkimais Austrijoje, kur proeuropietiškas Alexanderis Van der Bellenas dešinįjį radikalą Norbertą Hoferį teįveikė santykiu 50,3 proc. prieš 49,7 proc.

Centrinės Europos universiteto profesorius Antonas Pelinka ta proga išskyrė ypač sumanią prieš imigrantus nukreiptą antrojo rinkiminę retoriką tarp žmonių, kurie, sociologų terminais tariant, pralošė dėl modernizacijos. Tai menkiau išsilavinę austrai, kurie užsieniečius laiko jų darbo vietų „vagimis“.

Aistra, nesvarbu, naikinanti ar pakylėjanti (kaip ir seksas, be abejo), be problemų parduoda viską. Tiesa, profesorius M. Overbuy primena JAV paplitusį posakį, jog Amerikoje rinkimų kampanija vykdoma poezijos kalba, gi pradėjus valdyti grįžtama prie prozos. Moralas lyg ir turėtų būti – artėjant rinkimams, žmonės vis dažniau susimąstys apie atsakomybę, kad ir koks neprilygstamas „poetas“ D. Trumpas būtų. Tiesa, jei „poezijos“ įtaiga neišblės, gali dramatiškai aktualizuotis iš lenktynių dėl prezidentystės pasitraukusio Jebbo Busho perspėjimas, jog pernelyg temperamentingo žmogaus nedera prileisti prie branduolinio mygtuko. Milijardierius gali neatsispirti „įspūdingo gesto“ pagundai.

Kaip vaizdžiai yra pastebėjęs publicistas Ilja Milšteinas („grani“ 05-04), kol kas visi lyg ir drovisi kritikuoti prezidentą Baracką Obamą dėl šio neskubėjimo įvelti pasaulį į globalų branduolinį konfliktą. Milijardierius šia prasme akivaizdžiai nedrovus.

Keletas faktų kiek, tiksliau, gerokai iš kitos „operos“, kurie irgi gali turėti stebinimo ar net gluminimo galią. Vokiečių aktorius Danielis Bruehlis su drauge Felicitas Rombold Berlyno kino festivalyje prie raudono kilimo bepiločiu „Audi A8“ prisklendė iškilmingai lėtai, kas visiškai atitiko protokolo reikalavimus. Šia nauja automobilių karta su „piloted driving“ technologija bus pradėta prekiauti kitais metais.

Vokietijos maisto bei žemės ūkio ministras Kristianas Schmidtas įsitikinęs, jog ateitis priklauso vadinamosioms „protingoms pakuotėms“. Pavyzdžiui, elektroninis čipas jogurto indelyje kasdien nustatys produkto sudėties keitimąsi, ir vartotojas pats galės nuspręsti, nori ar ne jį vartoti. Šiuo atveju ne apie tai, kad remiantis Jungtinių Tautų (JT) Maisto ir žemės ūkio programos duomenimis, pasaulyje kasmet „dingsta“ trečdalis viso pagaminto maisto. Japonijoje robotą-humanoidą Pepper pirmą kartą pasaulyje priėmė į bendrojo lavinimo mokyklą, dėl to Fukušimos prefektūros Vasedos mieste surengtoje iškilmingoje ceremonijoje japonų bei anglų kalbas įvaldęs Pepper pasižadėjo stengtis iš visų jėgų. „Aldebaran Robotics“ ir „SoftBank“ pagaminta mašina geba atpažinti emocijas, analizuoti pašnekovų balso tembrą ir gali ne tik maloniai bendrauti, bet ir duoti patarimų.

Šie pavyzdėliai (panašių galima rasti daug ir jų nenumaldomai daugėja) pateikti siekiant mėginti klausti, ar galima geopolitikai taikyti vartojimu bei technologijomis grįsto postmodernaus gyvenimo stiliaus sąvokas. Tarptautinė vaizduojamojo meno scenos žvaigždė britas Damienas Hirstas sulaukia priekaištų, esą prie savo produkcijos neprikiša nė piršto, viską gamina samdyti darbininkai. Rinką užtvindęs vienodais taškuotais paveikslais menininkas per daug nesiginčija ir prisipažįsta esąs atsakingas tik už pirmus 25 iš 1400 darbų, bet ir guviai priduria, jog vis tiek kiekviename taškelyje esama jo akies, rankos bei širdies.

Labai tinkamas komentaras žmogaus (menininko), kurio turtas 2010-aisiais įvertintas 215 milijonų svarų sterlingų. Ne elito flange galima įvardyti hiphopą, kurio vienais pagrindinių elementų nurodomi gatvės stilius, gatvės patirtis, gatvės verslas arba gatvės mainai – irgi energingo, globalaus kapitalizmo bruožai, kuomet privalai jokiomis aplinkybėmis neprarasti budrumo rūpindamasis savo interesais.

Puikiai kapitalizme besijaučiantis kapitalizmo kritikas Slavojus Žižekas straipsnyje „Kapitalizmas išsiveržė iš demokratijos gniaužtų“ („The Financial Time“ 2015-02-04) konstatuoja, jog anksčiau neišskiriamas demokratijos bei kapitalizmo ryšys šiandien nutrūko, mat rinkos ekonomika lanksčiai prisitaiko bet kokiomis ar beveik bet kokiomis aplinkybėmis, taigi ir autoritarinių režimų sąlygomis.

Šiuo atveju kalbama ne apie tai, kas dar vadinama „rūpesčiu žmogumi“, bet efektyvumo pergalę, pasitelkus atitinkamą retoriką. Tarkime, vilčių turėti ilgalaikį užsiėmimą panaikinimas įvardijamas lanksčia darbo rinka, atveriančia naujas galimybes. Kaip nuoseklus kairysis S. Žižekas apibendrina, jog esame verčiami po vieną daryti „laisvus pasirinkimus“ visą laiką, nors informacijos, kuri leistų pasirinkti apgalvotai, aiškiai stokojame.

Kai reikalai tokie, į galvą ateina žodis „tarpulaikis“, kurį lietuvių kalbos žodynas apibrėžia reikšmėmis 1. laikotarpis. 2. tarpuvaldis, valdžiotarpis. Galima prielaida, jog tai toks pašėlęs laikas (jokiu būdu jo nedemonizuojant), kai iš bet ko galima tikėtis bet ko. Kada ir paprastas naujienų skaitymas į pastovumą linkusiems asmenims gali bent jau sugadinti dieną, ir tai turbūt nuosaikiausia iš galimų pasekmių, mat sekdami naujienas dar ir turime neprarasti gebėjimo būti mobilūs bei reikalingi. Turime kautis dėl savo gyvenimo patys, kol tradicinis politinis kairės ir dešinės varžymasis vis labiau linksta prie vadybinių schemų.

Ar dar besama vietų, kur pastovumo išsiilgusių piliečių siela gali tikėtis atilsio. Esama. Vieną iš primygtinai siūlomų pastovumo versijų rusų žurnalistas ir politologas Dmitrijus Zapolskis vadina postmodernios politikos apraiška, kai net interneto epochoje rusai tebegyvena pagal „poniatijas“ – tiek vidaus, tiek užsienio politikoje. „Naujieji baudžiauninkai“ aklai lojalūs ponijai mainais už tai, kas nukrenta nuo rentos už parduodamus energetinius resursus. Gi elitams terūpi su valdžia susijusios galimybės.

Pagal užpraėjusių metų pabaigoje atliktą tyrimą, rusiškose akcijų biržose piliečiai pinigus paprastai praranda, bet nedidelė, labai privilegijuota grupė uždirba iš informacijos, prie kurios neprieina likę investuotojai. 2014-ųjų vasario 11 dieną „Gazprom“ direktorių tarybos pirmininkas Viktoras Zubkovas pardavė savo dalį kompanijoje už maždaug 35 milijonus rublių. Ją jis įsigijo prieš pusmetį už 30 milijonų, taigi per pusmetį uždirbo 5 milijonus rublių. Galima šį ėjimą argumentuoti investuotojo genijumi, galima – manipuliavimu informacija.

Tokia reliatyvistinė reikalų padėtis verslo požiūriu turbūt patogi, išskyrus gal tik aplinkybę, apie kurią užsimeną buvęs rusų diplomatas japonistas Georgijus Kunadzė. Pasak jo, žinoma, kaip sprendimai priimami Japonijoje, o va kaip jie priimami Rusijoje, deja, suprasti neįmanoma, nes tai priklauso nuo prioritetų bei nuotaikos vieno žmogaus ir artimaiusios jo aplinkos. Tokiomis aplinkybėmis publikai bet ką galima pateikti kaip išmintingos politikos triumfą. Bet kokios prognozės tampa beveik beprasmės.

Arūnas Spraunius

Taigi realiai mėginamo įgyvendinti konservatyvios politikos vektoriaus esama, gal net nemažoje planetos dalyje, tiesa, gerokai apleistoje. Tos salos primena praėjusio amžiaus pabaigos Argentiną – korumpuotą, pakankamai stipriai izoliuotą, besiremiančią kariškiais, su trapia rinkos ekonomikos imitacija, kur elitai konkurencijos neprileidžia. Tokia „įšaldyta“ padėtis gali užtrukti, pavyzdžiui, Argentina tokiame būvyje gyveno beveik šimtmetį. Aišku, kitas klausimas, jog korupcija finansinę naštą nuo laisvos ekonomikos perkelia biudžetui, taigi korumpuota sistema ypač neefektyvi.

Esama tezės (ją palaiko, tarkime, Rusijos partijos „Jabloko“ vadas Grigorijus Javlinskis), kad po 20-30 metų tokios kategorijos kaip besivystančios šalys apskritai neliks, bus tik išsivysčiusios ir neišsivysčiusios visiems laikams. Šia prasme, Pekino puoselėjamas pramoninis šnipinėjimas bei technologijų vagystės atrodo kaip nuosekli politinės raidos pasekmė – nebeverta nė priminti apie komunistinę ideologiją kaip pažangiausią pasaulyje, pažangos nešėjai virto pragmatikais, tegalvojančiais, kaip bet kuria kaina „paimti“ tai, ko jiems reikia.

Moralas – gyvename pasaulyje, kuriame galimi bet kokie ateities scenarijai. Postmoderniame pasaulyje strateginė šalių partnerystė nereiškia, jog vienos kurios valstybės priešas automatiškai tokiu tampa šios sąjungininkei tokiu pat būdu, kaip kad strateginiai partneriai neprivalo turėti tą patį draugų rinkinį. Tarkime, anksčiau prasti Irano bei Izraelio santykiai temdė Tel-Avivo ir Maskvos ryšius, dabar to nėra. Dėl kai kurių, tarkime, veiksmų Sirijoje susitariama, kitais atvejais pusės „nustoja“ būti bendražygėmis.

Tokia reliatyvistinė reikalų padėtis verslo požiūriu turbūt patogi, išskyrus gal tik aplinkybę, apie kurią užsimeną buvęs rusų diplomatas japonistas Georgijus Kunadzė. Pasak jo, žinoma, kaip sprendimai priimami Japonijoje, o va kaip jie priimami Rusijoje, deja, suprasti neįmanoma, nes tai priklauso nuo prioritetų bei nuotaikos vieno žmogaus ir artimiausios jo aplinkos. Tokiomis aplinkybėmis publikai bet ką galima pateikti kaip išmintingos politikos triumfą. Bet kokios prognozės tampa beveik beprasmės.

Kai taip, ima veikti algoritmas, kurį kitoms aplinkybėms yra apibrėžęs Indianos universiteto profesorius Dmitrijus Šliapentochas: moksle nėra veikimų pateisinimo, o galioja „paaiškinimo“ sąvoka. Planetoje, panašu, daugėja postmodernios politikos nešėjų, mėginančių įteigti, esą nėra „gerų“ ir „blogų“ idėjų ar veiksmų. Senamadiška klausti, kas yra gerai ir kas – blogai.

Vokiečių politologas Andreasas Umlandas interviu „ЛІГА.net“ (05-24) absurdu pavadino situaciją, kai kalbų apie naują Šaltąjį ir net Trečiąjį pasaulinį karą fone prekyba tarp rytų ir vakarų tebevyksta gyvai, o rusų elitas tebėra stipriai integruotas į Vakarų pasaulį. Jei jau kažkas kažkam grasina karu, ekonominį bendradarbiavimą dera baigti ir grasinančiojo bankines sąskaitas uždaryti. Deja, nemažai daliai ypač verslo elitų Vakaruose nerūpi nei Europos Sąjungos, nei NATO interesai. Bet problemos yra politinės, o ne verslo, kad ir kaip norėtųsi stumti savo interesus. Todėl gyvename tikrovėje, kai niekas niekuo netiki, pasitikėjimo deficito sąlygomis geopolitiniai žaidėjai vertina vieni kitus ne iš ketinimų, bet karinės galios pozicijų ir težiūri, kokios raketos kuria kryptimi nukreiptos.

Tada kaip ir ko klausti? Gal – kodėl ir kiek postmodernios geopolitikos būvis pavojingas? Pavyzdžiui, J. Busho pastabos apie temperamentingą žmogų prie branduolinio mygtuko kontekste. Galima ir pasidomėti psichinių ligų paplitimu planetoje – Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, psichinių problemų turi kas ketvirtas-penktas šiuolaikinis žmogus, tarp svarbiausių priežasčių nurodomos ne tik demografija, urbanizacija, labai sparti technologijų raida, bet ir informacinis spaudimas bei dažnėjančios ypatingos geopolitinės situacijos.

Tokios aplinkybės yra palanki terpė apsukruoliams, ignoruojantiems aplinkybę, jog gyvenimas, taigi ir geopolitika – šis tas daugiau nei vien verslas. Šia prasme tinka užbaigti dar vienu, gegužės 18-ąja datuotinu, milijardieriaus D. Trumpo pasažu, jog tapęs JAV prezidentu jis be problemų susitars ir su Šiaurės Korėjos lyderiu Kim Jong Unu. Šiaurės Korėjos atstovas JT šį pareiškimą pavadino beprasmiškais propagandiniais niekais. Štai jums ir hiphopas.