Vis dėlto kas kita, kai NATO pajėgų Europoje (EUCOM) vadas generolas Philipas Breedlowe'as vasario pabaigoje, kalbėdamas JAV kongreso ginkluotės komitete, pareiškia, jog rusų aviacijos oro smūgiai ir sirų karinių lėktuvų chaotiški bombardavimai vykdomi siekiant priversti civilius žmones bėgti iš gyvenamų vietų. Generolas sakė nematąs kito tokios taktikos paaiškinimo, kaip provokuoti masinę migraciją bei paversti pabėgėlius kitų (šiuo atveju – ES) problema. Migracija – kaip ginklas siekiant griauti Europos struktūras.
Greta kitų praktinių tokios padėties pasekmių palyginti neseniai (vasario 18 d.) galėjome skaityti CNN išplatintą informaciją, kad JAV gynybos ministerija pirmą kartą po Šaltojo karo slaptame olų komplekse Norvegijoje dislokavo tankus, artileriją bei logistikos įrangą. Komplekse sukaupta įranga gali aprūpinti 15 tūkstančių jūrų pėstininkų. Naujiena pasklido praėjus kelioms dienoms po žinios, jog Jungtinių Valstijų gynybos departamentas skirs 3,4 milijardo dolerių programai „Europos saugumo užtikrinimo iniciatyva“. Pagal ją, ginklų sandėlių rengimas numatomas visoje Vidurio bei Rytų Europoje, taigi ir Baltijos šalyse.
„Įsižeidęs moralistas“ su bomba
Žinios apie paliaubų Sirijoje laikymąsi prieštaringos – vasario paskutinę dieną NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas Kuverite pareiškė, kad jų iš esmės laikomasi, sirų opozicijos derybų komiteto, kurį remia Saudo Arabija, vadovas Azadas az-Zubi interviu televizijos kanalui „Al Arabia al-Khadra“ tą pačią dieną sakė, jog jos žlugo dar neprasidėjusios. Apskritai toje kruvinoje sumaištyje niekas negali būti tikras dėl jokių susitarimų, kad ir įvertinant aplinkybę, jog Vašingtonui ir Maskvai susitarus dėl paliaubų nei B. Assado režimas, nei opozicija jokių oficialių dokumentų nepasirašė.
Skamba ciniškai, bet Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano asmenyje Vladimiras Putinas gavo tinkamą konkurentą. Kaip yra pastebėjusi Niujorko universiteto „New School“ profesorė Nina Chruščiova, Rusijos prezidentas skrupulingai palaiko reputaciją žmogaus, kuris daro tai, ką pasako. Panašaus algoritmo laikosi ir R.T. Erdoganas. Žinomas Europos politologas Ivanas Krastevas dienraštyje „The New York Times“ (sausio 13 d.), analizuodamas Rusijos valstybinių televizijos kanalų parodytą dokumentinį filmą „Pasaulio tvarka“, dabartines nuotaikas Kremliuje įvardija kaip didžiavalstybinius sentimentus. Esą planeta apimta chaoso, o tarptautinės organizaicjos neefektyvios, nes yra tapusios Vakarų įkaitėmis. Filme „Pasaulio tvarka“ prezidentas V. Putinas primena įsižeidusį moralistą. Bet „įsižeidęs moralistas“ disponuoja atomine bomba.
Prieš pabėgėlių antplūdį – viena taktika
Sirų opozicijos derybų komiteto atstovo Riado Hija'o teigimu, kol dabartinis Damasko režimo išliks valdžioje, tol tęsis kraujo liejimas ir nesiliaus pabėgėlių srautas į Europą, o pabėgėliai sėja nerimą dėl terorizmo ir skaldo Europą. Lapkritį Europa tylos minute pagerbė 130 teroro akto Paryžiuje aukų, vos po kelių savaičių San-Bernardine Kalifornijos valstijoje buvo nužudyti 14 vakarėlyje dalyvavusių amerikiečių. Tokių akcijų tikslas – įbauginti. Kai kada jis pasiekiamas.
Nyderlandų mieste Hesse protestuojantys prieš planuojamą atidaryti pabėgėlių centrą, kuris per 10 metų priglaustų apie 500 žmonių, sausio 19-ą d. mėgino šturmuoti meriją. Nyderlanduose iki praėjusių metų lapkričio vidurio fiksuotas rekordinis 54 tūkst. prieglaudos prašymų skaičius. Leipcige sausio 12-ą d. sulaikyta apie 200 įtariamų sukelėjų riaušių, kurios kilo po prieš Europos islamizaciją pasisakančio judėjimo PEGIDA demonstracijos. Pastarojoje buvo raginama uždaryti valstybių sienas bei išsiųsti iš Vokietijos visus pabėgėlius. Vokietija pernai priėmė beveik 1,1 mln. pabėgėlių, valdžios vertinimu, dar maždaug milijonas mėgins patekti į šalį šiais metais. Palyginimui, 2014-aisiais visoje ES fiksuota 660 tūkst. migrantų.
Pabėgėlių problemos kontekste negalima išleisti iš akių euroskeptikų iškilimo Europoje. Grėsmė išlieka Europos pasididžiavimui bevizei Šengeno zonai – paskutinį kartą po to, kai Austrijos kancleris Werneris Faymannas paskelbė apie laikiną jos veikimo sustabdymą savo šalyje dėl pabėgėlių antplūdžio. Sveika nuovoka ragintų mėginti derinti labai skirtingus interesus, bet, panašu, kad visi užsiėmę vien taktiniais ėjimais.
Izraelis kaip šališka „Artimųjų Rytų Šveicarija“
Pačioje vasario pabaigoje tarptautinėje žiniasklaidoje šmėkštelėjo žinutė apie mokymus „Šiaurės griausmas“ sunitiškos Saudo Arabijos šiaurinėje dalyje, kuriuose dalyvavo visų rūšių karinių pajėgų kariškiai iš Jungtinių Arabų Emyratų, Jordanijos, Bahreino, Senegalo, Sudano, Kuveito, Maldyvų salų, Egipto Malaizijos, Karato, Omano, Džibučio, Komorų salų, Tuniso, Čado, Pakistano, Maroko bei Mauritanijos. Oficialiai skelbtas pratybų tikslas – pasirengimo tobulinimas teroristinių grupuočių augančio aktyvumo akivaizdoje.
Praėjus kelioms dienoms po mokymų Arabų valstybių lygos vidaus reikalų ministrai balsavo už islamistų šiitų grupuotės „Hezbolah“ pripažinimą teroristine organizacija. Prieš tai tokį pat sprendimą priėmė Persijos įlankos arabų šalių bendradarbiavimo taryba. Sunitai iš Persų įlankos šalių kaltina „Hezbolah“, vieną pagrindinių politinių jėgų Libane bei karinę B. Assado režimo sąjungininkę, jaunų žmonių regione verbavimu bei teroro aktų vykdymu. Libano bei Irako vidaus reikalų ministrai protestuodami paliko posėdį. Vasarį Saudo Arabija atsisakė finansuoti Libano armiją, nors anksčiau buvo žadėjusi skirti jai 3 milijardus dolerių.
Daug kalbama apie potencialiai „sprogstamą“ Maskvos bei Ankaros konfrontaciją, bet musulmonų šiitų bei sunitų priešprieša Artimuosiuose bei Vidurio Rytuose niekur nedingo. Ne tik Sirijoje nesiliauja santykių aiškinimasis tarp šiitiško Irano, „Hezbolah“ bei įtakingiausios sunitų globėjos Saudo Arabijos. Žydų stebėtojų (pavyzdžiui, Aleksandro Maistrovojaus iš „sem40“) vertinimu, metų pradžioje įvykęs diplomatinių santykių nutraukimas tarp Irano ir Saudo Arabijos veda prie neišvengiamo karo, juo labiau, kad paslėpta forma šis jau vyksta ne tik Sirijoje, bet ir Jemene, Irake bei Bahreine.
Jei anksčiau saudai tradiciškai buvo linkę veikti pinigais, praėjusią liepą buvęs jų pasiuntinys JAV, vadovavęs Karalystės žvalgybai princas Bandaras bin-Sultanas pareiškė, kad Persų įlankos šalys pasirengusios atakuoti Irano branduolinius objektus, net jei tai nepatiktų Amerikai. Pastaroji yra Saudo Arabijos sąjungininkė, bet Vašingtonas prezidento Baracko Obamos iniciatyva susitarė su Teheranu dėl šio branduolinės programos mažinimo, taip padėdamas panaikinti Iraną varginusias tarptautines sankcijas. Susitarimas labai sunervino Tel Avivą, kuris tradiciškai irgi yra JAV sąjungininkas.
Izraelis visų kare su visais mėgina išlikti neutralia „Artimųjų Rytų Šveicarija“, bet ir daryti viską, kad konfesinėje konfrontacijoje išloštų sunitų koalicija. Regione kaip niekur kitur galioja principas – „mano priešo priešas yra mano draugas“. Per pusantrų metų įvyko penki Saudo Arabijos ir Izraelio oficialių atstovų susitikimai, o po 2015-ųjų birželio 5 dieną Vašingtone įvykusio Izraelio užsienio reikalų ministerijos generalinio direktoriaus Dorio Goldo bei saudų pasiuntinio Anwaro Majido Eshki susitikimo pastarasis paviešino 7 punktų planą, kurio pirmieji buvo – taika su Izraeliu bei režimo pakeitimas Irane. Dar praėjusio amžiaus pabaigoje, bet ką, skelbusį net prielaidą apie taikos tarp Izraelio bei Saudo Arabijos galimybę, būtų palaikę pamišėliu.
Neramūs laikai
Būtų naivu tikėtis, kad situacija planetoje 2016-aisiais staiga ims ir stabilizuosis. Turkijos-Sirijos sienos ilgis siekia 900 kilometrų, turkams ją teks visiškai uždaryti, bet nežinia, ar tam pakaks resursų. Jei nepakaks, teroristinių grupuočių aktyvumas neslops mažiausiai iki to laiko, kol Sirijos krizė nebus išspręsta bent jau politiniame lygmenyje. Juo labiau, kad Ankara atvėrė savo karines bazes šalies pietryčiuose Vakarų koalicijai, taigi ir pavertė save teroristų taikiniu.
Antivakarietiškas nuotaikas eskaluoja Kremliui paklusni valstybinė žiniasklaida – 1990-aisiais Ameriką prieše laikė 2 proc. rusų, 2015 metais – jau 59 proc. Gruodžio 31-ąją Rusijos prezidentas pasirašė naują Nacionalinio saugumo strategiją, kurioje viena didžiausių grėsmių nurodomas Atlanto aljansas – metų pradžioje gynybos ministro Sergejaus Šoigu pranešimą, kad Rusija Vakarų kryptimi šiemet formuos 3 papildomas divizijas, dera laikyti Strategijos praktine pasekme.
Cinikai ne siūlo, bet logiškai, nesiskaitydami su priemonėmis, siekia primesti savo dienotvarkę. Praėjus ketvirčiui amžiaus nuo sparnuotos Franciso Fukuyam'os frazės-antraštės apie „istorijos pabaigą“ geopolitika grįžta ir į Vakarus, nors ten ją su palengvėjimu buvo pradėję užmiršti. Tame sename-naujame pasaulyje, panašu, kuo toliau, tuo labiau kiekvienas geopolitinis žaidėjas, koks didelis (vadinasi, įtakingas) ar mažas būtų, ima užsidaryti vien ties savais interesais. Gi planeta tame vis greitėjančiame atomizavimosi procese darosi panaši į parako statinę. Kažkam tai naudinga, nors blaivia nuovoka tokią „naudą“ sunku suvokti.
Kita vertus, Vakarai buvo laidojami visada. Kovo 3-ą d., kalbėdamas Londono aukštojoje ekonomikos mokykloje, Vokietijos finansų ministras Volfgangas Scheublė sakė, kad prezidentas V. Putinas prisibijo Europos socialinio bei demokratinio modelio. Maskvą gąsdina ne tiek ES plėtra ar NATO, kiek prie Rusijos artėjanti Europos „minkštoji galia“. Senasis Žemynas neturi kitos išeities kaip priešintis bandymams skaldyti ES šalis-nares, priešingu atveju, – blogai bus visiems.