Galėtų būti įspūdžiai iš puikių kultūrinių renginių premjerų ir įvykių: naujas Maskvos meno teatro pastatymas, Zviagincevo filmas, grupės „Akvarium“ albumas ar kitos neišsemiamo mūsų kūrėjų talento apraiškos. Arba pasakojimai apie keliones po Rusijos gilumą, kurią tiesiog dievinu – didinga gamta, istoriniai paminklai, nesugadinti žmonės... Yra kuo žavėtis, tačiau ten karaliauja nostalgija. Bet visai neseniai mano gyvenime pasitaikė tokia netikėta šventė – pretekstas ir aktualus, ir svarbus, ir „tautiškas“ !
Jauni nepažįstami žmonės (tada dar nežinojau, KOKIE jauni) pakvietė dalyvauti Sankt Peterburge organizuotame renginyje gana keistu pavadinimu „Geek Picnic“. Greičiausiai reikėtų paaiškinti, kas tas geek‘as – žargoninis žodis, ne rusų kilmės, pradėtas vartoti palyginus ne taip ir seniai. Iš pradžių šį žodį verčiau kaip „botanikas“ – ne itin mėgstantis bendrauti jaunas žmogus, visą save atiduodantis mokslams. Tačiau tokiai apibrėžčiai lyg ir tinkamesnis angliškas žodis nerd – sociopatas keistuolis moksliukas. Tipišką geek‘ą apibūdinčiau kaip vaikiną ar merginą, aktyviai besidomintį šiuolaikinės civilizacijos naujovėmis, technologijomis – nuo kompiuterių iki elektromobilių, nuo dizaino iki kosmonautikos.
Atskira ir pati gausiausia eksponatų grupė – robotai! Robotai visiems skoniams, įvairiausių dydžių ir paskirčių – nuo roboto–tatuiruočių meistro iki bepiločių (taip taip, skraidančių), skraidinančių picas. Dauguma technologijų stebuklų – rusų darbai, tačiau buvo ir dalyvių iš užsienio – teko bendrauti su olandais, kinais, kanadiečiais ir anglais.
Be to, norintiems praplėsti akiratį, sudirginti protą ir kūną, buvo siūloma:
· Vaikams skirta erdvė, kur siūlyti pažangiausi žaidimai, modelių kūrimo dirbtuvės, cheminiai eksperimentai ir bandymai;
· Mokslo populiarinimui skirtos paskaitos, pavyzdžiui „Kodėl meilė akla?“, „Šiuolaikinis maistas: kaip, maitinantis vien chemija, neišeiti iš proto ir iš jo neišvesti aplinkinių?“ ir t. t.;
· Pramoginė programa: robotų orkestras ir kiborgų šou, varžybos ir konkursai, „Tesla Show“, mobilus planetariumas, sferinis kino teatras ir panašūs stebuklai;
· Maistas: nuo hipsterių mėgstamo greitojo maisto iki gurmaniškų delikatesų; prisipažinsiu – neragavau.
· Parduotuvėse – juokingi suvenyrai, autoriniai marškinėliai ir įvairūs niekučiai.
Buvo įrengta ir atskira VIP zona, kur davė nemokamo šampano, tačiau ten nebuvo nė vieno žmogaus. Visi išėjo pasitikti ateities.
Anksčiau tokiuose moderniųjų technologijų karnavaluose būti neteko, tačiau esu įsitikinęs, kad jie vyksta įvairiuose miestuose ir šalyse. Gali būti, kad tokie renginiai būna dar brangesni ir rimtesni nei tas, kuris savaitgalį vyko Sankt Peterburge. O ir pats nė iš tolo neprimenu geek‘o (nors paskaitą apie muzikaliuosius skaitmeninius viduramžius ir išklausiau). Tačiau buvau ir vis dar esu be proto sužavėtas to, ką pamačiau ir išgirdau šiame renginyje. Ne mažiau džiaugiuosi tuo, ko ten NEPAMAČIAU (iš malonios nuostabos sproginau akis, kaktoje net išryškėjo raukšlės):
· Nė vieno policininko, kurių liūdnai grėsminga išraiška ir nusiteikimas gali sugadinti nuotaiką net ir linksmiausioje šventėje; vos keli tvarkingi apsaugos darbuotojai prie įėjimo į VIP zoną – tai buvo visi „prižiūrėtojai“.
· Nė vieno rūkančio. Baigęs pasakojimą ir sulaukęs auditorijos pripažinimo, paklausiau: „Nejaugi iš jūsų niekas nerūko?“. Vienas vaikinas atsakė: „Šiaip rūkau, bet čia kažkodėl visai nesinori“.
· Nė vieno girto snukio – nors visur buvo galima gauti alaus, o keliose vietose ir stipriųjų gėrimų.
· Norėčiau pabrėžti, kad „Geek Picnic“ buvau nuo penktos iki dešimtos valandos vakaro, apėjau viską ir spėjau apžiūrėti visus. Mano skaičiavimu, žmonių – praktiškai vien jaunimo – ten šeštadienį susirinko 10 tūkst. (organizatoriai sakė, jog, sprendžiant pagal parduotų bilietų skaičių, net 12 tūkst.). Taip, ir nė vieno (pastebimai) girto. Triuškinantis smūgis visiems išankstiniams nusistatymams ir stereotipams!
Šio renginio ideologas ir pagrindinis organizatorius – Nikolajus Gorelas. Iš pirmo žvilgsnio jam ir visai jo komandai (o jų visai nedaug, dešimt žmonių, neskaičiuojant savanorių) – 20-25 metai. Šventę surengė „sau“: „Aš, nors turiu humanitarinį išsilavinimą, visada labai domėjausi mokslu ir technologijomis, norėjosi žinoti, kas per daiktas tas didysis hadronų priešpriešinių srautų greitintuvas, norėjau pabendrauti su astronautais... Štai ir pavyko tokia avantiūra, kiekvienais metais ji vis auga“. Paklausiau, ar nekyla problemų su miesto valdžia arba stačiatikiais aktyvistais – juk pavadinimas tikrai nerusiškas, ausiai neįprastas... „Taip, pavadinimas sukėlė klausimų, tačiau, kai paaiškinome, jog geek tai ne gay, piliečiai apsiramino. Šiais metais net gubernatorius grasino apsilankysiąs...“.
Nežinau, ar gubernatorius Poltavčenka apsilankė „Geek Picnic“. Spėju, jog jį – kaip blaivybės ir sveiko gyvenimo būdo šalininką – renginys turėjo labai pradžiuginti. Tiesa, stačiatikių simbolikos nebuvo, o ir Rusijos valstybės simbolikos – minimaliai. Jeigu atėjo, palaikė – nuostabu; jeigu nepasirodė – jo bėdos...
Mane jaudina kita problema. Formuluočiau ją taip: ar visi šie nuostabūs jauni žmonės – entuziastingi ir linksmi (ir jų tiek daug) – bus reikalingi šiandieninei Rusijai? Kaip jų ryžtas kurti ateitį atsilaikys prieš „didingos praeities“ gerbėjų spaudimą? Ar pavyks jų drąsioms globalinėms ambicijoms išgyventi vis didėjančios izoliacijos sąlygomis? Nežinau. Belieka viltis ir tikėti, jog šiam nuostabiam jaunimui – o tai reiškia, ir visai šaliai – viskas bus gerai.