A. Troickis. Londonas. Turtuoliai. Irgi verkia

Senas draugas, žurnalistas ir rašytojas, Johnas Kampfneris pakvietė į savo naujos knygos pristatymą. Dirbo prie jos trejus metus, labai storas tomas, pavadinimu „The Rich“ – „Turtuoliai“. Nebūdamas turčiumi, patikrinau, kiek kainuoja bilietas iš Talino į Londoną ir atgal, ir išsiaiškinau, kad pigių skrydžių bendrovių paslaugos atsieis šeimos biudžetui 70 eurų (iš esmės, galima rasti ir pigiau, tačiau mane domino labai tikslios datos).

Iš Maskvos – penkis kartus brangiau. Trumpiau tariant, galima sau leisti pasveikinti brangų kolegą ir aplankyti mylimą miestą, kuriame nebuvau jau apie metus. 

Pokalbiui apie turtinguosius ir turtus Londonas, ko gero, pati tinkamiausia vieta. Niekada nebuvau Tokijuje ir Šanchajuje, tačiau kitose „pasaulio sostinėse“ pasirodau reguliariai ir galiu patvirtinti, kad visos jos britų megapolio fone atrodo blankokai. Niujorką dar sovietų propagandininkai pavadino „kontrastų miestu“ – tokiu jis ir liko; netgi Manhatane prabangių statinių kaimynystėje lengvai rasite itin apleistus ir skurdžius kvartalus, o jau apie Bronksą ir Kvinsą nėra net ką kalbėti. 

Berlynas kažkuo primena Brukliną – linksmas, gyvas, įdomus ir augantis miestas, tik viskas išreikšta kažkaip kukliau ir, kaip tik, „skurdžiau“ nei Londone. Paryžius visiškai nebesivysto ir pastebimai nusmurgo – primena sparčiai vystančią ir nelabai sveiką gražuolę. Maskva įspūdinga savo užmojais ir intensyvumu, tačiau turtingumas, apie kurį kalbame, visada eina koja kojon su komfortu ir tam tikru rafinuotumu, o to Rusijos Federacijos sostinėje nė su žiburiu nerasi. Trumpai tariant, Londonas valdo ir, beje, tai ką tik patvirtino skaičiai – pagal investicijų dydį Niujorkas dar šiek tiek lenkia Londoną, tačiau pastaraisiais metais Niujorke jos augo 10 procentų, o Londone – daugiau kaip 30 procentų! Beje, įdomu ir tai, kad Niujorke investuoja daugiausiai savi, amerikiečiai, o Londone – viso pasaulio turtuoliai.

Kiekvieną kartą čia atvykęs aptinki milžiniškas beprotiškų naujų statybų erdves – kažkada tai buvo Doklandas, paskui – pietinė Temzės krantinė, vakarų Čelsis, rajonas į šiaurę ir rytus nuo Sičio... Dabar ėmėsi dar vienos niūros pramoninės zonos – prieš „Kings Cross“ ir „St Pancras“ traukinių stotis esančių erdvių, o tuo pačiu ir šių Viktorijos laikus menančių stočių. Tiesiog atpažinti neįmanoma: erdvios aikštės su fontanais, muziejai ir dizaino centrai, raudonos plytos ir chromas, o „Kings Cross“ apdengė stikliniu kupolu. Viename po juo esančiame kampe įsikūrė naujas angliškas atrakcionas „Platforma 9-3/4“. Taip ta pati, iš kur Haris Poteris su draugais išvyko į Hogvartsą. Norinčiųjų nusifotografuoti su vežimėliu, įvažiuojančiu į plytų sieną, eilė ilgesnė nei Beikerio gatvė, 221!

Mokestis už visus Londono malonumus taip pat didelis, o nekilnojamo turto kainos tiesiog absurdiškos. Gerame rajone, tarkime, už pusę milijono eurų galima įsigyti nebent rūsyje esančią 20-30 kvadratinių metrų bendro ploto studiją. Beje, jeigu tame pačiame Niujorke Manhatanas jums ne pagal kišenę, galima įsigyti gyvenamąjį plotą Brukline ar Kvinse, o jeigu ir ten brangu – pirmyn į Long Ailendą, vis tiek metro nesunkiai pasieksite centrą. Londone šios problemos taip lengvai neišspręsi. Juo labiau, rusų skaičius mieste auga, man, bent jau, taip sakė. Nors „iš akies“ atrodo atvirkščiai, mat rusų kalbos centrinėse miesto gatvėse girdėti gerokai mažiau. „Tiesiog elgiasi kur kas tyliau“, – paaiškino bičiulis iš BBC. Ir čia pat prisiminė neseniai gatvėje nugirstą pokalbį. Rusė dama apsidairo aplinkui ir negarsiai sako partneriui: „Siaubas, kiek gi čia atvykėlių...“

Rusų diaspora Londone skilo į „Krymnaš“ (Krymas mūsų, red.) ir „Putin ch-lo“, kaip ir visur. Tiesa, lyginant su Talinu, proporcija kitokia. Tačiau draugai taip pat pykstasi, o viena pažįstama šeima netgi dėl to skiriasi. Bohemiškas tūsas taip pat pritilo, nepaisant oficialiai paskelbtų Rusijos kultūros metų Didžiojoje Britanijoje – buvo atšauktas rusų kino festivalis ir kelios parodos, „Tate Modern“ spindi viena grandiozinė Kazimiro Milevičiaus retrospektyva.

Valerija ir Kobzonas pasirodė „Royal Albert Hall“. Sprendžiant pagal niekam iš vietinių nežinomos „Valeria and friends“ plakatų gausos, reklamai buvo išleista šešiaženklė suma svarais – įdomu, iš kur pinigai? Dėl suprantamų priežasčių daugelis protestuoja, tačiau vietos valdžia, kaip visame kame, maksimaliai pragmatiška – jeigu pinigai sumokėti, tegul daro ką nori! Tai, beje, greičiausiai pagrindinė neišvengiamo Anglijos populiarumo tarp mūsų pabėgusių katorgininkų (taip čia patys save vadina tie, kurie „sėdo į dugną“ Londone, gerai padirbėję Rusijoje) priežastis – ekstradicijos iš Didžiosios Britanijos už pakaltinamus ekonominius ir politinius nusižengimus tikimybė praktiškai lygi nuliui.

Susitikau su keliais prie „rimtų žmonių priskiriamais pažįstamaisiais. Visi jie tikri profesionalai, politiškai NE motyvuoti – ekonomika&finansai&jokios ideologijos. Tėvynės Rusijos perspektyvas mato itin niūromis spalvomis. „Parduok ten viską ir dink. Ir dar – kaip įmanoma greičiau“. – „Nagi, manau, viskas bus gerai...“ – „Na na, 1917 metais taip pat daugelis taip galvojo“. Vienas iš žinovų, investicijų bankininkas iš Sičio, gerai pažįsta ir dirba su Vladimiro Putino draugu, garsiuoju Genadijumi Timčenka. Sako, kad naftos pardavėjas labai liūdnas, ir, beje, nusiminė jis dar prieš tai, kai krito žaliavos kainos. „Aš jo klausiu – kodėl tu nepasipasakoji savam? O jis atsako: beprasmiška, kol pats nepajausi... o žodžiai jo neveikia“. Nežinau, tai tiesa ar ne. Tačiau, žinoma, nelinksma, kai pagrindinis viršininkas tampa paskutiniu, kuris susiprotėja.