A. Troickis. Nereikia demonizuoti Rusijos gyventojų

Kiekvieną savaitgalį man tenka vis nauji neformalūs nuotykiai! Dar nespėjęs atsigauti po mokslo populiarinimui skirtos iškylos Sankt Peterburge, atsidūriau kiek mažesniame mieste – Paidėje, kur dalyvavau Nuomonių festivalyje. Iki tol esu lankęsis Estijos Paidės mieste tik kartą 1971 metais, kai teko nemažai pakeliauti po Estiją autostopu.

Iš tų laikų nieko neatsimenu, bet ten nieko ir nepasikeitė: tipinis tylus provincijos miestelis, kuriame tik viena lankytina vieta – žavūs Livonijos ordino pilies griuvėsiai. Dar svarbu žinoti, kad Paidėje gimė žinomas šiuolaikinis kompozitorius Arvo Partas ir Livonijos kare žuvo opričnikų vadas Maliuta Skuratovas. Pastarajam čia įvykusio festivalio kontekste galima suteikti šiokią tokią simbolinę prasmę.

Taigi „Arvamusfestival“ Paidėje vyko antrą kartą ir per metus spėjo stipriai ūgtelėti. Surengti šį festivalį sugalvojo iš švedų idėją pasiskolinusi jauna dama, vardu Kristi Liiva, kuri, sprendžiant iš trumpo mūsų pokalbio, yra vietinė. Kaip žinoma, Paidės miestas įsikūręs pačiame Estijos centre, o festivalis rengiamas šio miesto centre, tarp pilies griuvėsių, aplink restauruotą aštuonkampį bokštą. Vaizdelis žavingas: pilies griuvėsiai, žalia žolytė, pavėsinės ir palapinės. Iš viso skirtingų partijų, organizacijų ir privačių įmonių pastatytų diskusijoms skirtų pavėsinių buvo apie trisdešimt. Palapinėse – knygos, suvenyrai ir užkandžiai (man patiko vietnamietiški makaronai). Viskas kompaktiška, tačiau erdvės pakanka, atmosfera miela ir atpalaiduojanti.

Artemijus Troickis

Politinio streso atmosfera dabartinėje Rusijoje nedaug tesiskiria nuo Leonido Brežnevo TSRS (gyvenau joje, todėl žinau). Įsivaizduokite – 1982-ieji, pas mus namo ateina sociologai ir domisi, kaip mes vertiname Komunistų partiją ir asmeniškai Leonidą Iljičių Brežnevą, ar palaikome broliškos pagalbos teikimą Afganistanui. Jei tik nesate atsidavęs disidentas, kuriam nėra ką prarasti, savaime suprantama, kad išlemensite „pritariame“...

Nežinau, kiek žmonių šis festivalis pritraukė Švedijoje, tačiau čia jų nebuvo itin daug. Manau, viso jų čia buvo apie porą tūkstančių, nevertėtų pamiršti, kad dalyvavimas šiame renginyje – nemokamas. Tai buvo labiau ne liaudžiai, o elitui skirtas renginys. Šis festivalis subūrė aktyvistus: politikus, žurnalistus, vadovus, ekologus, inovatyvius verslininkus ir t.t., įskaitant net ir pedagogus. Dėl šios priežasties šis renginys labai naudingas, nes sukuriamas mažos valstybės efektas: vienoje vietoje galima sutikti visus, pradedant aukšto rango valdininkais ir baigiant bohemos atstovais. Be to, su visais jais bendrauti labai paprasta! Aš, pavyzdžiui, labai norėjau susipažinti su Estijos švietimo ministru iš dabartinės vyriausybės Jevgenijumi Ossinovskiu – tai man pavyko padaryti be jokio vargo.

Tiesa, jei nebūčiau šiame festivalyje sutikęs daugybės pažįstamų, šioje nuomonių šventėje jausčiausi svetimas. Estų kalbos aš nemoku, o rusų ir anglų kalbos kiekis renginyje buvo minimalus: nei sinchroninio vertimo (kokie užmojai!), nei anonsų festivalio programoje. Diskusijų rusų kalba taip pat buvo nedaug – mano paskaičiavimais, tokių per dvi festivalio dienas buvo vos trys. Keista, nes Rusijos tema, kaip man sakė daugelis renginyje dalyvavusių žurnalistų, diskusijose ji buvo keliama nuolat , o analizuojami įvairiausi šios temos aspektai. Įrengta net speciali integracijos aikštelė – štai kokie klausimai ten buvo keliami:

„Paraleliniai Estijos pasauliai – kas toliau?“ Šioje diskusijoje buvo kalbama apie tai, kad daugelis estų ir rusų gyvena autonomiškai ir neketina suartėti. Ar įmanoma ir reikia šią situaciją keisti?
„Kas iš tikrųjų trukdo suartėti?“ Ta pati istorija, tik konkrečiau, remiantis integracijos programos pavyzdžiu.
„Kaip pilietinė visuomenė apsaugos mus nuo vidinių konfliktų?“ Ar galima nelabai pasitikint politikais ir verslininkais, kuriems rūpi tik jų pačių interesai, pasikliauti neformaliomis organizacijomis, siekiant įveikti susiskaldymą?
„Ko dar neišmėginome?“ Vienintelė diskusija rusų kalba – šaunuoliai, kad padirbėjo!

Diena anksčiau aš taip pat tobulinau savo polemikos (kaip man pasirodė, pernelyg draugiškos) įgūdžius gimtąja kalba. Laikraščio „Postimees“ rusų redakcija surengė pasisėdėjimus štai tokia tema: „Naujoji rusų karta: tarp Rusijos ir Vakarų“. Nemanau, kad turiu teisę šnekėti apie rusakalbį Estijos jaunimą – jo beveik nepažįstu, o Rusijos geografija šiek tiek kitokia, labiau tarp Vakarų ir Šiaurės Korėjos... Vis dėlto išsakiau sau pačiam labai svarbią mintį: nereikia demonizuoti Rusijos gyventojų, neva vos ne visiems jiems būdingas agresyvumas ir kraujo troškimas.

Tokios išvados daromos, visų pirma, sociologinių apklausų pagrindu, kurios iš tiesų rodo, kad 90 proc. Rusijos piliečių palaiko išprotėjusios Rusijos valdžios vykdomą politiką, o 70 proc. nori karo su Ukraina ir pan. Tikėti šiais skaičiais negalima net ne dėl to, kad jog neatspindi tiesos! Svarbu tai, kad politinio streso atmosfera dabartinėje Rusijoje nedaug tesiskiria nuo Leonido Brežnevo TSRS (gyvenau joje, todėl žinau). Įsivaizduokite – 1982-ieji, pas mus namo ateina sociologai ir domisi, kaip mes vertiname Komunistų partiją ir asmeniškai Leonidą Iljičių Brežnevą, ar palaikome broliškos pagalbos teikimą Afganistanui. Jei tik nesate atsidavęs disidentas, kuriam nėra ką prarasti, savaime suprantama, kad išlemensite „pritariame“... Lygiai tas pats vyksta ir dabar: jei nenorite sau užsikrauti didelių bėdų ir mažų bėdelių, nedėkite varnelės, kur nereikia. Visi pažadai dėl apklausų anonimiškumo... na, kas gi jais tiki!

Baigdamas norėčiau atsiprašyti: diskusijos metu citavau vieną necenzūrinį posakį, nežinodamas, kad diskusija filmuojama, todėl mano ištartas nenormatyvinės leksikos žodis atsidūrė internete. Kaltas! Tačiau raginu atkreipti dėmesį į tai, kad pievoje prie pavėsinės vaikų tikrai nebuvo... Apskritai festivalis pavyko! Galbūt vertėtų jį surengti Narvos pilyje?