A. Troickis. Paskutinis merci

Štai ir susipažinome! Perskaičiau savo pirmųjų apybraižų komentarus: jų kiekis mane nustebino, tačiau jų kokybė – nuliūdino. Jokių pagrįstų prieštaravimų ar bent jau juoką keliančio „trolinimo“ (autorės Skulskajos aš, deja, nepažįstu, taigi, jei tai buvo humoras, jo įvertinti negalėjau). Perskaičiau nemažai raginimų, panašių į „lauk iš mūsų smėlio dėžės, užsienio šnipe!“. Kadangi rimtai ginčytis nėra jokios prasmės, pasidalinsiu vos pora pastabų.

Mane pulti yra neproduktyvu: esu ramus žmogus, turiu beveik 40 metų imunitetą įvairioms neapykantos reiškimo formoms), na o pykti ant Andrejaus Makarevičiaus būtų visiškai kvaila – tai akivaizdi dramblio ir skruzdėlių situacija. Jei vis dėlto labai jau norisi išlieti visus savo kompleksus bei pasikelti kitų žmonių sąskaita – prašom, anoniminis chamiškumas internete nebaudžiamas!

Tai, kaip sakoma bedvasėje Europoje, „jūsų problemos“: norite – skaitote ir burnojate, nenorite – neskaitote ir saugote savo psichinę sveikatą. Mano reikalas – kurti kokybiškus tekstus įvairiomis temomis, sąžiningai aprašyti tai, ką matau ir galvoju, tačiau savo pasaulėžiūros niekam piršti neketinu. Šį apybraižos žanrą galima būtų apibūdinti Dimos Krylovo laidos apie keliones pavadinimu „Nevykę užrašai“.

Pastarąsias dvi savaites su šeima praleidome Prancūzijoje. Niekada nebuvau frankofilas, tačiau su sūnumi Ivanu sutarėme, jog, jei jis sėkmingai baigs mokslo metus (baigė jis juos vien penketais, vienintelį trejetą gavo iš kūno kultūros), parodysiu jam Paleontologijos muziejų ir Evoliucijos galeriją Paryžiuje, o kartu ir Eifelio bokštą, kuris jį sudomino inžineriniu požiūriu. Mano žmona taip pat palaikė šį sumanymą.

Artemijus Troickis

Su vaikais Prancūzai elgiasi savotiškai, lyg su mažais suaugusiais – griežtai, jokių meilikavimų ar nuolaidų. Dėl tokio elgesio mažieji prancūzai daug labiau disciplinuoti, atsakingi bei turintys geras manieras nei jų bendraamžiai rusai, amerikiečiai ar netgi vokiečiai.

Į Paryžių nuskridome mažučiu „Estonian Air“ lėktuvu. Turiu vos vieną priekaištą – be reikalo jie perėmė SAS oro linijų šykštuolišką politiką, kai lėktuve net vandenį reikia pirkti. Juk tai nėra pigių skrydžių bendrovė... Oro uoste įvyko štai toks nutikimas: mums iš terminalo einant link taksi stovėjimo aiktelės, prie mūsų puolė „afroprancūzas“ ir pasiteiravo, ar ieškome taksi į Paryžių. „Tada jums ne čia, taksi į Paryžių apačioje!” – patikino jis ir pamėgino mus nuvilioti paskui save. Jau buvau pasiruošęs apsisukti, tačiau staiga viską supratau. „Ar jūsų automobilis stovėjimo aikštelėje?“ – paklausiau. „Na taip...“ – nenoriai atsakė jis. „Atleiskite, tačiau mes geriau vyksime normaliu taksi”, – pareiškiau aš. Į tai jis agresyvokai sureagavo patikindamas, kad jis – taip pat profesionalas. „Jei esi profesionalas, tai bent jau nemeluok“, - atkirtau. Į Trokadero už 45 eurus (apie 155 litus) mus atvežė mielas pagyvenęs portugalas.

Paryžiaus gerbėjas pavadintų šio miesto stilių išlaikytu, tačiau, mano manymu, jis vienodas. Žinoma, čia yra atskirų nuostabių vietų: Monmartras, Marė, Šv. Liudviko sala bei pavieniai visiems puikiai žinomi statiniai, tačiau jie paskęsta tarp monolitinių imperinių XIX amžiaus statinių. Be jokios abejonės, tai puiki vieta apsipirkti ir skaniai pavalgyti. Kainos restoranuose panašios kaip ir Maskvoje (kokybės vertinti nesiimu), tačiau kainų balansas šiek tiek kitoks: pigūs patiekalai (pavyzdžiui, pica) Paryžiuje daug brangesni, o brangūs patiekalai – pigesni.

Geras vynas čia pigesnis net keletą kartų bei yra maksimaliai prieinamas. Šiek tiek keblesnė situacija su lankytinomis vietomis: puikiai žinoma, kad Prancūzija – labiausiai turistų lankoma šalis. Per metus jų čia apsilanko 85 milijonai, o didžioji į šią šalį atvykstančių turistų dalis tenka būtent Paryžiui. Tai ypač juntama vasarą. Standartiniuose turistiniuose maršrutuose spūstys lyg turguje, o po alinančiais saulės spinduliais vingiuojančios kilometrinės eilės prie Eifelio bokšto, Dievo Motinos katedros, Versalio rūmų, Luvro ir t.t. kelia nuoširdžią užuojautą, ypač žinant, jog daugeliu atvejų šių eilių galima išvengti: bilietus į kai kuriuos objektus galima užsisakyti internetu, į Orsė muziejų ir Dievo Motinos katedrą geriau eiti ryte, kai šių objektų durys tik atveriamos, į Luvrą galima iš viso neiti (ten visko labai daug ir nuobodu), o Versalyje galima pasivaikščioti didžiuliame parke ir paplaukioti valtimi, o ne vaikščioti po vienodas rūmų sales. Jau nekalbu apie Disneilendą. Neatmetu galimybės, kad lapkričio ar vasario mėnesį ten galbūt visai miela, tačiau liepą... tai siaubinga.

Paryžiuje su vaikais lankiausi pirmą kartą, tačiau pasistengsiu to daugiau nedaryti: pramogų jiems čia maža, parkų beveik nėra, skveruose išsibarsčiusios vaikų aikštelės paprastai skurdžios ir mokamos. Lidijai buvo smagu nebent suptis ant gražių karuselių. Tačiau iš tikrųjų mus šokiravo kas kita: metro vyrai ir jaunimas nė karto neužleido vietos ketverių metų mergaitei! Jie sėdėjo, žiopsojo, tačiau nė nepasijudino. Vienintelį kartą savo vietą užleido moteris, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, buvo rusė... Nemėginsiu pateisinti prancūzų elgesio viešajame transporte, tačiau noriu pastebėti, kad čia su vaikais elgiamasi savotiškai, lyg su mažais suaugusiais – griežtai, jokių meilikavimų ar nuolaidų. Dėl tokio elgesio mažieji prancūzai daug labiau disciplinuoti, atsakingi bei turintys geras manieras nei jų bendraamžiai rusai, amerikiečiai ar netgi vokiečiai.

Dar nuvykome į kurortinius miestelius – buržuazinį Dovilį ir bohemišką Truvilį. Aplankėme seną draugę fotomenininkę Nataliją. Rusijoje ji nesilankė jau gana ilgai, Vladimirui Putinui didelių simpatijų nejaučia, patylomis nekenčia Europos bei svajoja, kad jos 25-erių dukra rastų gerą vaikiną rusą. Jau senokai pastebėjau, kad dabartinę Rusiją daug patogiau mylėti gyvenant už jos ribų, o Europą – gyvenant Rusijoje... Numušto lėktuvo katastrofa įvyko kaip tik mums būnant Prancūzijoje. Negaliu pasakyti, kad į tai čia buvo reaguojama ypatingai aštriai: pavyzdžiui, tuo pačiu metu Gazos ruože Izraelio įvykdytas išpuolis Paryžiuje sukėlė labai triukšmingas protesto akcijas, tačiau pastebėjau vos keletą antiputiniškų grafičių Ukrainos tema. Gali būti, jog pasipiktinimo trūkumas susijęs su tuo, kad pirmuoju smuiku Vakarų orkestre griežia JAV. Be to, Prancūzijoje stipriai jaučiamas tiek kairiųjų, tiek ir dešiniųjų antiamerikietiškas nusiteikimas. 

Na ir desertui – butą mes nuomojomės name, kur Bernardo Bertolucci filmavo „Paskutinį tango Paryžiuje“. Dėkoju Senai – nuo jos dvelkė vėsa.