A. Troickis. Rusijoje trošku, o „naujo posūkio“ viltys – iliuzija

Привет-tere-svejki-labas! (Iš šiaurės į pietus ). Esu Artemijus Troickis – žurnalistas, dėstytojas, radijo didžėjus, televizijos laidų vedėjas. Praktiškai visą gyvenimą gyvenau ir dirbau Maskvoje. Vedęs, du nedideli vaikai (yra dar ir vyresni, bet jie gyvena savarankišku režimu). Birželį man sukako 59 metai.

Ir štai, šiame ne itin perspektyviame amžiuje nusprendžiau žengti tipiškai jaunatvišką žingsnį: išvažiavau dirbti į kitą šalį. Kaip dainuoja Davidas Bowie – „A new career in a new town“. Žinoma, tai savotiškas eksperimentas – su savimi ir su savo šeima. Šeima, savo rizikai, idėją palaikė, ir dabar susidomėjusi stebi. Nenorėdamas dramatizuoti situacijos, iškart pabrėšiu: liksiu profesionaliai aktyvus Rusijoje (bent jau taip tikiuosi), veiklos kiekis nesumažės. Tiesiog dabar darbas pasiskirstys tarp Maskvos, Talino ir Helsinkio. Tai pareikalaus padidinto mobilumo, bet fiziškai aš jaučiuosi visai neblogai. Psichologinėje plotmėje taip pat viskas džiugina: dažnai lankausi Baltijos šalyse, čia turiu begalę tikrų draugų, čia daug nuostabios muzikos ir kitokio meno; bet svarbiausia – aš myliu šias mažas, viena į kitą nepanašias šalis. Be to, gimtoji Rusija visai šalia – būtent tai, beje, tapo lemiamu veiksniu, kodėl mes nusprendėme įsikurti Taline, o ne Niujorke, kuriame universitetai ne prastesni, o pinigų daugiau.

Artemijus Troickis

Jaučiu kitokį dalyką, ir labai stipriai: dabartinėje Rusijoje, kuri yra engiama kvailų naujų įstatymų, ir sovietinio revanšizmo atmosferoje tapo sunku ir trošku. Be to – ir tai itin svarbu – kitaip nei kitais nelengvais pastarojo meto laikotarpiais (1998, 2008 m...), viltys dėl „naujo posūkio“ yra akivaizdi iliuzija. Esu tikras, kad daugelis taip nemano, bet aš aiškiai jaučiu, kad mes riedam atgal... Trumpai tariant, norisi atidaryti orlaidę, jei jau užkalamas langas į Europą.

Dabar pora žodžių apie tai, kas visus domina labiausiai – sprendimo motyvai. Žinoma, galėčiau išsisukinėti ir pasakyti, kad tiesiog gavau gerą pasiūlymą, sutikau ir taškas. Nors profesionalūs interesai ir iššūkis šioje istorijoje mane neabejotinai stipriai veikia. Vis dėlto nesu aš toks užkietėjęs karjeristas – juo labiau, kad tėvynėje mano reikalai klostėsi gal ir ne idealiai, bet stabiliai gerai: pinigų uždirbu pakankamai, vejamu ir nereikalingu nesijaučiu. Tačiau jaučiu kitokį dalyką, ir labai stipriai: dabartinėje Rusijoje, kuri yra engiama kvailų naujų įstatymų, ir sovietinio revanšizmo atmosferoje tapo sunku ir trošku. Be to – ir tai itin svarbu – kitaip nei kitais nelengvais pastarojo meto laikotarpiais (1998, 2008 m...), viltys dėl „naujo posūkio“ yra akivaizdi iliuzija. Esu tikras, kad daugelis taip nemano, bet aš aiškiai jaučiu, kad mes riedam atgal... Trumpai tariant, norisi atidaryti orlaidę, jei jau užkalamas langas į Europą.

Tai pirmasis pranešimas (arba, šiuolaikiškai, post‘as) reguliarioje skiltyje (tinklaraštyje), kurią rašau DELFI. 

Visi apsukrūs autoriai skiltis stengiasi su laiku paversti knygomis. Man iki šiol tai irgi pavykdavo: dešimtajame dešimtmetyje rašiau savaitinei skilčiai „Metro Diary“ laikraštyje „The Moscow Times“, ir iš šių rašinių buvo sudarytas rinkinys „Interesting Times“ apie beprotišką Jelcino Rusijos gyvenimą. 2000 m. pradėjau kurti vieną iš pirmųjų šalyje asmeninių interneto svetainių (žodžio „tinklaraštis“ tada dar nebuvo!) – „Диверсант Daily“, jos pagrindu Suomijoje buvo išleista knygą „Paskutinis rusų diversantas“ – jau apie „Putin Light“ tipo laikus.

Kaip klostysis DELFI laikotarpis, kol kas nežinau. Laikantis klasikinių operos ir baleto uvertiūros kanonų, dabar man reikia iškelti pagrindines temas, kurios bus plėtojamos toliau... Galiu numanyti, kad tai bus kelionių nuotykiai, kultūriniai šokai, asmeninės dramos, politiniai skandalai, ekonominės katastrofos ir kiti ramūs priešpensinio Šiaurės Europos gyvenimo džiaugsmai. „Opera Baltica“ – mielas pavadinimas.