Miesto diena
Pirmąjį rugsėjo šeštadienį ir sekmadienį Maskva tradiciškai šventė Miesto dieną. Po savaitės vyks rinkimai į miesto savivaldą, oras – puikus, pinigų kol kas pakanka... Trumpai tariant, valdžia pasistengė, o maskviečiai ir sostinės svečiai aktyviai dalyvavo. Aš taip pat prisidėjau prie šventės – paskambino iš Kultūros departamento ir pasiūlė su dar pustuziniu „viešų žmonių“ rugsėjo 6 dieną surengti ekskursiją po mėgstamas Maskvos vietas. Pasirodo, tokią iniciatyvą parodė patys miestiečiai, balsavę internete.
Na ką gi, nevalia nepateisinti žemiečių lūkesčių – teko senatvėje ir gretutinę gido profesiją įsisavinti! Pasiūliau nestandartinį maršrutą – toliau nuo istorinio centro, Vorobjovo kalvose, kuriose ir gyvenu, tad žinau visus užkampius. „Kaip manote, kiek ateis žmonių?“ – paklausiau damos iš miesto administracijos. „Mūsų apytikriais paskaičiavimais, 20-30 žmonių“, – atsakė ji. Iš vakaro paskambino ir pranešė, kad užsirašė pusšimtis žmonių, „bet pusė, žinoma, nepasirodys“.
Taigi, prie Javaharlalo Nehru paminklo (nepraleidau progos papasakoti anekdotą apie Vasilijų Ivanovičių) manęs lūkuriavo 150 žmonių minia. Žmonės mieliausi ir apsišvietę, beveik visi žinojo, kas yra Kosyginas ir ką ant kaklo nešiojo jaunieji pionieriai. Kai mano pasakojimuose apie vietovę kilo neišvengiamos pauzės, paprašiau užduoti klausimus. Klausimai pabiro iš visų pusių, tačiau per pusantros valandos kol vaikštinėjome – nei vieno apie politiką! Buvo labai nuoširdu ir aš prarėkiau balsą.
Makarevičius
Į nemalonę patekusį muzikantą Andrejų Vadimovičių per savaitę sutikau tris kartus – ko gero, taip dažnai mes nesimatydavome net draugiškos jaunystės metais. Sekmadienį, rugsėjo 7-ąją, jis kartu su Svetlana Surganova surengė labdaros koncertą garsiosios „daktarės Lizos“ – tai mūsų motina Teresė (kalbu be ironijos), kuri dabar gydo sužeistus vaikus iš Ukrainos – fondui paremti. Tiesiog koncerto išvakarėse Užsienio literatūros bibliotekoje pasirodė „mandagūs žmonės“ ir pareiškė, kad renginys čia vykti negali, mat pastate neįrengtos „saugumo sistemos“ (!) Į tai bibliotekos direktorė, dar viena moteris-didvyrė, Jekaterina Ganijeva atsakė, kad jeigu negalima pastate, tai koncertas vyks kieme. Išėjo dar geriau – šiltas vakaras, gražus saulėlydis, skulptūros ir gėlės. Surganovą „akustikoje“ girdėjau pirmą kartą – labai puiki! Makarevičius pasirodė su grupe „Paporotnik“. Įrašą galima pažiūrėti planeta.ru. Rekomenduoju. Nustebino tai, kad liaudies buvo daug, bet žmonės visi nepažįstami. Išskyrus Andrejų Nečajevą, nepastebėjome nei vieno „VIP'o“... Paprastas sutapimas ar bijo įtarimų „pavojingais ryšiais“? Nežinau.
Antradienį Andrejus ir Aleksandras Lipnickiai (grupė „Zvuki Mu“, kanalas „Nostalgija“) svečiavosi mano specialiame muzikinės žurnalistikos kurse Maskvos valstybiniame universitete, kalbėjo apie „rusiško roko“ ištakas. Norinčių paklausyti „gyvų legendų“ atsirado tiek, kad teko užsiėmimą perkelti į talpesnę auditoriją. Po susitikimo Makarevičius pasidalijo taikliu, nors ir nelinksmu pastebėjimu: „Prisimeni, kai mes mokėmės mokykloje, pas mus per šventes į atviras pamokas atvesdavo karo ir darbo veteranus..?“
Vilnius Music Week
Vienai dienai atskridau į Vilnių – kasmetiniame muzikos festivalyje surengiau apskritą stalą „Muzika karo metu“. Kadangi laiko visai nebuvo, koncertinių įspūdžių nedaug – garsūs amerikiečiai „The Darkside“ nuvylė. Bet lietuviai organizavo viską šauniai ir, atrodo, gavosi netgi jaukiau nei prieš metus. Apie diskusiją – be nuspėjamų liūdnų kalbų apie barjerus, sankcijas ir atsisakymus, buvo keletas įdomių momentų.
Baltijos rengėjai kalbėjo apie tai, kad atrado ukrainiečių muziką, pradėjo rengti tenykščių artistų gastroles ir rezultatai teikia vilčių. Žinoma, kažin ar tai kompensuos rusiškos rinkos praradimą, tačiau alternatyva yra. Pačioje Ukrainoje, kaip papasakojo tenykščiai šou pasaulio verslininkai, koncertinis gyvenimas po dramatiškos žiemos atsigavo, rengiama daug nemokamų ir labdaringų akcijų. O vaikinai iš Baltarusijos su nuostaba pažymėjo, kad praktiškai visas vietos muzikinis elitas, įskaitant ir popsą, palaiko Ukrainą ir aktyviai ten koncertuoja. Dar daugiau, opozicijos atstovai ir režimui lojalūs asmenys ne visiškai „konsolidavosi“, bet jų aštrūs ginčai šiek tiek pritilo... Tai jau taip, jei kas ir išlošė iš dabartinio konflikto, tai Kinija, NATO ir „batka“ Lukašenka.
Sankcijos
Tik vakar man pateko į rankas vienas analitinis dokumentas, kuriame išvardinti galimi Rusijos atsakai į naujas Vakarų sankcijas. Įvardinsiu du punktus. Pirmas punktas: draudimas priešo aviakompanijoms skristi virš Rusijos (švelnesnis variantas – Sibiro) teritorijos. Suprantama, koks toliau seks simetriškas atsakas – Rusijos kompanijoms teks atšaukti visus reisus, išskyrus vidaus ir Azijos. Bet svarbiausia net ne tai. „Boeing“ ir „Airbus“ nutraukia atsarginių dalių tiekimą Rusijai ir po 3-4 mėnesių bendrovei „Aeroflot“ ateis galas.
Antras punktas: Rusija atsijungia nuo tarptautinių apmokėjimų sistemos SWIFT. Priminsiu, kad šią priemonę kaip sankciją siūlė Didžiosios Britanijos premjeras Cameronas, bet ją atmetė ES, kaip pernelyg griežtą, praktiškai pražūtingą Rusijos prekybai ir verslui. Dabar pati Rusijos Federacija galvoja tai padaryti... Rusijos apmokėjimų dalis SWIFT sistemoje – tai pora procentų, o SWIFT dalis Rusijos tarptautiniuose apmokėjimuose – 100 procentų. Rusijos mažam ir vidutiniam verslui, susijusiam su eksportu ar importu, tai bus fatalu.
Manau, kad niekas nebus įgyvendinta, tačiau pats faktas, kad panašios priemonės rimtai svarstomos Maskvoje, leidžia kelti dvi hipotezes:
1) Šalies vadovybėje yra žmonių, sąmoningai vykdančių programą pagal principą „kuo blogiau, tuo geriau“, tikriausiai, besitikinčių privesti šalį iki žlugimo ir užgrobti valdžią, ar ką?
2) Šalies vadovybėje yra žmonių, sergančių maniakine depresija su polinkiu į savižudybę.
Nesunku pastebėti, kad versijos skirtingos, tačiau finalas jų tas pats... Belieka tikėtis, kad šalies vadovybėje vis dar ima viršų žmonės su sveiko proto likučiais.
