Pensijų sistemos reformos krypčių paieška
Visuomenės senėjimas, tradicinės šeimos struktūros pokyčiai, technologinė pažanga, inovacijos ir globalizacija – pagrindinės priežastys, dėl kurių socialinės apsaugos sistemos pertvarka yra neišvengiama tiek Lietuvoje, tiek kitose Europos valstybėse.
Užsienio šalyse pensijų sistemos yra nuolat reformuojamos, ieškant geriausio modelio ir analizuojant kitų valstybių geriausią praktiką. Tačiau tuo pat metu būtina identifikuoti ir nacionalinius ekonominius, socialinius bei kultūrinius reiškinius, ieškoti socialinių partnerių sutarimo, o ne vien tik „importuoti“ vieną ar kitą pensijų modelį.
Deja, negalima „nusirašyti“ kitų valstybių įstatymų ir juos bandyti įgyvendinti Lietuvoje. Toks mechanizmas tiesiog neveiktų. Pavyzdžiui, turime neveikiantį Profesinių pensijų įstatymą, nors profesinės pensijos yra kertinis Skandinavijos ar Didžiosios Britanijos pensijų sistemos elementas. Galima daug polemizuoti apie būtinybę perimti liberalų modelį. Tačiau būtina sąžiningai atsakyti į klausimus tiek sau, tiek visuomenei: ar toks modelis šiandien veiktų Lietuvoje? Ar jis nepadidintų skurdo, socialinės atskirties ir dar labiau nesupriešintų visuomenės?
Suprantama, pensijų sistemos reformos paprastai nėra vykdomos ekonominio augimo ciklo metu ir tai, kad tokie pokyčiai niekada nesulauks visiško visuomenės pritarimo. Todėl valdžios institucijų supratimas apie kai kurių sprendimų neišvengiamumą yra teigiamas žingsnis. Ne tik dėl gero įvaizdžio Europoje ar, galbūt, pigesnių paskolų, bet ir dėl tikėjimo socialinio draudimo ateitimi bei gerovės valstybės idėja. Juk gerovės valstybė skirta žmonių gerovei, o ne principiniams įsitikinimams vieno ar kito pensijų sistemos modelio dominavimu.
Taip, pensijų sistemą reikia reformuoti dėl žmonių gerovės ir dėl jų pasiryžimo dirbti Lietuvos valstybei. Pažiūrėkime, ką visuomenės nuomonės apklausos rodo apie pasitikėjimą valdžia – tai geriausias rodiklis, pradedant vykdyti struktūrines reformas, nusibrėžiant ateities kryptis.
Svečiuose šalyse yra įvairių pavyzdžių
Štai Estijos premjeras Andrus Ansip‘as pažymėjo, kad šalyse, kuriose yra didesnis biudžeto deficitas, yra mažesnis pasitikėjimas ir valstybe. Todėl Estija skiria daug dėmesio, kad visuomenė tikėtų valstybe. Ekonominio sunkmečio metu Estija priėmė ir įgyvendino daug svarbių reformų, kurios leido išgyventi krizę ir įsivesti eurą: priimtas naujas Darbo kodeksas (liberalizuoti darbo santykiai), įsteigti rezervo fondai, pailgintas pensinis amžius ir pan. Estijos vadovams svarbiausia buvo žmonių gerovė. Jų nuomone, reformos turi būti daromos ne kitiems, o sau, savo žmonėms.
Tuo tarpu Ukrainos pensijų sistemos reforma yra vienas aktualiausių socialinės politikos klausimų šiuo metu. Tačiau šioje šalyje ši reforma sunkiai skinasi kelią ne tik dėl politinių diskusijų ir priešpriešų, tačiau ir dėl to, kad valstybėje dominuoja oligarchinė ir šešėlinė ekonomika, mažos socialinės išmokos ir didžiulė tikslinių grupių gausa (pavyzdžiui, karo veteranai, nukentėjusieji dėl avarijų likvidavimo ir pan.).
Vis dėlto pensijų sistemos reformos Ukrainoje buvo pradėtos įgyvendinti, tačiau taip ir nebaigtos galutinai dėl politinių nesutarimų. Nors šiuo metu pagrindiniai pensijų sistemos reformos uždaviniai dėl blogėjančių socialinių – demografinių rodiklių yra tokie patys, kaip ir Lietuvoje (pensinio amžiaus ilginimas ir privataus pensinio kaupimo skatinimas), tačiau dėl vėluojančių reformų Tarptautinis valiutos fondas iškėlė reikalavimus - sparčiai vykdyti pensijų reformas (tarp jų ir pensinį amžių ilginti) bei didinti dujų kainą gyventojams. Nepaisant sudėtingo politinio sutarimo, siekiama orientuotis į klasikinę tripakopę pensijų sistemą. 2011 m. birželio mėn. pradžioje Ukrainos Aukščiausioji Rada pirmuoju skaitymu (už balsavo 245 deputatai, minimalus privalomas balsų skaičius buvo – 226 deputatai) priėmė įstatymą, pagal kurį pensinio amžius ilginamas nuo šių metų rugsėjo mėnesio.
Reformų siekis – socialinio draudimo plėtra ir garantijos
Taigi bet kokių pensijų reformų tikslas turi būti žmogaus teisė į socialinę apsaugą, o ne vieno ar kito koncepcinio modelio pergalė. Dažnai reformos sunkiai skinasi kelią dėl mažo visuomenės palaikymo ir dėl to, kad valdžia jos nepaiso. Būtent todėl Lietuvos pensijų reformos rengėjai, nenorėdami kartoti kitų valstybių klaidų, pirmiausia siekia visuomenei išaiškinti aplinkybes, kokioje socialinėje ir ekonominėje aplinkoje mes esame šiandien, kas mūsų laukia. Tai demokratinis kelias, kurį įprastai renkasi Vakarų Europos ir Skandinavijos šalys. Taigi, iš šio kelio nesirengiama išsukti dėl nepagrįstų idėjų brukimo ar tam tikrų interesų grupių spaudimo.
Jeanas - Michaelis Bonvinas nurodo, kad pastaraisiais metais daugelis valstybių pakeitė socialinės apsaugos plėtros kryptį iš gerovės valstybės koncepcijos į aktyvių priemonių koncepciją. Kitaip tariant, valstybė sudaro prielaidas ir skatina žmones integruotis į darbo rinką (RMI programa Prancūzijoje, „New deal“ programa J.Karalystėje, TANF programa JAV), piniginės išmokos keičiamos paslaugomis, į socialinės apsaugos struktūrą įvedami privatūs asmenys ir pan.
Tokia socialinės politikos transformacija susijusi ir nedarbo didėjimu ir greitesnės integracijos į darbo rinką priemonėmis. Tačiau toks greitas žmonių integravimas į darbo rinką nėra kelias į ekonominį ir socialinį tvarumą. Galimas ir kitas kelias, kurio esmė, kad tikrasis socialinis ir ekonominis tvarumas turėtų remtis socialinės paramos gavėjų pajėgumais gyventi ir dirbti tokį darbą, kokį pasirenka pats žmogus, o ne pagal administracinėse procedūrose įtvirtintas nuostatas.
Docento Arvydo Guogio manymu, pastaraisiais metais Lietuvos socialinės politikos modelio keitimasis iš korporatyvinio, bismarkinio modelio į marginalinį, liberalų modelį nekėlė abejonių. Iki 2000-2003 metų Lietuvoje funkcionavo korporatyvinis - bismarkinis modelis, kurio pagrindą sudarė Valstybinio socialinio draudimo sistema su ribota socialine parama, daugiausia susidedančia iš stacionarinių socialinių paslaugų. Dėl specialių papildomų išmokų tame modelyje dar buvo ryškus ir klientelistinis (privilegijų sistema) elementas.
Tačiau amžių sandūroje įvykusi privačių pensijų fondų reforma aiškiai nubrėžė korporatyvinio modelio trajektoriją į liberalų marginalinį modelį. Pokyčiai socialinių paslaugų srityje, kurie rėmėsi naujosios viešosios vadybos principais ir nestacionariomis socialinėmis paslaugomis, irgi signalizavo apie liberalaus, marginalinio modelio elementų stiprėjimą. Tam tikrų socialinių įsipareigojimų didinimas, kaip, pavyzdžiui, senatvės pensijų didinimas 2008 metais, kuomet jau buvo jaučiama artėjanti ekonominė krizė mūsų šalyje, gali būti priskirtas ne prie socialinių iškovojimų. Priešingai, tai liudija apie blogą ir neatsakingą socialinį planavimą, kuriuo pataikaujama tik politikams, o ne žmonėms, ypač artėjant Seimo rinkimams.
Todėl Lietuvos pensijų sistemos rengėjai siūlo rinktis ne anglo-saksų liberalųjį modelį, kur valstybė garantuoja tik bazines pensijas (už kurias galima tik prasimaitinti). Šis modelis nėra orientuotas į Lietuvos socialinę – ekonominę situaciją, mūsų krašto ypatumus. Be to, ir tradicinė socialinio draudimo samprata geriau apsaugo žmogaus interesus – tai leidžia ateityje pasiekti gerovės valstybės lygį. Negalima teigti, kad tradicinis socialinis draudimas yra XX amžiaus pradžios atgyvena vien dėl to, kad jis remiasi žmogaus teisėmis į socialinę apsaugą ir įvedus modernius sistemos valdymo mechanizmus (sustiprinus socialinių parnerių įtaką formuojant „Sodros“ biudžetą) turi perspektyvą. Žinoma, tai brangiau, tačiau socialinis solidarumas kainuoja. Ir tai ne populizmas, o Prancūzijos ir Vokietijos pavyzdys.
Todėl diskutuojant apie reformas, pirmiausia reikia ieškoti priemonių, kurios užtikrintų tvarią ir subalansuotą socialinio draudimo sistemą, garantuotų žmogui pakankamo dydžio pensiją, adekvačią jo indėliui į valstybinį socialinį draudimą.