Kita vertus, alkoholis – tai tokia vylinga substancija, aistros dėl kurios ištisus amžius nerimsta daugelyje pasaulio vietų. Švedijoje gyvenanti pažįstama sako, kad šios šalies Vyriausybė praėjusio amžiaus trečiame dešimtmetyje buvo priversta labai apriboti alkoholio pardavimą, mat švedai tuo metu ėmė sėkmingai prasigerti. Prohibicija, pasirodo, buvo ne vien Amerikoje. Dar ir dabar Švedijos Vyriausybė tebeturi alkoholio pardavimo monopolį, o juo prekiauti savaitgaliais pradėta visai neseniai.
Be to, juk esama tokios sąvokos kaip alkoholio gėrimo kultūra, kuri, kaip žinoma, irgi savaip keičiasi ir evoliucionuoja. Štai britų „The Guardian“ yra parašęs, kad Kinija pagal alaus gamybą šio dešimtmečio pabaigoje turėtų aplenkti Jungtines Valstijas, mat per paskutinį praėjusio amžiaus penkmetį kinų išgeriamo alaus kiekis padidėjo 88 proc.
Tokie reikalai, o dar toji vasaros kaitra, nevalingai masinanti čiupti bokalą, tad šiandien – apie alkoholio vartojimą.
Pirmoji pusė – straipsnis „Išgyvens išgeriantys“ iš „The Washington Post“
„Liepos viduryje laikraščio „Investor‘s Business Daily“ pirmame puslapyje publikuotas pareiškimas turėjo sugluminti daugelį. Buvo kalbama apie antros pagal dydį pasaulyje belgų alaus gamintojos „In Bev“ pasirengimą sumokėti 46,3 mlrd. dolerių už trečios pagal dydį alaus daryklos „Anheuser-Bush“ akcijų paketą. Straipsnyje buvo ir toks pastebėjimas: „Nuolatinis, nors nežymus alkoholio gamybos didėjimas pasaulyje tapo siurprizu tiems, kas rengiasi ekonomikos persitvarkymui ir dėl to tikisi, kad bus atsisakyta niekam nereikalingų dalykų, konkrečiai, alaus.“
Niekam nereikalingų?!
Pabandykite ką nors panašaus pareikšti, būdamas sporto arenos tribūnoje. Arba paplūdimyje karštą dieną. Tiksliau būtų pasakyti taip: nėra alaus, nėra civilizacijos.
Juk civilizacija tiesiogiai susijusi su urbanizacija, o pastaroji yra priklausoma nuo alaus. Pakanka perskaityti 2006 m. išleistą Stepheno Johnsono knygą „Vaiduokliškas žemėlapis: apie baisiausią epidemiją Londono istorijoje ir apie tai, kaip ji pakeitė mokslą, miestus bei visą šiuolaikinį pasaulį“. Tai nuostabus detektyvas su mokslinės analizės elementais, kuriame pasakojama, kaip buvo tiriamos baisaus choleros epidemijos protrūkio priežastys ir kaip rasta tikroji priežastis: ligos židinys buvo šulinys, kurio vandenį vartojo visas miesto rajonas. Knygoje apibendrinama, kad, kai tik pradėjo kurtis didesnės gyvenvietės, pagrindinis gyventojų daugėjimą stabdantis veiksnys buvo per vandenį plintančios ligos, tokios kaip dizenterija ir panašios. Ir beveik visada problema buvo sprendžiama ne valant vandenį, o pakeičiant jį alkoholiniais gėrimais.
Vienas saugiausių ir tuo pat metu tinkamiausių gerti tinkamų skysčių yra vadinamasis gyvas alus ir vėliau atsiradęs vynas. Be abejo, alkoholio vartojimas turi ir neigiamų pusių, bet, kaip kiek lengvabūdiškai konstatuoja S. Johnsonas, mirti nuo kepenų cirozės sulaukus keturiasdešimties geriau nei nuo dizenterijos, būnant viso labo dvidešimtmečiui. Alkoholis nuodingas, jis skatina priklausomybę, vis dėlto alkoholiniai gėrimai, ypač alus, labai skatino natūralią geriausių homo sapiens atstovų atranką.
Genetikos ir istorijos specialistai yra pastebėję, kad miesto gyventojai ir spiritiniai gėrimai atsirado maždaug vienu metu, ir tai paskatino darviniškąsias lenktynes dėl išgyvenimo tarp žmonių, kurie, užuot medžioję ir rinkę maistą, pasirinko miesto gyvenimą.
Vengdami nešvaraus vandens, žmonės gėrė ką nors kita, pavyzdžiui, alų. Bet kad organizmas įsisavintų išgertą alų, jis turi pasižymėti tam tikromis genetinėmis savybėmis. S. Johnsonas šias savybes įvardija sugebėjimu vartojant alkoholį gaminti papildomą kiekį specifinio fermento, už kurį atsakinga ketvirta žmogaus DNR chromosoma. Apie tuos, kurių genetinės savybės neleidžia gaminti šio fermento, sakoma, kad jie „nemoka gerti“. Tokiu būdu praeityje daugelis gerdami nešvarų vandenį mirdavo jauni nuo intoksikacijos ar ligų ir nepalikdavo palikuonių. O miesto gyventojai ėmė vis labiau įprasti prie alaus. S. Johnsonas konstatuoja, kad didžiąją dabartinių Žemės gyventojų dalį sudaro alaus gėrėjų palikuonys, iš protėvių paveldėję pakantumą alkoholiui. Jis taip pat mano radęs paaiškinimą, kodėl kai kurios mūsų planetos gyventojų grupės (Amerikos indėnai, Australijos aborigenai) kenčia labiau už kitus nuo alkoholizmo. Šie žmonės tiesiog nebuvo „tikrinti“ rūstaus miesto gyvenimo.
Taigi pasirodo, alus gerti sveika. Benjaminas Franklinas ne veltui yra pasakęs, kad alus – tai įrodymas, jog Dievas mus myli ir linki mums laimės. Jei esate netikintis, galite formuluoti ir taip: alus – tai įrodymas, kad gamta patenkinta mūsų egzistavimu“.
Antroji pusė – straipsnis „Kuo pageidaujate nuodyti organizmą?“ iš „The Guardian“
„Dažnai girdime: nuo tekilos darausi agresyvus, degtinė smogia netikėtai, tarsi žudikas iš už gatvės kampo, o nuo džino apima liūdesys. Visi esame įsitikinę, kad skirtingi gėrimai ir veikia skirtingai, tačiau mokslas to nėra įrodęs. Farmakologijos mokslų daktaro Paulo Claytono teigimu, visi šie teiginiai daugeliu atžvilgių – liaudies kūryba ir kultūros stereotipai. Labai daug kas priklauso nuo to, kaip esate nusiteikęs gerdamas alkoholį ir kokioje aplinkoje tą darote. Iš principo visas alkoholis vienodas, nesvarbu, kokia forma jį vartotume. Daktaras Guy Ratcliffe‘as irgi teigia, kad visi spiritiniai gėrimai veikia vienodai, poveikio skirtumą lemia nebent tai, kokiu greičiu ir kiek vartojate. Spiritą sudaro paprastos molekulės, kurios greitai patenka į kraujotakos sistemą.
O štai žurnalistė Victoria Moore, kurios specializacija – vynas, sako esanti įsitikinusi, kad pagirios nuo portveino sunkesnės nei įprasta. Kokteilio gėrimo rezultatai irgi gali būti savotiški. Jei maišote degtinę su „Red Bull“ ar „Coca Cola“, poveikis būna kitoks, nei tuo atveju, jei gertumėte degtinę gryną, mat abu šie gėrimai turi daug cukraus ir kofeino. Daktaras P. Claytonas pastebi, kad alkoholis leidžia atsipalaiduoti, suteikia aktyvumo ir energijos. Derinyje su kofeinu jo poveikis sustiprėja, aišku, iki to momento, kol jis galutinai išverčia jus iš kojų.
„Guinnesso“ alus priešingai – laikomas naudingu gėrimu, ir tai buvo jo reklaminio šūkio dalis praėjusio amžiaus trečiame dešimtmetyje. Anglijos ligoninėse jo duodavo pacientams po operacijų ir rekomenduodavo donorams, mat manyta, kad šis alus turi daug geležies. Jį rekomenduodavo net nėščioms moterims. Iš tiesų pintoje „Guinnesso“ tėra 1,1 miligramo geležies (besilaukiančioms moterims rekomenduojama 14 miligramų geležies per dieną). Tačiau Viskonsino universitete atliktas tyrimas parodė, kad „Guinnesso“ aluje esama antioksidantų, stabdančių kraujo krešėjimą, taigi šio alaus stiklas per dieną – tokia pat efektyvi profilaktikos priemonė nuo infarkto kaip ir aspirinas.
Prastą haliucinogeno šlovę turi absentas, nes jame esama cheminės medžiagos tujono. Tiesa, jo koncentracija nedidelė, bet 70 laipsnių absento stiprumas gali lemti labai stiprų apgirtimą. O koks bus jo pobūdis – euforija, agresija ar proto prašviesėjimas – pasakyti neįmanoma.
Esama įvairių kovos su pagiriomis būdų. Pirmiausia nereikia pradėti gurkšnoti nepavalgius, nes tokiu atveju alkoholis lengviau patenka į kraujotakos sistemą. Taip pat geriausia vartoti nespalvotuosius gėrimus, nes spalvotieji neretai tampa migrenos priežastimi. Geriausia po kiekvienos alkoholio porcijos išgerti stiklinę vandens. Girtaujant geriau šiltai apsirengti – alkoholis išplečia odos paviršiuje esančias kraujagysles, organizmas praranda šilumą, nors žmogui atrodo, kad yra karšta. Prieš einant miegoti, derėtų išgerti kuo daugiau vandens ir suvalgyti maisto, kuris ilgai įsisavinamas. Tai padės išvengti cukraus sumažėjimo kraujyje kitą dieną. O kitą rytą reikia gerti daug vandens. Taip pat padės puodelis kavos.
Londono universiteto profesoriaus Colino Berry teigimu, tokios tradicinės priemonės kaip vitaminas C nepanaikina nemalonių simptomų, o pagiriodamiesi savo kančias paprasčiausiai atidedate rytdienai“.
„Dvi pusės“ – antradieniais ir ketvirtadieniais 11.50 val. (kart. 16.50 val.).
