„Puiki vieta tam būtų meno muziejus „Arsenalas“, Neries pakrantėje, kur dabar eksponuojama Valdovų rūmų, kurie baigiami statyti, baldai. Kitais metais šiuos baldus išneš ir atsiras daug laisvos vietos. Manau, kad į šias tuščias menes, kad jos nestovėtų tuščios, galima pritraukti minias žmonių. Spėju, vienintelis Baltijos šalyse ir apskritai šiame regione mados muziejus, kurio pagrindas – mano mados kolekcija, būtų neįtikėtinai sėkmingas. Tikiuosi, kad tai kada nors įvyks“, - DELFI sakė A.Vasiljevas, išsitiesęs patogioje senovinio stiliaus lovelėje, skambant fortepijono muzikos akordams, ausis pasiekiantiems iš meniškai nuslėptų kolonėlių.
Vykstant su redakcijos pateikta užduotimi mano jausmai buvo visiškai sumišę. Viena vertus, niekada nebuvau susitikęs su tokiais žmonėmis, kita vertus, su mada, dizainu ir kitomis Aleksandro interesų sferomis beveik neturiu nieko bendra. Bet ėjau ne to, kad apie tai sužinočiau (nes tai neįmanoma per valandą, kuri buvo skirta interviu). Ėjau tam, kad pasidžiaugčiau reta galimybe pabendrauti su puikiai išsilavinusiu, žymiu žmogumi, rusu, nors ir daugiausiai laiko praleidžiančiu Prancūzijoje, pasimėgauti retu rusų kalbos grynumu retų daiktų – paveikslų, kėdžių ir kėdučių, lentynų, eskizų, amžiaus pradžios žurnalų, juodai baltų fotografijų ir senovinio rojalio – aplinkoje.
Pono Vasiljevo namai sudaro muziejaus įspūdį, kuris nesugadintas švytinčios apgaulingos švaros, bet priešingai, užpildytas laiko pojūčiu, pojūčiu buvimo visų, kurie čia gyveno anksčiau. Bet pakaks įžangų.
- Aleksandrai, dažnai atvažiuojate į Lietuvą, bet, regis, labiau norėdamas pailsėti nei pasislėpti nuo įkyrios žiniasklaidos. Jei kolega nebūtų pastebėjęs Jūsų, vaikštinėjančio viena iš Vilniaus gatvių – vargu ar būtų net pavykę sužinoti, kad esate čia...
- Tai – labai rami vieta, aš čia jaučiuosi visiškai saugiai. Paskutiniuosius keturiasdešimt devynerius metus man labai patinka čia atvykti. Tai – klimato atžvilgiu viena nuostabiausių vietų Europoje. Man labai patinka ekologija, oras. Čia kvėpuoju grynu oru, kas taip pat patinka ir visiems mano draugams.
Gyvenu savo šeimos name, kuris mums priklauso nuo 1912 metų. Ir labai džiaugiuosi, kad dėl turto grąžinimo bei pirkimo sugebėjau susigrąžinti šias valdas. Kai tik atsiranda laiko, su džiaugsmu čia atvažiuoju. Tai – vieta, kur manęs per daug nevargina žurnalistai. Kai būnu Maskvoje, per dieną tenka duoti du-tris interviu bei sudalyvauti dviejose televizijos laidose. Tai – jau visų ribų peržengimas. Čia, be abejo, žmonės nežino nei kur aš, nei netgi kas aš apskritai esu. Tačiau kiekvieną šventą dieną tenka su kuo nors vakarieniauti. Prie manęs nuolat veržiasi minios žmonių. Bet tai – ne vienintelis mano namas, aš galiu pabėgti į namą Prancūzijoje, kur manęs taip pat niekas nepažįsta ir aš nieko nepažįstu. Man čia labai gera dirbti ir labai gera rašyti, o aš rašau daug knygų.
- Vienas Rusijos interneto leidinys, kuriame turite savo skyrelį, rašo: „Sakant, kad vargu ar įmanoma rasti kitą tokį rusiškai kalbantį specialistą, kuris galėtų taip autoritetingai pasakoti apie madą ir ją vertinti, nebus perlenkta lazda“. Ar jums nekilo mintis sukurti tokį skyrelį Lietuvoje, nes tokių žmonių, kaip jūs yra labai nedaug?
- „Dni.ru“ man labai gerai moka. Mano manymu, Lietuva man tiek nesumokės, nors aš su malonumu priimčiau tokį pasiūlymą, jei jis būtų svarus finansiniu požiūriu. Jei nebus galimybės atitinkamai man sumokėti – pasakysiu ne. Nes Vasiljevas yra vienas, o portalų gausybė. Atrasti tokį iškalbingą, logišką, rusų kalba tvarkingai kalbantį žmogų XXI amžiuje yra labai sunku. Aš žinau savo kainą. Dėl to mano atsakymas toks: yra pinigai – yra ir skyrelis.
- Dažnai būnate Vilniuje. Ar jis jums patinka? Kas jame tokio ypatingo, kad čia atvažiuojate? Kaip jūs vertinate Lietuvos gyventojus savo profesionaliu požiūriu?
- Vilnius – mažas Rytų Europos miestelis su savo ambicijomis, tolimas nuo madų pasaulio, bet labai stilingas savo senovine lenkiška architektūra. Tai – gražus miestas, kuriame gausybė tarptautinių tradicijų. Iki 1914 metų karo didžioji gyventojų dalis buvo žydai, likusieji buvo baltarusiai, lenkai ir rusai. Lietuvių populiacijos kiekis buvo nereikšmingas. O dabar galima pasakyti, kad Vilnius tapo visiškai lietuvišku miestu. Ir tai labai gerai Lietuvai, nes Lietuva – tai šalis, kuri visuomet gyveno kaimų aplinkoje. Ir Lietuvos gyvenvietės visuomet buvo kaimietiškos. Didelių meistų niekas nestatė. Netgi Kaunas, kuris buvo Lietuvos sostinė, iki 1914 metų karo buvo žydų gyvenvietė.
Mano manymu, lietuviai – skoningi žmonės. Tai yra tauta, kuri pakrikštyta vėliausiai visoje Europoje, todėl čia vis dar galingos pagoniškos tradicijos. Lietuviai labai tiki vandens, akmens, ugnies galia, tiki stichijomis, jūra, gintaru, smėliu. Tai – mentaliteto dalis, kuri formuoja skonį. Ir dėl to Lietuva spalvingesnė nei Rusija, spalvų derinimas kur kas jautresnis, subtilesnis. Interjere, aprangoje, dizaine, teatro scenoje. Lietuviai yra skoningesni. Todėl kai Lietuva prisijunginėjo prie SSRS ir buvo okupuota sovietinės kariuomenės, ji buvo pati vakarietiškiausia buvusios SSRS respublika, buvo Europos flagmanas. O dabar, kai ji įstojo į Europos Sąjungą, ji tapo labiausiai į rytus nutolusia teritorija ir Europos galiniu kiemu.
Tai – istorijos kuriozas. Kaip galima prieš kelerius metus būti avangardu, o praėjus jiems - ariergardu!? Tačiau džiaugiuosi, kad Vilnius atiteko lietuviams, nes jie šį miestą įvertino su meile. Jie jo nesugriovė, o atstatė. Pataisė stogus, gatves, krantines, fasadus, turėklus, duris ir stengėsi bei iki šios stengiasi iš Vilniaus padaryti žaisliuką turistams. Nors patys lietuviai čia gyventi nenori.
- Tai labai krenta į akis?
- Apie tai byloja nuolatinis emigrantų nutekėjimas į Angliją, Airiją, JAV. Lietuviai bėga iš Vilniaus kaip galima toliau, nes nemato jame produktyvios ateities kultūros, pramonės ir apskritai darbo požiūriu. Ir tiki kažkokia neįtikėtina pasaka, kad ten jų laukia išskėstomis rankomis, kad jiems iškart duos puikų montuotojo ar medicinos sesers darbą, jie ten tučtuojau uždirbs pinigų ir tikrai nesumokės daugiau nei pusės uždarbio už butą, kurį nuomosis.
Šio miesto problema yra ta, kad jis nėra toks jau didelis, bet darbo jėgos išvyksta labai daug. Aš, kaip nekilnojamo turto savininkas, nuolat susiduriu su tuo, kad Lietuvoje atrasti tikrą meistrą yra labai sudėtinga, nors anksčiau tai buvo labai paprasta. Visi geri meistrai jau išvyko į užsienį. Šiandien dirbame su pensininkais, kurie dėl kažkokių priežasčių nesugebėjo išvykti. Dėl to Lietuvos ateitis ekonominiu požiūriu man visai neatrodo šviesi. Nematau nei kas čia gyvens, nei kas čia dirbs. Be abejo, galima tikėtis, kad atvyks daug kinų, vietnamiečių, baltarusių, jei jiems bus suteiktos Eurozonos vizos, bet tai nėra akivaizdu.
- Jūs kasdien rengiate vakarienes svečiams... Kas yra jūsų svečiai čia?
- Giminės, mados istorikai, dizaineriai, operos ir baleto menininkai, galima sakyti, inteligentija.
Nekalbu lietuviškai, ir tai yra problema. Kalbu angliškai, prancūziškai, itališkai, serbiškai, lenkiškai, turkiškai ir rusiškai, bet nemoku lietuvių kalbos. Aš ją suprantu, bet ši kalba nėra paplitusi, ir, nepaisant jos neįtikėtino senumo – tai yra viena seniausių indoeuropiečių kalbų, gimininga sanskritui, kuri, be abejo, nyks. Netikiu, kad ateityje visi kalbės lietuviškai, nes jaunimas čia keikiasi tik rusiškai, be to, jaučiama stipri Anglijos ir, be abejo, Amerikos įtaka.
Tie, kas išvažiavo į angliškai kalbančias šalis, ten išvažiavo dėl to, kad mokyklose kitokios kalbos nesimokė. Lietuviai bent šiek tiek supranta angliškai. Jie gali pasakyti „how do you do“ arba „I need some money“. Į Prancūziją jie nevažiuoja, nes nemoka prancūzų kalbos. Tai, be abejo, turės įtakos kartoms. Jie bus labiau anglofonai.
- Daug dirbate, dėstote, rašote knygas, teikiate interviu... visam tam reikia laiko. Bet laiko reikia ir poilsiui, o Jūs jį leidžiate čia. Ką galite pasakyti apie čia praleidžiamą laiką?
- Lietuvoje laikas bėga labai lėtai. Tempas yra neskubus. Vilniuje mėgstamiausias ikikarinis žodis buvo „pospejem“, tai yra, suspėsim. Ir jie (vilniečiai - DELFI) niekada neskubėjo. Vilnius niekada nebuvo didelės energetinės jėgos, įkarščio, darbo, streso miestas. Tai – antistreso miestas. Ir tai nuostabu.
- Tai, tikriausiai, yra paaiškinama...
- Aš paaiškinčiau tai taip. Čia labai daug žalumos. Labai daug deguonies, o nuo deguonies galybės žmonės lėtina savo ritmą. Tuose miestuose, kur nėra žalumos, daug išmetamųjų dujų ir aukšti namai, žmonės stengiasi viską daryti greitai, nes jiems nepakanka laiko įkvėpti pilna krūtine. O čia taip erdvu ir tiek daug gryno oro! Vietiniai žmonės nevertina to, nes nedaug keliavo ir dar nesugeba palyginti. Todėl čia kvėpuoti – tikras malonumas.
Ir niekas neskuba. Kaip ir Pietų Amerikoje, čia sakoma: rytoj, suspėsime. Vis vien visi žino, kad nieko nepakeis. Čia yra padėties nepakeičiamumo jausmas. Jis susiję su tuo, kad kainos kyla, o atlyginimai – ne. Ir žmonės supranta, kad pinigų bet kokiu atveju nepakaks. Kad ir kiek skubėtumėte. Todėl jie stengiasi pasitenkinti kitais dalykais – išvykomis prie jūros, maistu, šeima. Čia sunku įgyvendinti ambicijas. Nors žinau, kad yra milijonierių ir milijardierių. Tiesiog, lyginant su Rusija, jų procentinis kiekis nedidelis. Ir jie taip viešai nesiskelbia, kaip tai daroma Rusijoje, kur milijonieriai dalį savo pinigų iššvaisto aplinkai.
- Lyginant apsirengimą Lietuvoje, Rusijoje ir, tarkime, Prancūzijoje, kaip jūs tai vertinate, kaip mados istorikas ir aprangos specialistas?
- Rusijoje rengiamasi vulgariai ir neskoningai, Prancūzijoje nesirengiama apskritai, nes jie nesirengė pastaruosius 300 metų ir mados jų nedomina. Lietuvoje madomis domimasi. Bet pragyvenimo lygis žemesnis nei Rusijoje, o moralės lygis aukštesnis, nes tai – katalikiška šalis, čia yra tam tikrų santūrumo centrų, kuriuos palaiko bažnyčia ir religija.
Mergaitės nesistengia parduoti savęs gatvėje kiekvienam praeiviui, kaip tai atsitinka Rusijoje. Rusijos jaunų merginų mados tikslas – sugundyti visus vyrus, kurie eina priešais jus: plika bamba, rožinėmis kelnaitėmis su juostele, gilia iškirpte, pripūstomis lūpomis, aukštais kulniukais, „špaklium“ ir dar tvirtinant, kad ji – padori panelė! Čia to nerasite. Žmonės rengiasi labai skoningai, bet ir aprangos kainos kur kas mažesnės nei Rusijoje. Turiu giminaičių, kurie čia atvažiuoja tiesiog apsipirkti. Matyti, kad žmonės stengiasi. Vis dėlto čia yra pasaulinio lygio mados dizainerių, tokių, kaip Juozas Statkevičius. Tai – Lietuvos pasididžiavimas. Jis kuria nuostabias kolekcijas, labai gerus kvepalus, labai skoningai.
- Bet juk ir Rusijoje yra nemažai madų dizainerių – ir garsių...
- Apie Rusijos madų dizainerius negaliu pasakyti, kad jie labai skoningi. Kai žiūriu į Simačiovo ar Judaškino darbus – negaliu pasakyti, kad šie modeliuotojai pasižymi geru skoniu. Galiu pasakyti, kad jiems puikiai sekasi. Bet pasisekimas ir skonis nėra sinonimai. Kičą parduoti lengviau nei skoningą daiktą.
- Vienoje iš savo publikacijų aptarėte Rusijos prezidentų stilių. Ar jie, perimdami valdžios vairą, į šalį atneša savo stilių?
- Nemanau, kad jie diktuoja šaliai savo stilių. Mūsų carai Rusijoje – konservatyvūs. Jie rengiasi itališkais kostiumais, pasiūtais Maskvos Kutuzovo prospekte, „Kremliaus“ ateljė. Bet negaliu pasakyti, kad jie turėtų kokios nors įtakos stiliui. Rusijoje vyrai labai konservatyvūs.
Moterys kiek kitokios. Mes matėme, kad ponia Liudmila Putina ne per daug kreipė dėmesį į aprangą arba kreipė, bet ne visuomet pataikydavo koja į koją su taktu. Ponia Medvedeva... Praėjo dar pernelyg mažai laiko, kad galima būtų ją vertinti arba teikti išvadas apie jos garderobą. Ponia Naina Jelcina taip pat nebuvo stiliaus idealas.
Ponia Gorbačiova rengėsi geriau nei kitos, nes buvo beprotiškai elegantiška, todėl tiesiog laimėdavo lyginant su neprekinės išvaizdos mūsų carų žmonomis, buvusiomis iki tol – ponia Brežneva, ponia Andropova, kurių kartais tiesiog nebuvo galima rodyti viešai. Bet visgi ji nebuvo Jacqueline Kennedy, ledi Diana ir netgi ne Carla Bruni.
- Jūs sakote „mūsų carų“... Jūs monarchistas?
Rusija – tai monarchija. Ji niekada nebuvo respublika ir niekuomet nebus respublika. Nes Rusijoje niekada nebuvo rinkimų. Mes niekada nieko nerinkome. Mums visuomet nurodydavo įpėdinius. Taip buvo valdant Leninui, nes jo niekas nerinko, o jis pats save paskyrė – suorganizavo perversmą ir pareiškė: valdysiu aš! Vėliau atėjo Stalinas, pasakė – „valdysiu aš“. Vėliau atėjo Malenkovas, Chruščiovas...
Žinote, kad ponas Jelcinas taip pat į valdžią atėjo ne rinkimų keliu. Poną Putiną paskyrė ponas Jelcinas, o poną Medvedevą paskyrė ponas Putinas. Tauta tiesiog paploja kiekvienam valdžios sprendimui.
Rusų tautai labai patinka paklusti valdžiai. Tai – ne laisvę mylinti tauta. Tai ne prancūzai, kurie dėl bet kokios priežasties statosi barikadas ir streikuoja. Neprisimenu, kad Rusijoje būtų vykęs bent vienas streikas. Nesu monarchijos priešininkas, esu šalininkas to, kad Rusija tartų: taip, mes – monarchija. Nesuprantu, dėl ko visa tai turi vadintis respublika. Puiku – Rusijai patinka carai, tai taip ir reikia sakyti: mes – imperija. Ir visiems viskas bus labai aišku.
- Kitaip tariant, dabar, sprendžiant pagal viską, Rusija apsimetinėja?
- Tai – polišinelio paslaptis. Visi žino, kad tai caras, bet vadina jį prezidentu ir ministru pirmininku. Žodžiuose „caras“ ir „monarchija“ neįžvelgiu kurstymo maištauti. Nesuprantu, dėl ko Rusija visuomet nori pasakyti, kad ji – respublika. Imperialistinės tradicijos, ambicijos, valdymas. Caras viršuje, skirtieji kunigaikščiai kiekvienoje gubernijoje. Manau, kad tai nuostabu. Manau, kad tai – Rusijos veidas. Visi ieško nacionalinės idėjos ir, manau, XXI amžiuje ši idėja pasireikš monarchistine valdymo forma. Ir ne tik Rusijoje. Taip atsitiko ir Azerbaidžane. Kažkas panašaus vyksta Kazachstane, Turkmėnistane. Ir visai greta – Baltarusijoje.
- Kad jau priartėjome prie politinių sandūrų, kaip vertinate Rusijos ir Gruzijos konfliktą?
- Rusijos tarptautinėje politikoje gausybė paradoksų. Gruzijos bombardavimai iš Rusijos lėktuvų man asmeniškai nesuprantami. Gruzija Rusijos niekuo neįžeidė. Gruzija ir šiaip nedidelė respublika, bet ji gali suskilti į Abchaziją, Osetiją, Adžariją ir dar Gruziją. Ar pasaulio žemėlapyje reikalingos tokios valstybės? Kaip jos versis? Iš kokio kapitalo jos gyvuos, kas priims šių valstybių pasiuntinius?
Nesu politologas, bet mano istorijos žinių pakanka, kad pasakyčiau – vieną gražią dieną ant to paties grėblio gali užminti ir Rusija. Rusijoje nemažai separatistinių regionų, kuriuose gausu brangakmenių, naftos ir dujų, kurie svajoja įkurti savo atskiras valstybes. Kalbu apie Jakutiją, Buriatiją, Tuvą, Kamčiatką, Čiukotką, Tolimųjų Rytų ir Primorės kraštą, Čuvašiją ir Udmurtiją... Ir jei pasaulyje palaikysime separatizmą, tai, mano manymu, neturėtume laikytis dvigubų standartų.
Kodėl mes sakome – Kosovo atskirti negalima, o Abchaziją ir Pietų Osetiją – galima? Kodėl tada Kaliningrado sritis negali būti autonominė? Pagal kokius kriterijus vertinsime, kad pasiekta nepriklausomybė? Prancūzijoje nepriklausomybės reikalauja Korsika, Ispanijoje – baskai ir katalonai, nuo Prancūzijos taip pat atsiskirti norėtų bretonai ir normandai, Lietuvoje žemaičiai sako, kad turės savo respubliką. Ir kokie viduramžiai prasidės Europos žemėlapyje? Pagal kokius principus palaikysime nepriklausomybę? Pagal nacionalinius, kalbinius, religinius? Jei taip, tai Rusija – daugianacionalinė, daugiareliginė valstybė. Todėl šis karas Gruzijoje XXI amžiuje, mano manymu, yra paradoksalus. Manau, pati skaudžiausia vieta Rusijos ir Gruzijos santykiuose yra tai, jog abi šios valstybės save vadina stačiatikiškomis. Argi stačiatikiškumo pagrindu mes negalime tartis? Jie mums labiau draugai nei priešai. Pagal viską – pagal kultūrą, pagal geografiją, o mes juos vertiname kaip priešus.
Deja, nepavyko išvengti politikos ir mūsų pokalbyje, nes karai nepalieka nė vieno nepaliesto...
Aleksandras draugiškai išlydėjo mus su fotografu prie savo valdos vartų ir pasakė, kad rengiasi pailsėti prie jūros. O po to – vėl prie darbo. Savo reto, reikalingo darbo.