„Ar išmokome istorijos pamoką!? Deja, vienur ar kitur galime išgirsti svarstant apie „istorinę Stalino diktatūros naudą“. Stalinas pristatomas kaip „tėvynės gelbėtojas“, jo glamūrinį paveikslą nuolat bando prakišti į plakatus ir išstatyti visuotinei apžvalgai. Pergalės dienos išvakarėse Atgimstančiam mitui apie „išmintingą, artimą ir mylimą“ gali sutrukdyti tik daugybe dokumentų pagrįsta, tiksli istorinė tiesa apie jį – tironą ir žudiką“, – rašo N. Petrovas.
Autoriaus knygoje remiantis dokumentais pasakojama apie sovietų VČK-OGPU-NKVD-KGB nusikalstamą veiklą – nuodų bandymus su žmonėmis, sufabrikuotas automobilių avarijas, politines žmogžudystes, neįtinkančių žmonių kankinimą ir naikinimą.
Mokslų daktaras Nikita Petrovas (g. 1957 m.) – rusų istorikas, daugybės knygų, straipsnių autorius.
N. Petrovas dalyvauja demokratinio mokslinio-informacinio ir švietėjiško visuomeninio centro „Memorialas“ veikloje, šiuo metu yra jo tarybos pirmininko pavaduotojas. Jis specializuojasi sovietų saugumo struktūrų istorijoje.
Knygos pristatymas vyks Vilniaus knygų mugėje vasario 22 d., šeštadienį, 12.00 val. 5.2 salėje. Autoriaus autografai – 13.00 val. „Briedžio“ leidyklos stende Nr. 5.D30.
Skaitytojams siūlome knygos ištrauką.
1956 m. vasario 1 d. į SSKP CK prezidiumo posėdžių salę buvo įvestas žemoko ūgio tvirtas žmogus. Tai, kaip dažnai atsitinka, pats tapęs kaliniu, – buvęs MGB tardymo skyriaus viršininko pavaduotojas Borisas Rodosas. Konvojus liko išorėje. Nustebęs ir nesuprantantis, kur jį iš kalėjimo atvežė, staiga Rodosas pamatė, kad atgabentas į Kremliaus areopagą.
Chruščiovas iš karto griebė jautį už ragų: „Papasakokite apie draugus Postyševą, Kosiorą. Kaip jūs juos paskelbėte priešais?“ Rodosas atsakė: „Aš vykdžiau tai, ką man įsakė partija. Man pasakė, kad Kosioras ir Čubarius yra liaudies priešai, todėl aš kaip tyrėjas turėjau surinkti faktus, ištraukti prisipažinimą, kad jie priešai“. Tai išklausęs Chruščiovas padarė išvadą: „Kalti buvusieji aukščiau. Tokias bylas tirti buvo pavesta pusiau kriminaliniams elementams. Kaltas Stalinas“. Šiame posėdyje svarstę pranešimo formuluotę, kuria buvo demaskuotas Stalinas artėjančiame suvažiavime, CK prezidiumo nariai su juo sutiko. Tik kietakaktis Molotovas vis tvirtino: „Bet Staliną reikia pripažinti didžiu vadovu“.
Ir kaip nepripažinti?! Juk būtent Stalinas nurodydavo, ką suimti, ir nuspręsdavo tolesnįjį, suimtojo likimą, o Rodosui ir dešimtims kitų ne mažiau „nusipelniusių“ tardytojų buvo pavedama bet kokiu būdu priversti kaltinamąjį prisipažinti kaltu ir ištarti reikiamus žodžius, kurie pasmerkdavo patį kaltinamąjį ir „sąmokslo“ bendrininkus. Dabar po šios trumpos apklausos CK prezidiumo posėdyje buvo nuspręstas ir paties Rodoso likimas. Jo laukė neišvengiamas sušaudymas.
Bet kodėl būtent Rodosui – vienam iš daugelio Stalino tardytojų sadistų teko tokia garbė patekti į Kremlių ir stoti prieš partijos ir valstybės pirmuosius asmenis? Kas jis toks ir iš kur atsirado?
Apskritai jo likimas labai įdomus ir kaip visada, kai kalbame apie Stalino čekistus, labai pamokantis.
Borisas Rodosas gimė 1905 m. birželio 22 d. Melitopolyje amatininko – siuvėjo – šeimoje. Mokėsi neilgai, 1921 m. baigė aukštesniąją pradinę mokyklą ir iš karto pradėjo dirbti privačioje daržovių parduotuvėje pakuotoju, paskui pats prekiavo papirosais gimtajame Melitopolyje. 1924 m. baigė šešių mėnesių trukmės traktorininkų mechanikų kursus, tačiau dirbti pagal specialybę nesisekė. Tada jis įsidarbino Melitopolio „rajpotrebsojuzo“ (rajono vartotojų sąjungos kontoroje – vert.). 1925 m. įsidarbino draustinyje „Čapli“ (Askanija Nova). Nuo 1928 m. Rodosas dirbo Melitopolio apygardos darbininkų bei valstiečių inspekcijos skundų biuro techniniu sekretoriumi. 1929 m. jis grįžo į draustinį ir tapo darbininkų komiteto sekretoriumi.
Būtent čia jam nutiko nemaloni istorija. 1930 m. būdamas draustinio direkcijos sekretoriumi Rodosas apkaltintas mėginimu išprievartauti bendradarbę, išmestas iš komjaunimo ir Melitopolio apygardos Novotroicko liaudies teismo nuteistas už „įžeidimą veiksmu“ šešiems mėnesiams priverčiamųjų darbų (pats Rodosas tvirtino, kad jis tik „apkabino moterį per liemenį“). Bet nežiūrint į tai, tuojau jis įsitaisė grūdinių kultūrų tarybinių ūkių statybos kontoros skyriaus sekretoriumi Berislave ir 1931 m. buvo priimtas kandidatu į VKP(b) narius. Neskęstančiojo receptas labai paprastas. Rodosas kartu buvo ir GPU agentas, o būtent padedant šiai įstaigai, ir prasidėjo jo nepaprasta karjera.
Labai greitai, 1931 m. liepą, priimtas į darbą Berislavo rajono GPU skyriaus sekretoriumi. Praėjus metams – jis jau Znamensko rajono GPU įgaliotinio padėjėjas. Nuo 1933 m. laipsniškai: Odesos GPU įgaliotinio padėjėjas, įgaliotinis ir operatyvinis įgaliotinis. Ten, Odesos srities UNKVD, jis išsitarnavo iki 4-ojo skyriaus viršininko pavaduotojo ir 1936 m. gruodį iš kandidatų tapo VKP(b) nariu. Tais pačiais metais jam buvo suteiktas jaunesniojo GB leitenanto laipsnis. 1937 m. pasiunčiamas į GUGB NKVD 4-ąjį (slaptąjį – politinį) skyrių stažuotei Maskvoje. Ten Rodosas puikiai pasirodė ir patiko dvarui. Jį paliko dirbti Maskvoje, o 1938 m. vasarį paskyrė GUGB NKVD 4-ojo skyriaus 6-ojo poskyrio viršininko padėjėju.
Liudijimų „išmušimo“ – išgavimo – mokyklą Rodosas pradėjo tiesiogiai vadovaujant liaudies komisarui Ježovui. 1956 m. prašyme pasigailėti jis rašė: „Pirmą kartą aš tapau fizinio veiksmo prieš suimtąjį liudininku, kai per Levino ir Michailovo akistatą Ježovas pats ėmė mušti Michailovą, netrukus jo blogu pavyzdžiu pasekė Frinovskis ir kiti liaudies komisariato vadovaujantys darbuotojai“. Rodosas puikiai išmoko pamoką ir greitai mokėsi. 1937 m. lapkričio 5 d. jam buvo suteiktas GB leitenanto laipsnis.
Kuo remiantis taip greitai tarnyboje ir kariniu laipsniu augo Rodosas, kur jo sėkmės paslaptis?! Atsakymas labai paprastas. Jis tapo pirmuoju kankinimų meistru. Užteks perskaityti suimtųjų, patekusių į tardytojo Rodoso rankas, pareiškimus. Vsevolodas Mejerholdas 1940 m. sausio 11 d. pareiškime, atsisakydamas savo ankstesniųjų parodymų, rašė: „Mane <…> guldė ant grindų veidu į žemę ir guminiu pintiniu botagu mušė per pėdas, nugarą; sėdintį ant kėdės ta pačia guma daužė per kojas. Kitą dieną, kai tose vietose kojos buvo padengtos daugybės vidinių kraujosruvų, vėl per tas pačias raudonai mėlynas kraujosruvas čaižė botagu… tardytojas nuolat tikino ir grasino: „Nerašysi, vėl mušim, paliksim neliestą galvą ir dešinę ranką, o visa kita paversim beformės, kruvinos mėsos gabalu“. Ir aš viską pasirašiau iki pat 1939 m. lapkričio 16 d.“
Robertas Eichė, stojęs prieš teismą 1940 m. vasario 2 d., pareiškė: „Visuose vadinamuosiuose mano liudijimuose nėra nė vienos teisingos raidės, išskyrus parašus protokolo apačioje, kuriuos pasirašyti buvau priverstas <…>. 1918 m. laikotarpio asmenis paminėjau prievarta spaudžiant tardytojui, kuris nuo pat suėmimo pradžios pradėjo mane mušti. Paskui aš ir pradėjau rašyti visokiausias nesąmones….“ Eichė tą pačią dieną buvo nuteistas sušaudyti.
1956 metais per Rodoso teismą liudijo buvęs 1-ojo (apskaitos–archyvų) specialiojo skyriaus viršininkas Baštakovas. Jis papasakojo, kad Rodosas drauge su Berija ir tardytoju Esaūlovu prieš sušaudymą žvėriškai mušė kandidatą į CK politinio biuro narius Eichę už pastarojo ironišką pastabą teisme: „Norėdami iš Eichės išgauti melagingą liudijimą, kad jis yra šnipas, Rodosas, Berija ir Esaūlovas išmušė Eichei akį. Tačiau ir po to Eichė neprisipažino esąs kaltas“. Ir detaliau: „Mano akyse, nurodžius Berijai, Rodosas ir Esaūlovas guminėmis lazdomis žiauriai daužė Eichę, kuris nuo smūgių nukrito ant grindų, jį mušė ir gulintį, paskui pakeldavo ir Berija pateikdavo tą patį klausimą:
Rodoso sadizmas neturėjo ribų, jis buvo tikras meistras parenkant įvairiausius kankinimus. Suimtas VLKJS CK vadovaujantis komjaunimo skyriaus vedėjas Belosludcevas savo 1940 m. vasario 20 d. pareiškime taip aprašė jo veiklos metodus: „Rodosas paėmė susuktą virvę su žiedu gale ir pradėjo mušti per kojas, smogs ir pertraukia ja per kūną… Aš raičiausi, ridinėjausi grindimis ir galų gale pamačiau tik sužvėrėjusį Rodoso veidą. Jis apipylė mane šaltu vandeniu, o paskui privertė atsisėsti ant kėdės kampo užpakalio viduriu. Aš vėl neišlaikiau to buko skausmo ir parkritau netekęs sąmonės. Po kurio laiko, grįžtant sąmonei, paprašiau Rodosą nuvesti mane į tualetą nusisiusioti, o jis man ir sako: „Imk stiklinę ir myžk“. Aš tai padariau ir paklausiau, kur dėti stiklinę. Jis ją pačiupo, prikišo man prie veido ir pradėjo pilti į gerklę, o pats rėkia: „Gerk, mėšle žmogaus kailiu, arba liudyk“. Aš buvau lyg nesavas, ką ten sakyti – man viskas atrodė nesvarbu. O jis rėkia: „Pasirašyk, pasirašyk!“ Ir aš pasakiau: „Duok, aš viską pasirašysiu, man dabar viskas vienodai“.
Ir ką, Stalinas padėjo? Įvedė tvarką ir nutraukė savivalę? Ne. Jis visiškai pateisino ir skatino būtent tokius tardymo veiklos „metodus“. Praėjus porai mėnesių, 1940 m. balandžio 26 d. Rodosas gavo savo pirmąjį „Raudonosios žvaigždės“ ordiną.
1940 m. kovo 20 d. SSRS NKVD įsakymu Nr. 00342 Rodosas buvo nukreiptas į Lvovo srities NKVD operatyvinę čekistų grupę suiminėti lenkų piliečių ir juos įforminti pagal 1940 m. kovo 5 d. CK politinio biuro sprendimą. Pagal šį įsakymą į Baltarusijos ir Ukrainos vakarines sritis buvo komandiruoti dešimtys NKVD centrinio aparato darbuotojų. Rodosas Lvove išbuvo su „NKVD operatyvine brigada“ du mėnesius ir už darbą buvo apdovanotas Ukrainos vidaus reikalų liaudies komisaro Serovo vardiniu laikrodžiu.
Rodosas darbe dingdavo paromis. Jo sūnus, ne taip seniai išleidęs atsiminimų knygą („Aš – budelio sūnus“) rašo, kad jo nematė savaitėmis: „Atsibudau – jo nėra, darbe, guldavausi – o jis vis dar darbe“. „Į namus grįždavo labai pavargęs, išsekęs ir labai ilgai, kartais net iki pusvalandžio, nuolat muilydamas kriauklėje plovė rankas. Ir būtent iki alkūnių. Kaip chirurgas“. Naivūs žmogeliai mano, kad tardytojo darbas – vien rašliava. Nieko panašu! Kaip prisimena Rodoso sūnus, „kai jam reikėjo pagal tvarkaraštį eiti į darbą, retkarčiais pasidarydavo klizmą. Jis jau buvo užsiauginęs nemažą pilvą, o darbas sunkus, fizinis, maža ką…“.
1939 m. Rodoso charakteristikoje, parašytoje NKVD tardymo skyriaus viršininko Bogdano Kobulovo, buvo pažymėta: „Dalyvavo daugelyje stambių tardymo bylų. Supratingas čekistas, operatyvinėje veikloje tobulėja. Sąžiningai vykdo jam pavestas užduotis, sėkmingai dirba auklėdamas jaunus čekistų kadrus <…>. Politiškai išsilavinęs. Aktyviai dalyvauja partiniame ir visuomeniniame gyvenime ir yra sienlaikraščio redaktoriaus pavaduotojas…“ Štai taip! Mokėjo ne tik gražiai apipavidalinti tardymo protokolus, bet ir pertraukose tarp suimtųjų kankinimų net spėjo sienlaikraštį išpiešti. Tačiau tardymo veiklos perteklius nepraėjo veltui. 1942 m. charakteristikoje buvo rašoma ir apie Rodoso trūkumus: „Netolygus ir kartais elementariai šiurkštus su tardymo skyriaus darbuotojais“. O 1946 m. charakteristikoje tik sausai pažymėta: „Asmeninės savybės – atkaklus, reiklus darbuotojams, drausmingas“.
Aktyvus politinių represijų vykdytojas Rodosas karo metais dalyvavo grupinėse bylose tardant vadinamuosius „suimtuosius už antisovietinę veiklą“: „Dirbančiųjų liaudies partijos“, „Rusijos nacionalinės partijos“, lenkų pogrindinės vyriausybės ir Armijos Krajovos vadovybės (Okulickio ir kitose bylose). Dalyvavo tiriant partizanų būrio vado Nikiforo Koliados – legendinio „Batios“, 1942 m. rugsėjį apdovanoto Lenino ordinu ir po mėnesio suimto apkaltinus „nevykdant vadovybės nurodymų ir už direktyvinių organų apgaudinėjimą“. 1954 m. Koliada buvo reabilituotas). 1945 m. dalyvavo tiriant vienuolės Menšovos-Radiščevos, kuri save vadino Nikolajaus II dukterimi Tatjana Romanova, byloje.
Iš karto po Stalino mirties Rodosas parašė Bogdanui Kobulovui prašymą peržiūrėti sprendimą dėl jo atleidimo ir grąžinti jį į darbą „organuose“. Bet Kobulovui jis nerūpėjo ir Rodosui buvo atsakyta: „Nėra laisvų vietų“. O po Berijos suėmimo Rodosui įsijungė atbulinis laikmatis.
1938–1941 m. Rodosas tyrė pačias garsiausias bylas, tardė žymiausius šalies vadovus, mokslo, meno veikėjus. Jų sąrašas stulbina: VKP(b) CK politinio biuro nariai Stanislavas Kosioras ir Vlasas Čiubaris, kandidatai į Politinio biuro narius Pavelas Postyševas ir Robertas Eichė, VLKJS CK generalinis sekretorius Aleksandras Kosarevas; VKP(b) CK nariai Aleksejus Steckis ir Nikolajus Antipovas; virtinė sričių komitetų sekretorių: Kabardos–Balkarijos – Beitalas Kalmykovas, Omsko – Dmitrijus Bulatovas, Ivanovo – Ivanas Nosovas; garsūs karo vadai: Mereckovas, Šternas, Loktionovas, Smuškevičius, Ryčagovas ir kiti gynybos pramonės ir kariniai vadovai, suimti 1941 metais. Rašytojas Isakas Babelis, režisierius Vsevolodas Mejerholdas.
Visi jie pirmaisiais Stalino mirties metais buvo reabilituoti. Neatkreipti dėmesio į tardytoją, kuris kankino per tardymą, vertė liudyti prieš save, apkalbėti kitus, buvo neįmanoma. Jau Berijos bylos tyrimo metu Rodoso vardas buvo minimas dėl daugelį metų neteisėtai nelaisvėje laikyto Konstantino Ordžonikidzės – Sergo Ordžonikidzės brolio. Suprantama, tai viskas vyko paliepus Stalinui, o Rodosas tik „surašė bylą“. Ir štai atėjo atpildo valanda: 1953 m. spalio 5 d. Rodosas buvo suimtas. Jam pateiktas kaltinimas pagal RSFSR baudžiamojo kodekso 58 straipsnio 1 dalies punktą „b“ (tėvynės išdavimas), 58-8 (teroras), 58-11 (veikiant grupei asmenų)„už sunkius nusikaltimus prieš SSKP“.
1956 m. vasario 25 d. kalbėdamas garsiajame antistalinistiniame XX suvažiavime Chruščiovas keletu žodžių paminėjo Rodosą, kurio jis negalėjo užmiršti po SSKP CK plenumo: „Mes neseniai išklausėme Rodosą (taip tekste – N.P) – tardytoją, kuris tardė Kosiorą ir Čubarį. Mažas žmogus, paties žemiausio išsilavinimo, vištos akiračio žmogus lėmė tokių žmonių likimą…“ O kitą dieną prasidėjo Rodoso teismas. 1956 m. vasario 26 d. SSRS aukščiausiojo teismo karo kolegija jį nuteisė mirties bausme.
Sėdėdamas Butyrkų kalėjime Rodosas vasario 28 d. parašė prašymą pasigailėti. Jis rašė, jog „buvo aklas įrankis Berijos ir jo bendrininkų rankose“, ir neigė, kad jo veiksmuose buvo „kontrrevoliucinės veiklos“, bei prašė palikti jį gyvą: „Dėl mano niekuo nekaltų vaikų, senos motinos ir žmonos aš meldžiu SSSR aukščiausiojo sovieto prezidiumą išsaugoti man gyvybę, kad galėčiau savo jėgas atiduoti nors iš dalies išpirkdamas savo kaltę pasiaukojamu darbu bet kokiomis sąlygomis prieš partiją ir liaudį“.
1956 m. balandžio 17 d. SSRS aukščiausiojo sovieto prezidiumas atmetė Rodoso prašymą pasigailėti, o po trijų dienų jis buvo sušaudytas.
Budelis palaidotas Dono kapinėse – šalia savo aukų, kurias kankino prieš sušaudant.