Berlyno žlugimas: koks gyvenimas virdavo slėptuvėse

Antony Beevor (Antonis Bivoras) mokėsi Vinčesterio koledže ir Karališkojoje Sandhersto karo akademijoje. Tapęs 11-ojo husarų pulko karininku tarnavo Vokietijoje ir Anglijoje. Išleido kelis romanus. Vienas jų – „Stalingradas“ („Alma littera“, 2012) apdovanotas keliomis premijomis ir tapo bestseleriu net keliose kategorijose. „Berlynas: žlugimas 1945-aisiais“ meistriškas subtilaus pasakojimo ir preciziškai tikslių faktų derinys, tapęs populiariausia 2013 metų istorine knyga, kuri verčiama į daugiau nei dvidešimt keturias kalbas.

DELFI pateikia knygos „Berlynas: žlugimas 1945-aisiais“ pirmo skyriaus ištrauką.

Pirmas skyrius

Berlynas per Naujuosius metus

1944 metais dėl menkų maisto davinių ir nuo įtampos sulysę berlyniečiai vargiai norėjo švęsti Kalėdas. Didžioji Reicho sostinės dalis po bombonešių antskrydžių buvo virtusi griuvėsiais. Berlyne visada klestėjęs juodas humoras dabar tapo pakaruokliškas. Populiariausias šio nešventiško laikotarpio sąmojis buvo toks: „Eidami į svečius būkite praktiški: dovanokite karstą.“

Nuotaikos Vokietijoje pasikeitė lygiai prieš dvejus metus. Prieš pat 1942-ųjų Kalėdas pasklido gandai, kad Raudonoji armija prie Volgos apsupo generolo Pauliaus (Paulus) Šeštąją armiją. Nacių režimui buvo sunku pripažinti, kad didžiausias vermachto junginys pasmerktas pražūti Stalingrado griuvėsiuose ir šalčio sukaustytose stepėse. Šalį ruošdamas blogai žiniai propagandos ir švietimo reichsministras Jozefas Gebelsas paskelbė „vokiškas Kalėdas“ – nacionalsocializmo kalba tai reiškė ne žvakių liepsneles, pušų šakelių vainikus ir mielus „Stille Nacht, Heilige Nacht“ („Tyli naktis, šventa naktis“) akordus, o rūstų asketiškumą ir ideologiškai tvirtą ryžtą. Tradicinė kepta žąsis 1944-aisiais jau tebuvo miglotas prisiminimas.

Kai kur gatvėse stovėjo namai nugriuvusiais fasadais, tad buvusiose svetainėse ar miegamuosiuose matėsi tebekabantys paveikslai. Aktorė Hildegarda Knef išvydo fortepijoną, tebesilaikantį ant grindų liekanų. Jo pasiekti niekas negalėjo, tad beliko svarstyti, per kiek laiko tas instrumentas nugarmės į nuolaužų krūvą. Ant suniokotų namų sienų margavo užrašai – šeimos stengėsi pranešti iš fronto grįžtantiems sūnums, kad visi sveiki, bet gyvena kitur. Nacių partija grėsmingai skelbė: „Plėšikautojai baudžiami mirtimi!“

Antskrydžiai sekė vienas po kito – britų naktimis, amerikiečių dienomis – tad berlyniečiams atrodė, kad rūsiuose ir slėptuvėse jie praleidžia daugiau laiko negu savo lovose. Nuolatinis miego trūkumas savaip papildė keistą slopinamos isterijos ir pasidavimo lemčiai mišinį. Nenutrūkstamas pašaipų srautas liudijo, kad žmones kur kas mažiau baugina pavojus būti įskųstiems gestapui už pralaimėjimo nuotaikų skleidimą. Visur šmėžuojančios raidės LSR – Luftschutzraum, t. y. priešlėktuvinė slėptuvė – buvo šifruojamos kaip „lernt schnell russisch“ – „greičiau mokykis rusiškai“. Dauguma berlyniečių nė nebeprisimindavo pasisveikinimo „Heil Hitler!“ Kai ilgokai mieste nebuvęs hitlerjugendo narys Lotaras Lėvė (Lothar Loewe) šitaip pasisveikino įeidamas į parduotuvę, visi atsigręžė ir įsispoksojo į jį. Tada jis paskutinį kartą tarė tuos žodžius būdamas ne tarnyboje. Netrukus suprato, kad dabar įprasta sveikintis tariant „Bleib übrig!“ – „Būk gyvas!“

Humoras perteikė ir groteskiškus, neretai siurrealistinius laikotarpio vaizdinius. Didžiausias priešlėktuvinis Berlyno statinys buvo zoologijos sodo bunkeris – milžiniška gelžbetoninė totalitarinės epochos tvirtovė su priešlėktuvinėmis baterijomis ant stogo ir didžiulėmis slėptuvėmis apačioje. Užkaukus sirenoms, į jas susigrūsdavo minios miestiečių. Dienoraštį rašiusi Urzula fon Kardorf (Ursula von Kardorff) tą kompleksą apibūdino „kaip kalėjimo scenų iš „Fidelijo“ dekoraciją“. O ant įvijų betoninių laiptų glaustėsi įsimylėjėlių porelės lyg dalyvaudamos „kokioje kaukių pokylio parodijoje“.

Visa persmelkianti gresiančio žlugimo nuojauta veikė ne tik tautos būtį, bet ir asmeninį žmonių gyvenimą. Daug nemąstydami visi švaistė pinigus, tarsi žinodami, kad netrukus jie taps beverčiai. Sklido pasakojimai, tiesa, sunkiai patikrinami, apie merginas ir jaunas moteris, atsiduodančias nepažįstamiems praeiviams tamsiuose užkaboriuose aplink Zoologijos Sodo stotį ir Tyrgarteną. Kalbama, kad troškimas prarasti nekaltybę dar labiau sustiprėjo, kai Raudonoji armija atsidūrė visai prie pat Berlyno.

Pačios slėptuvės, regis, leido pajusti, koks šiurpus ir pragariškas galėtų būti klaustrofobijos patyrimas: nutvieksti pamėkliškos melsvos šviesos vidun brovėsi žmonės, apsitūloję turimais šilčiausiais drabužiais, nešini nedideliais kartoniniais lagaminėliais su sumuštiniais ir termosais. Teoriškai slėptuvėse buvo pasirūpinta visais svarbiausiais dalykais. Sanitarijos kambaryje – Sanitätsraum – budėjo slaugė, galinti padėti nėščiosioms. Atrodo, gimdyti skatino bombų sprogimų sukelta vibracija, tarytum sklindanti ne tik nuo žemės paviršiaus, bet ir iš jos gelmių. Lubas dengė šviesą atspindinčių dažų sluoksnis, nes per antskrydžius lempos dažnai apsiblausdavo ir pamirksėjusios užgesdavo. Sprogimui sugadinus vandentiekio įvadus, nebebėgdavo vanduo, tada Aborte, t. y. tualetai, greitai būdavo šlykščiai apdergti – tikra kančia itin švara besirūpinančiai tautai. Dažnai valdžia tualetus apskritai užrakindavo, nes neretai pasitaikydavo, kad depresijos slegiami žmonės, juose užsidarę, nusižudydavo.

Berlynui su trimis milijonais gyventojų slėptuvių nepakako, tad jos dažniausiai būdavo sausakimšos. Pagrindiniuose koridoriuose, salėse ir kambariuose su gultais žmonėms trūkdavo oro, nuo lubų lašėdavo kondensatas. Slėptuvių kompleksas po Gezundbruneno metro stotimi pagal projektą turėjo priglausti 1500 žmonių, bet dažnai jame susigrūsdavo vos ne tris kartus daugiau. Mažėjantį deguonies lygį matuodavo žvakėmis. Kai imdavo gesti ant grindų stovinti žvakė, vaikus imdavo ant rankų ir laikydavo pečių aukštyje. Užgesus žvakei ant kėdės, žmones iš to aukšto evakuodavo. Pradėjus mirkčioti trečiai, maždaug ties žmogaus veidu esančiai žvakei, evakuodavo visą slėptuvę, nors viršuje griaudėdavo sprogimai.

Darbininkams užsieniečiams – Berlyne jų, nešiojančių ant drabužių šalį atitinkančią raidę, gyveno apie 300 000 – įžengti į požeminius bunkerius ir rūsius buvo paprasčiausiai draudžiama. Iš dalies tai lėmė nacių politika neleisti jiems glaudžiau bendrauti su vokiečių rase, tačiau valdžiai visų labiausiai rūpėjo išsaugoti vokiečių gyvybę. Priverstiniam darbui atvežtų darbininkų, juo labiau Ostarbeiter – darbininkų iš Rytų, dažniausiai Ukrainos ir Baltarusijos, niekas netausojo. Vis dėlto daugelis darbininkų užsieniečių, ir prievarta atgabentų, ir savanorių, turėjo kur kas daugiau laisvės negu vargstantys stovyklose. 

Pavyzdžiui, dirbantys aplink sostinę įkurtose ginkluotės gamyklose turėjo savą prieglobstį ir išeivių iš Bohemijos bendruomenę Frydricho gatvės stoties gilumoje, net leido savo laikraštėlį, rengė vaidinimus. Raudonajai armijai veržiantis pirmyn, šių darbininkų nuotaika akivaizdžiai taisėsi, o jų išnaudotojai atrodė vis niūresni. Dauguma vokiečių į darbininkus užsieniečius žvelgė su baime. Šie atrodė tarsi Trojos arklyje tūnanti įgula, pasirengusi pulti ir keršyti, vos tik priešo kariuomenė atsidurs prie miesto.

Berlyniečius kamavo tiesiog pirmykštė, instinktyvi iš Rytų ateinančių slavų užkariautojų baimė. Ji lengvai virsdavo neapykanta. Raudonajai armijai artėjant Gebelso propaganda nesiliovė skelbusi apie žvėriškumus Nemersdorfe, kur sovietų daliniai, praėjusį rudenį įsiveržę į pietrytinį Rytų Prūsijos kampą, prievartavo ir žudė to kaimo gyventojus.

Kai kuriems atsirasdavo priežasčių per antskrydžius vengti slėptuvių. Vedęs vyras, nuolat lankydavęsis pas meilužę Prenclauerbergo rajone, negalėjo leistis į vietinę slėptuvę, nes būtų sukėlęs įtarimų. Vieną vakarą bomba pataikė tiesiai į tą namą ir ant sofos sėdintį nelaimėlį svetimautoją iki kaklo užvertė nuolaužos. Po antskrydžio berniukas Ėrichas Šmitkė (Erich Schmidtke) ir darbininkas čekas – tiesa, į tai, kad pastarasis slėptuvėje būna neteisėtai, niekas nekreipė dėmesio – išgirdo jį klykiant iš skausmo ir užbėgo laiptais į viršų, tenai, iš kur sklido balsas. Vyrą atkasė ir išgabeno gydyti, o keturiolikmečiam Ėrichui teko keliauti pas sužeistojo žmoną ir pranešti, kad jos vyras buvo sunkiai sužeistas anos moters bute. Žmona įniršusi puolė rėkti. Ją kur kas labiau jaudino ne jo likimas, o tai, kad laiką leido su kita moterimi. Taigi tuo metu vaikams pasitaikydavo gana tiesmukai susipažinti su suaugusiųjų pasauliu.