Bet tada buvo tragiška XX-ojo amžiaus pirmoji pusė, o dabar gi – naujieji modernios demokratijos laikai, kai visi tik ir kalbėjome, jog agresijos ir barbarų amžiai praėjo negrįžtamai, ir posovietiniai kraštai gali susidurti nebent su ekonominiu rytinės kaimynės spaudimu. Anaiptol.
M. Gorbačiovą – už grotų?
Štai vienas paskutiniųjų šios psichozės pasireiškimų. Rusijos Valstybės Dūmos deputatai iš trijų skirtingų frakcijų – „Vieningosios Rusijos“, komunistų ir liberaldemokratų – parengė kreipimąsi į Rusijos generalinį prokurorą Jurijų Čaiką, reikalaudami teisiškai ištirti Sovietų Sąjungos subyrėjimo įvykius ir nubausti jo kaltininkus. Be to jie reikalauja pripažinti SSRS sužlugdymą neteisėtu, o Michailą Gorbačiovą, kuriam kovo 2 d. sukako 83-ji, patraukti baudžiamojon atsakomybėn.
Septintasis nuo 1917 m. ir paskutinis SSRS vadovas, prieš 29 metus, 1985-ųjų kovo 11 d., tapęs SSKP CK generaliniu sekretoriumi, kaltinamas tuo, kad įsteigė Sovietų Sąjungos valstybinę tarybą ir jai vadovavo, nors Sovietų Sąjungos konstitucijoje tokia valstybinės valdžios institucija nebuvo numatyta. Būtent Valstybės taryba priėmė reikalavimus pripažinti Baltijos sovietinių respublikų nepriklausomybę, nors tokių sprendimų negalėjo priimti net teisėtos valdžios institucijos.
V. Putinas skatina šovinistinę isteriją
Suprantama, kad tam nepritars net V. Putinas, nors būtent jis paskatino šią SSRS nostalgiją ir šovinistinę psichozę, pastaruoju metu pasiekusią įspūdingų mastų. M. Gorbačiovas pritarė Rusijos invazijai į Krymą ir veiksmams prieš naują Ukrainos valdžią. Kitaip sakant, senukas gensekas pučia į vieną dūdą su dabartiniu Rusijos imperatoriumi, tad ši kampanija Kremliui reikalinga tik tam, kad įpūstų dar kaitresnį šovinistinį žaizdrą ir tarsi A. Hitleris Miuncheno aludėje paakintų tautiečius vienytis ir susigražinti prarastas teritorijas.
V. Putinas į tai ėjo nuosekliai. 2000-aisiais, kai B. Jelcinas jį pavadino savo įpėdiniu, šis prisiekė, kad bus atkurta buvusi SSRS ekonominė ir karinė galia. Didžiavalstybingumas tapo V. Putino idėja, kurią jis įgyvendino kurdamas visokius Eurazijos, muitų, NVS, dviejų valstybių, kitokių sąjungų projektus. Be to 2005 m. SSRS žlugimą jis pavadino „didžiausia geopolitine katastrofa“ (suprask – to reikia gailėtis). Net Dmitrijus Medvedevas, 2009 m. lapkritį duodamas interviu vokiečių žurnalui „Der Spiegel“, sušvelnino tokią formuluotę ir sakė, kad 1991 m. pabaiga buvo tikrai „labai didelis sukrėtimas“ žmonėms.
Bet jeigu kai kas Maskvoje mano, kad SSRS sužlugdė vienas praplikęs reformistas, tai reiškia, kad Rusija bijo pripažinti, jog Sovietų Sąjungos subyrėjimas prasidėjo nuo lietuvių tautinio atgimimo. Tuo iš tiesų galime didžiuotis, kaip ir šiandien, nekišdami galvų į smėlį, turėtume pripažinti, kad parama Ukrainai ir Kremliaus kritika, nepaisant kai kurių verslo ir politikos marginamų saldžių Maskvai trelių, tampa nuoseklia ir principinga valstybine politika.
Neįveikta lietuviška siena
Bet grįžkime į anuos laikus. Prieš metus DELFI rašėme, kad M. Gorbačiovas su Raisa Maksimovna tomis įtemptomis 1990-ųjų sausio 11-14 d. netikėtai apsilankė Lietuvoje. Kaip tuomet rašė Lietuvos spauda, M. Gorbačiovo ir žmonos Raisos hipnozės seansas lietuvių tautos neužbūrė. Mėgęs pabendrauti „su paprasta liaudimi“ M. Gorbačiovas šįkart neužmezgė norimo kontakto. Į jo raginimus „Давайте жить вместе“ („Gyvenkime kartu“) žmonės atsakė arba nejaukia tyla, arba skanduojamais šūkiais „Laisvę ir nepriklausomybę Lietuvai!“. Tik burokevičininkai ir jedinstveninkai į TV ekranus kaišiojo savo įsiteikiančius veidus ir aukštam svečiui linksėjo galvomis.
Atkreipdami dėmesį į tikrai neeilinę asmenybę, tuomet DELFI pastebėjome simbolinę detalę. Rusiškame Šventojo Rašto leidime, Kaino išpažintyje yra tokia pranašystė: „...и седмым будет святой Михаил с отметиной на лбу...“ („ir septintasis bus šventas Michailas su žyme ant kaktos“). Nežinia, kiek tame pranašiškos tiesos, tačiau M. Gorbačiovas išties turėjo įgimtą dėmę prie kaktos ir iš tikrųjų buvo septintasis SSRS lyderis. Kaip rašoma portale Calend.ru, šventasis Michailas Arkangelas buvo karys gynėjas, jis saugojo Rojaus vartus kelyje į Gyvybės medį, o sumoderninus – gynė liaudį jos laisvės siekiuose. Kažin kaip tai galima sieti su M. Gorbačiovo politinio pakilimo ciklu, tačiau, ko gero, verta patikėti bent iš pradžių buvusiu jo ryžtu ir nuoširdžiu nusiteikimu pakeisti sovietinę imperiją, „adaptuoti“ ją prie Šaltojo karo rūbą nusimetusio pasaulio.
Nepavyko. Paskutinį SSRS lyderį izoliavo Forose, paskui, grįžusio į Maskvą, vos nesuėmė, betgi tuomet ir Rusija buvo kitokia, ir liberalių pažiūrų B. Jelcinas daugumos buvo palaikomas, ir dabartinis Rusijos vadovas V. Putinas – KGB Pirmosios valdybos karininkas – tik ką grįžęs iš Rytų Vokietijos, dar tik sukiojosi aplink Leningrado merą Anatolijų Sobčiaką ir svarbių šaliai sprendimų nepriiminėjo...
Kerštas už SSRS sugriovimą?
Bet dabartiniam Kremliaus šeimininkui nepriimtina sena rusų patarlė „Кто плохое помянет, тому глаз вон“ („kas bloga prisimins, akies neteks“). Santykiai su Lietuva, kuri ir užvirė visą košę SSRS, jau 24 metai yra, švelniai tariant, prasti. Rusijos vadovas per 14 metų neįstengia atvykti į Vilnių, nors ne kartą buvo kviestas. Atsitiktiniai Lietuvos ir Rusijos vadovų susitikimai, iš kurių godžiai laukiame optimistinių ženklų, tokie reti ir nereikšmingi, kad jų santykių gerinimo kontaktais net nepavadinsi.
Vilnius niekaip negali išsivaduoti iš įtarimų, kad Maskva, tarsi keršydama už Sąjūdį ir SSRS sugriovimą, Lietuvai daro nuolatinį ekonominį ir politinį spaudimą, nors ir mėgina jį nesėkmingai užmaskuoti. Taip 2006 m. liepą tariamai dėl remonto buvo nutrauktas naftos tiekimas „Mažeikų naftai“ naftotiekiu „Družba“. Po metų gedimas buvo sutaisytas, tačiau tuomet atsisakymas atnaujinti tiekimą virto politiniu sprendimu, toli gražu priimtu ne „Gazpromo“ koridoriuose. Ne kartą, kai tik Lietuvos vadovai pakritikuodavo Maskvos veiksmus ar ieškodavo teisybės Briuselyje bei tarptautiniuose teismuose, šalį užgriūdavo Rusijos sankcijos – tai pieno, tai mėsos produktams, tai tiesiog pervežimams, o kartais nuskambėdavo ir teritorinės pretenzijos.
Visa tai veda prie minties, kad dabartinė įtampa aplink Ukrainą gali persikelti ir į Baltijos regioną. Jeigu Kremliaus lyderių planuose yra straipsnis susigražinti buvusią imperinę SSRS laikų galią, tuomet kas gali paneigti, kad, kaip 1940-ųjų birželį, vieną vėlų vakarą gausime ultimatumą įsileisti „ribotą Rusijos kariuomenės kontingentą“ tautinių mažumų teisėms apginti.
Labai norėčiau šį klausiamą sakinį užbaigti klaustuku. Tačiau SSRS nostalgija, agresyvi Kremliaus skatinama isterija, labai jau primenanti Sudetų aneksijos laikų atmosferą prieš daugiau kaip 75 metus, klausimų ir abejonių palieka vis mažiau.