Aišku, kad kalba suksis ne apie Juodosios jūros teikiamus malonumus. Ko gero, nuo pat 1954-ųjų vasario 19 d., kai geraširdis Nikita Chruščiovas 300-ųjų Pereslavlio sutarties metinių proga, nepraėjus nė metams po Josifo Stalino mirties, padovanojo Krymą „broliškai ukrainiečių liaudžiai“, tebelaužomos ietis, kam gi šis nuostabus pusiasalis turi priklausyti. O dabar ten laužomos ne tik ietys, o plūsta kraujas, sprendžiama Krymo, o gal visos Ukrainos vientisumo problema.
Tiesą sakant, ji buvo opi visą laiką. Dar 2010-ųjų kovo gale DELFI rašėme, kad Krymo prijungimas prie Rusijos, tai yra, dviejų slavų tautų susijungimas, buvo svarstomas nuo kazokų etmono Bogdano Chmelnickio laikų. Etmonas 1648 m. pasiprašė Rusijos caro Aleksejaus Michailovičiaus globos ir kartu su kitais kazokų atamanais 1654 m. jam prisiekė, o sudaryta Perejaslavlio (arba Pereslavlio) Rada prijungė Ukrainą prie Rusijos. Per 1654–1667 m. Abiejų Tautų Respublikos (Žečpospolitos) ir Rusijos karą B. Chmelnickis rėmė Rusiją, o į didžiules LDK teritorijas nuolat siuntė kazokų pulkus. Beje, į Krymo pusiasalį Lietuvos kunigaikščiai niekada nebuvo įžengę, nes atsimušdavo į galingas Aukso Ordos ir Osmanų imperijos sienas.
Taigi, maždaug tris šimtmečius Krymą kontroliavusi Rusija pasijuto teisėta pusiasalio šeimininkė, nors pagrindiniai jo gyventojai – Krymo totoriai, dabar sudarantys jų mažumą (apie 13 proc.). Apžvalgininkai pastebi, kad rusų užgožtų ir skriaudžiamų totorių ypatingas tautinio išsivadavimo judėjimo bruožas yra jo neprievartinis pobūdis. Nors per amžius Krymo totoriams buvo taikoma tokia prievarta, kaip ir daugeliui kitų SSRS tautų, o gal net didesnė.
Tačiau jų grįžimas į gimtąsias vietas prasidėjo vėliau negu kitų ištremtų tautų. Tik nuo 1965 m. jiems buvo leista sugrįžti į savo tėvynę – Krymą ir tik nuo 1989 m., kai ėmė braškėti visa SSRS, sugrįžimo procesas įgavo masinį pobūdį. Šiuo metu Kryme gyvena jau 250 tūkstančių Krymo totorių (maždaug pusė tautos), kurie sudaro 13 proc. visų Krymo gyventojų. Tačiau ramybės nėra ir dabar.
Тotoriai – tiurkų ir mongolų genčių grupės istorinis pavadinimas. Jų vardas kilo iš mongolų klajoklių genčių, gyvenusių Mongolijos šiaurės rytuose V–IX amžiuose. Manoma, jog šiuo metu pasaulyje yra daugiau nei 10 mln. totorių. Nepriklausomos valstybės jie neturi. Kalba totorių ir rusų kalbomis. Dauguma totorių – musulmonai. Rusijos Federacijos sudėtyje esančioje Tatarstano Respublikoje totoriai sudaro daugumą gyventojų – per 50 proc.
Totoriai sudaro dalį gyventojų Lietuvoje, Rumunijoje, Bulgarijoje, Kazachstane, Uzbekistane, Turkijoje, Kinijoje. Pirmieji totorių naujakuriai Lietuvos žemėje apsigyveno dar XIII – XIV amžiuje, to meto LDK valdovams palaikant glaudžius ryšius su Aukso Orda, arba Dešti Kipčiaku – valstybe, kurią iš tiurkų ir mongolų genčių suvienijo didžiojo mongolų karvedžio Čingischano anūkas chanas Batijus. Aukso Ordos gyventojai ir buvo pradėti vadinti totoriais.
LDK didieji kunigaikščiai Gediminas, Algirdas ir Kęstutis sudarydavo sąjungą su totoriais, kai reikėdavo atremti priešiškų šalių puolimus, arba patys rengdavo karo žygius. Kai kurios ištikimais sąjungininkais tapusios totorių gentys pasiliko Lietuvos valstybėje, įsikūrė žemėse, kurias dovanojo didysis kunigaikštis Vytautas. Visiems žinomas „40 totorių“ kaimas prie Vilniaus, totorių karaimų arealas Trakuose, gi Kėdainių rajone Krakių seniūnijoje Pašušvyje yra nuošalus, dabar jau apmiręs Krymo kaimas, kuris, beje, taip pat susijęs su Vytauto į Lietuvą atvežtais Krymo totoriais ir garsiąja 1655 m. Lietuvos ir Švedijos karaliaus Karolio X Gustavo Kėdainių sudaryta sutartimi.
Lietuvos totoriai žinomi kaip puikūs kariai. Iš viso vien carinės Rusijos kariuomenėje tarnavo daugiau nei 25 Lietuvos totoriai generolai. Įdomu, kad žymus JAV aktorius Charlesas Bronsonas (tikroji pavardė Karolis Bučinskis) yra Lietuvos totorių palikuonis, gimęs išeivių iš Lietuvos – totoriaus ir lietuvės – šeimoje. Taip pat garsus ir totorių cirko artistas – klounas Albertas Chazbijavičius, generolai Juzefas Beliakas, Chalilas Bazarevskis (dabartinė palikuonių pavardė – Bazarauskai), kilęs iš Bazorų kaimo Alytaus rajone, ir daugelis kitų.
Paskui laikraštis aiškina ir pavardės kilmę, esą Janukovyčiaus pavardės šaknis kilusi iš totoriško vyrų vardo Jangilde, kuris reiškia „atėjo gyvybė“, tai yra „gimė kūdikis“, o šio vardo dialektiniai variantai – Janajus, Janyšas, Janukas. „Taigi, Janukovyčiaus pavardė priklausė vienai Lietuvos totorių Janukų giminei, atsiradusiai dabartinės šiaurės Baltarusijos Dokšų rajono Janukų kaime. Iš jo prieš Spalio revoliuciją dabartinio prezidento senelis emigravo ieškodamas uždarbių ir apsistojo Donbase“, – toliau aiškina „Golos Kryma“.
Iš tiesų, po 2010 m. vasarį vykusių rinkimų Ukrainoje spaudoje pasirodė pranešimų, kad V. Janukovyčius žino apie šią savo kilmę ir kartais aplanko (paskutinį kartą buvo 2006 m.) šį Dievo užmirštą, Baltarusijos ir Ukrainos pasienyje pelkėse glūdintį Janukų kaimelį, kuriame tėra trys suklypusios trobos, vos 4 gyventojai, nėra pašto, parduotuvės, mokyklos...
Istorikas Tomas Baranauskas tvirtina, kad, nors XIV–XV a. totoriai buvo grėsmingiausias Lietuvos priešas, tačiau, kovodama su kylančia Maskva, Lietuva bandė remtis nusilpusia Didžiąja Orda. Į didžiausių Lietuvos pergalių prieš totorius sąrašą galima įrašyti ir 1362 m. rudenį Algirdo laimėtą Mėlynųjų Vandenų mūšį, kuris galutinai įtvirtino Lietuvos valdžią didžiojoje Ukrainos dalyje. Bet į garsųjį Kulikovo mūšį Jogaila vyko jau kaip totorių chano Mamajaus sąjungininkas, tiesa, į jį per ilgą kelionę pavėlavo ir padėti totoriams išvengti pralaimėjimo negalėjo. Didžiausias Vytauto karinis pralaimėjimas – 1399 m. Vorkslos mūšis su totoriais, bet jis patirtas remiant nuverstą totorių chaną Tochtamyšą. Žalgirio mūšyje Tochtamyšo totorių būriai kovėsi Lietuvos ir Lenkijos pusėje, vėliau Vytautas bandė pasodinti į chanų sostą Tochtamyšo sūnus.
Istorikas primena, kad konfliktai su totoriais Lietuvai neturėjo tokios kovos dėl laisvės prasmės, kaip Rusijai. Lietuva niekada nebuvo totorių užkariauta ir bendravo su jais kaip su eiliniais kaimynais – kartais geruoju sutardama, kartais kariaudama. Šių kaimynų ir kaimyniškų santykių reikšmė Lietuvai dar nėra iki galo suvokta ir gali pateikti ne vieną netikėtumą, atskleisti totorių indėlį ten, kur jo nesitikime. Neverta užmiršti ir to, kad daug totorių pritapo Lietuvos valstybėje ir šiandien yra jos lojalūs piliečiai.
Pernai birželio pabaigoje Lietuvoje lankėsi Krymo totorių delegacija, vadovaujama Krymo totorių Medžlio ar Medžliso (tautinio parlamento) pirmininko Mustafos Abdiuldžemilio Kirimoglu, pasaulyje daugiau žinomo kaip Mustafa Džemilevas. M. Džemilevas kartu su tėvais ir visa Krymo totorių tauta buvo deportuotas iš tėvynės būdamas vos pusės metų. Tik 1989 m. jis sugrįžo į tėvų žemę – prieš tai jis buvo priverstas gyventi Uzbekijoje. Visą tą laiką jis aktyviai dalyvavo nelegalių žmogaus teisių gynimo organizacijų veikloje, dėl ko net septynis kartus buvo nuteistas už „antisovietinę veiklą“. 2011 m. gruodį viename interviu jis apkaltino Rusijos federalinę saugumo tarnybą, kad ji skyrė 20 mln. dolerių Krymo totorių vienybei suskaldyti...
Krymo konflikte totoriai nebuvo pasyvūs, tačiau Tatarstane įsikūrusio Pasaulinio totorių kongreso vadovybė paragino juos susitaikyti su pusiasalio rusais, o Krymui sutikti su tokiu statusu kokį Tatarstanas turi Rusijoje... Bet Simferopolyje pasigirsta vis daugiau balsų, kad pagrindiniai pusiasalio gyventojai taip visiškai praras savo šaknis, o Krymas bus galutinai rusifikuotas.
O gal savo lyderiu jie pasikvies totoriškų šaknų turintį V. Janukovyčių?..