Č. Iškauskas. Naujas Šaltasis karas: Lietuva vėl jo epicentre?

Ar esate gyvenęs Šaltojo karo laikais? Jeigu ne – nežinote tos nuolatinės įtampos ir baimės, kad štai atsitiks menkiausias konfliktas ir prasidės Karštasis, tai yra, tikras karas, ir mama eilinį kartą ant duoninės krosnies džiovins džiūvėsius, tėvas baugiai klausysis užsienio radijo...

Jeigu gyvenote (o tokių, deja, taip mažėja) – tai prisimenate, kaip visas pasaulis įnirtingai kovojo už taiką ir kartu be saiko ginklavosi, grasino branduoliniais užtaisais, pardavinėjo ginklus, kėlė karus ir konfliktus, varė neribotą propagandos srautą vieni ant kitų. Taip, mes buvome to Šaltojo karo įkaitai.

Šaltasis karas (angl. Cold War), formaliai kilęs prieš 70 metų, tai geopolitinė, ekonominė ir ideologinė konfrontacija tarp dviejų pasaulinių sistemų, daugiausiai tarp JAV ir Sovietų sąjungos bei jų sąjungininkų. Bent taip per egzaminą atsakytų politologijos studentas. O iš tikrųjų buvo skiepijamas negatyvus „išorės priešo“ vaizdinys, pagardintas išmaniomis karikatūromis, prasimanymais ir gandais, jis tapo šių sistemų ideologijos dalimi, iš kurios naudos gavo nebent abiejų stovyklų elitas. Žmonės buvo sąmoningai kvailinami būtais ir nebūtais faktais, kad juos būtų galima mobilizuoti tariamam priešui įveikti ir taip paversti valdančiųjų režimo vergais.

Nors istorikai nesutaria, kada gi prasidėjo Šaltasis karas (kai kurie teigia, kad jį įžiebė 1917 m. bolševikinė Rusijos revoliucija), oficialiai jo pradžia fiksuojama 1946 m. kovą, kai Didžiosios Britanijos premjeras Vinstonas Čerčilis (Winston Churchill) Fultono mieste (JAV) pasakė savo žymiąją „Geležinės uždangos“ kalbą, kurioje jis kaltino SSRS užsidengus „geležine uždanga“ nuo Ščecino iki Triesto. Vakaruose šiam žingsniui buvo iš anksto pasirengta.

V. Čerčilis nuo pat karo pabaigos nerimavo dėl didžiulių Sovietų Sąjungos karinių pajėgų Europoje, kurios galėjo pakenkti Vakarų Europai. 1945 m. balandžio – gegužės mėnesiais V. Čerčilis su savo padėjėjais parengė planą, pagal kurį turėjo „pulti Rusiją vardan Jungtinių Amerikos Valstijų ir Britų imperijos“. Vėliau plano buvo atsisakyta, kadangi britai turėjo per silpnas karines pajėgas, o su JAV dėl to nebuvo sutarta.

1946 m. vasarį JAV ambasadorius Maskvoje Džordžas Kenanas (George Kennan) be galo ilgos, net 5500 žodžių telegramos JAV valstybės departamentui pagrindu parašė ir kitų metų liepą „Foreign Affairs“ išspausdino straipsnį „X“, kuris padėjo Jungtinėms Amerikos Valstijoms planuoti tolimesnę Šaltojo karo eigą kovoje su SSRS. O 1946-ųjų rugsėjį Viačeslavas Molotovas amerikiečiams išsiuntė telegramą, kurioje JAV išvadino „monopolistų valstybe, kuri yra pasiruošusi bet kokiomis priemonėmis laimėti naująjį karą ir tapti galingiausia jėga pasaulyje.“

Prieš tai Vakarų vienybė buvo gerokai pašlijusi, ir SSRS tuo džiaugėsi. Dar 1944 m. spalį V. Čerčilis Maskvoje susitarė su J. Stalinu pasidalinti Balkanus į įtakos sferas, o Amerikos prezidentas Franklinas Ruzveltas (Franklin Roosevelt) su J. Stalinu Jaltos konferencijoje susitarė nepalaikyti V. Čerčilio Lenkijos nepriklausomybės atkūrimo klausimu. Kitos sąjungininkų derybos vyko Jaltos konferencijoje 1945 m. vasarį, tačiau vis dar nebuvo pasiektas susitarimas dėl Europos padalinimo. 1945 m. balandį V. Čerčilis ir naujasis JAV prezidentas Haris Trumenas (Harry Truman) priešinosi J. Stalino sprendimui palaikyti Lenkijos socialistų vyriausybę, Lenkijos emigracinės vyriausybės priešininkę, įsikūrusią Liubline, bet Vašingtonas tam įtakos neturėjo.

Taip Rytų Europa tapo apkasų linija, netrukus atskirsianti du agresyvius blokus – Varšuvos sutarties organizaciją ir NATO. Sovietų Sąjunga ėmė kontroliuoti rytinį bloką, o Vakarai tai toleravo. Baltijos šalys, kaip ir milžiniška teritorija nuo Suomijos iki Rytų Rumunijos ir Albanijos, atiteko SSRS, ir tai tarsi užkodavo 45 metus trukusį Šaltąjį karą.

Raudonoji linija praėjo ties Lenkija. Sovietai kaip atsvarą emigracinei Londone įsikūrusiai Lenkijos vyriausybei sudarė prosovietinę vyriausybę. Lenkijos emigracinė vyriausybė, suformuota po Vokietijos įsiveržimo į Lenkiją 1939 m. rugsėjo 1 d. ir rezidavusi iš pradžių Paryžiuje, paskui Londone, karo metais turėjo didelę įtaką Lenkijoje, jai buvo pavaldi Lenkijos pogrindžio valstybė, lenkų kariuomenės daliniai Vakaruose, Lenkijoje ir Lietuvoje veikusi Armija Krajova (AK) bei po karo susikūręs antisovietinis pasipriešinimas „Laisvė ir nepriklausomybė“.

Istorikas Artūras Bubnys rašė, kad lenkų pogrindis, daugiausiai sudarytas iš AK vadų, veikė ir Vilniuje, bet 1945 m. pavasarį po žiaurių sovietinių represijų buvo išsklaidytas, daug lenkų veikėjų suimta, kiti legalizavosi, o galutinai lenkų partizanų pasipriešinimas buvo palaužtas iki tų metų pabaigos.

Beje, iki karo pradžios Lenkijos ginkluotosios pajėgos buvo trečios pagal dydį tarp sąjungininkų. Tad tiek sąjungininkai Vakaruose, tiek Maskva į lenkus dėjo daug vilčių, bet Varšuvos sukilimas 1944-ųjų rugpjūčio – spalio mėn. parodė, kad jokiai okupacinei jėgai jie negalėjo pasipriešinti. Emigracinė vyriausybė nustojo egzistuoti tik 1990 m., perdavusi įgaliojimus Lecho Valensos (Lech Wałęsa) vadovaujamai respublikai.

Šaltajam karui susidarė puikios sąlygos. Pirmuoju smuiku čia ėmė groti Sovietų Sąjunga, iš vienos pusės, garsiai šaukdama apie nusiginklavimą, iš kitos, sukeldama tokius pavojingus įtempimo židinius kaip Karibų krizė, invazija į Vengriją, Čekoslovakiją. JAV ginti savo interesus panašius metodus taikė ne Europoje, o Azijos ir kitose šalyse.

Manoma, kad Šaltasis karas išsikvėpė sulig Berlyno sienos griuvimu ir SSRS iširimu. Bet žurnalistas Edvardas Lukasas (Edward Lucas) 2008 m. Vilniuje išleistoje knygoje „Naujas Šaltasis karas: Kremliaus keliama grėsmė Rusijai ir Vakarams“ nurodė, kad būtent dabar vyksta naujas Šaltasis karas, o jo priešakinėse linijose vėl atsidūrė Rytų Europos šalys, tarp jų ir Lietuva. Grėsmingi Rusijos veiksmai naujame Šaltajame kare turi priversti Vakarus atsibusti, susivienyti ir duoti jai atkirtį.

Bet knyga išleista iki 2008 m., kai netrukus Rusija įvykdė agresiją prieš Gruziją, atplėšdama Pietų Osetiją ir Abchaziją. Po šešerių metų ji aneksavo Krymą, sukėlė pilietinį karą pietryčių Ukrainoje. Jau tuomet garsus ekonomikos savaitraščio „The Economist“ apžvalgininkas perspėjo apie naują Šaltąjį karą, kuris netrukus pasireiškė hibridiniu ar tiesiog invaziniu karu. Rusija inspiruoja „įšaldytų konfliktų“ taktiką, taip tikėdamasi atplėšti kitų valstybių teritorijas ir jas prijungti prie buvusios SSRS.

Šiuolaikinį Šaltojo karo etapą 2007 m. vasario 10 d. pradėjo Rusijos prezidentas V. Putinas, Miunchene vykusioje saugumo konferencijoje pasakęs kalbą „Rusijos vaidmuo pasaulio politikoje“, kurioje jis ne tiek kalbėjo apie Rusiją, kiek su neįtikėtinai šaltu veidu, atmieštu pasityčiojimo ir atviro grasinimo gaidelėmis, perliejo visą Vakarų pasaulį, ypač JAV. Simboliška, kad tai įvyko Miunchene – A. Hitlerio tėvonijoj ir nacizmo židiny. Kai kurie apžvalgininkai V. Putino tezes sutapatino su V. Čerčilio iššūkiu Fultone.

Praėjus keliems mėnesiams, 2007-ųjų liepą, E. Lukasas latvių žiniasklaidai sakė, kad nėra tikras dėl Baltijos valstybių išlikimo, nes joms grėsmę kelia pavojinga Rusijos kapitalo ir Vakarų silpnumo kombinacija. V. Putinas išprovokavo NATO karinių pajėgų slinktį į Rytus, vis daugiau karinės technikos ir kareivių telkiant prie vakarinės Rusijos sienos.

Savo ruožtu šis žingsnis provokuoja Rusiją dar labiau ginkluotis ir išnaudoti Kaliningrado anklavo kortą. Taip atsiranda jau ne tik Šaltojo, bet galbūt ir Trečiojo pasaulinio karo grėsmė, o Lietuva atsiduria jo epicentre.

Politologas Bernardas Gailius straipsnių cikle „Šaltasis karas. Už ką kovojame?“ pakylėtai deklaruoja, kad „Lietuvos Respublika – mūsų visų laisvu apsisprendimu pagrįsta valstybė – yra tikroji mūsų vertybė Šaltajame kare. Nieko negali būti už ją svarbiau, jei iš tikrųjų norime laimėti. Istorijos tinkamai pamokyta Lietuva tą gerai supranta, todėl yra viena iš svarbiausių Šaltojo karo karių.“