Tai buvo neeilinė LDK pergalė prie vadinamųjų Mėlynųjų Vandenų arba Syniuchos (Sinije Vody) – vidurio Ukrainoje esančios upės, kairiojo Pietinio Bugo, savo ruožtu įtekančio į Juodosios jūros užutekį, intako. Konkrečios mūšių vietos istorikai nenustatė, bet manoma, kad jie vyko kažkur piečiau dabartinio Kirovogrado, kiti tyrinėtojai mano, kad kaudamiesi lietuviai nužygiavo net iki Dniepro.
1362 m. rudenį Algirdo vedama kariuomenė patraukė tiesiai į svarbų Podolės centrą, turkiškai vadinamą Jabgu („vietininko“) miestu, o rusėnų kalba – Sinije Vody. XVI amžiuje čia buvusi gyvenvietė, jau vadinama nauju Torgovicos vardu, garsėjo didingais mūro pastatų griuvėsiais su marmuro grindimis, rūsiais ir galingomis sienomis, kurie, pasak Mykolo Lietuvio, parašiusio veikalą „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“, tuo metu net buvo siejami su legendinės Trojos liekanomis.
Čia ne be kaltės sovietinė istoriografija, kuri vengė akcentuoti šią LDK pergalę, o vietoj jos iškėlė kitą didelį Aukso ordos pralaimėjimą Kulikovo mūšyje 1380 m., kai Maskvos didžiojo kunigaikščio Dimitrijaus Donskojaus vadovaujamos rusų pajėgos sutriuškino emyro Mamajaus vadovaujamus ordos karius. Rusijoje netgi geriau žinomas po kelių dešimtmečių vykęs Žalgirio mūšis, nes jame kryžiuočius triuškino ir keli rusų pulkai iš Smolensko (jis buvo LDK dalimi, bet rusų istorikai skelbia, kad mūšis laimėtas rusų ir gudų dalinių dėka).
Istorikas Vytas Jankauskas tvirtina, kad iš tiesų Kulikovo mūšyje Aukso orda buvo dar kartą sutriuškinta, tačiau po jo totoriai iš Maskvos paliko tik pelenus, o po Mėlynųjų Vandenų jiems pasiekti Vilniaus nepavyko. Po šio mūšio Ordoje beveik du dešimtmečius vyko krizė, neleidusi suformuoti tvirtos valdžios, ir čia atsirado galimybė Algirdui plėstis, o Maskvai galimybė laviruoti.
Trys maždaug 20-tūkstantinei totorių kariuomenei vadovavę vadai buvo priversti pasitraukti į Krymą, kiti, kaip Aukso ordos ištremtas chanas Dželaletdinas, dalyvavo Vytauto Didžiojo kariuomenėje Žalgirio mūšyje.
Dėl to atsirado legenda, kaip Vytautas Juodojoje jūroje žirgus girdė... Ja galima abejoti, tačiau Algirdo žirgai Mėlynuosiuose Vandenyse tikrai atsigavo. Po 650 metų prie Juodosios jūros užutekio, esančiame Očakove, sūrų vandenį gėrė ir mūsų žemaitukai, iš Senųjų Trakų 2010 m. rugsėjį 40 dienų keliavę garsių LDK kunigaikščių keliais.
Bet grįžkime prie Mėlynųjų Vandenų. Po šios pergalės Lietuva tapo viena iš dominuojančių jėgų regione. Prasidėjo labai sparti LDK plėtra, prie jos buvo prijungta didelė teritorija –Kijevo, Voluinės, Podolės ir kitos žemės, į kurias pretendavo ne tik rusai ar totoriai, bet ir lenkai. Galima sutikti, rašo istorikas V. Jankauskas, kad po šios pergalės prasidėjo didysis LDK klestėjimas. Lietuva tapo imperija, o Algirdas save ėmė vadinti imperatoriumi, kitaip sakant, kūrė Trečiąją Romą.
Kita vertus, nors santykiai su Aukso orda buvo priešiški, dėl prieš mūšį joje įsivyravusio chaoso (per 20 metų pasikeitė daugiau kaip 25 chanai, o po chano Birdibeko nužudymo 1369 m. sumaištis tik sustiprėjo) dalis totorių vadų perėjo į Algirdo ir paskui į Vytauto pusę. Pietų Rusioje (Kijeve) nusistovėjo tam tikra LDK ir Aukso ordos dvivaldystė (kondominiumas). Matyt, tuomet atsirado nevienareikšmis požiūris į totorius, kurie pasirodė ne tik užkariautojai, Rytų kultūros nešėjai, bet ir kaip Vakarų civilizacijos dalis, Algirdo ir Vytauto dėka įterpta į Lietuvos ir visos LDK dirvą. Štai kodėl dabartinės Rusijos represijos prieš etninius Krymo gyventojus (šiame aneksuotame pusiasalyje neseniai uždraustas totorių parlamentas – Medžlisas, prilygintas „teroristinei organizacijai“), kelia tokią protestų bangą.
Tiesa, dar anksčiau ši idėja buvo įgavusi realų pagrindą: XVIII a. pabaigoje LDK kunigaikščio Mykolo Kazimiero Oginskio rūpesčiu Polesėje buvo pastatytas vadinamas Oginskio kanalas, sujungęs Baltijos ir Juodosios jūros baseinus. 1783 m. Lietuvos Brastos vaivadijoje (dabar Baltarusijos teritorija) iškastas 54 km ilgio 15 m pločio ir pusantro metro gylio kanalas turėjo 10 medinių šliuzų, du pakeliamus tiltus ir kirto du natūralius ežerus. Šiuo kanalu laivai iš Baltijos jūros galėjo pasiekti Juodąją jūrą, Konstantinopolį, neplaukdami aplink Europą. Sutrumpėjus keliui labai pagyvėjo laivyba, sparčiau ėmė augti vienas didžiausių šio vandens kelio miestų – Kaunas. Oginskio kanalas ir mediniai jo įrenginiai buvo smarkiai apgriauti Pirmojo, bet galutinai sugadinti Antrojo pasaulinių karų metu. 1942 m. jo konstrukcijas sugriovė sovietiniai partizanai.
Tokia buvo kadaise iškovotos pergalės reali nauda. Ji nebuvo tik grobikiško žygio pasekmė, tačiau turėjo ir civilizacinę reikšmę. Kaip jau rašėme, nustūmę į pietus Aukso ordą, lietuviai padėjo suformuoti labiau vakarietišką šiuolaikinės Ukrainos teritoriją, kuri turi lemiamos reikšmės ir šiandienos geopolitiniuose konfliktuose. Dar daugiau: jie sustabdė mongolų – totorių skverbimąsi į Europą, kuris jau iš tolimesnių islamo šalių nesustabdomai vyksta šiandien.
Menotyrininkė Rasa Gečaitė, prieš pustrečių metų išleidusi knygą „Kelionė iš XXI į XIV a. su Giedriaus Kazimierėno „Algirdo pergale prie Mėlynųjų Vandenų“ (dailininkas 2009 m. nutapė 9 m ilgio ir 3 m aukščio drobę tokiu pavadinimu), tikino, jog gerai, kad lietuviai nežino savo istorijos, antraip apsvaigtų nuo šlovės. Puikiai pasakyta!