Daug kalbėjęs apie Krymo gyventojų valios pasireiškimą, galų gale atskleidė, kad tai buvo jo idėja prijungti pusiasalį prie Rusijos. Neigęs, kad pietryčių Ukrainoje kariauja Rusijos kariuomenė, dabar pripažįsta, kad valdyti sunkiąją karinę techniką reikėjo siųsti ir gyvąją jėgą.
Melo kojos kreivos
Vakarai tyli ir apsimeta nepastebintys šio melo. Jie nuduoda nesuvokiantys ir kito V. Putino viražo – Kremliuje surežisuotos Boriso Nemcovo nužudymo versijos, esą garsus opozicionierius buvo nušautas islamistų iš Kaukazo. Jokių užsakovų nebuvę, nes tie penki vyrai buvo smarkiai įsižeidę dėl žydo B. Nemcovo antiislamistinių pasisakymų po „Charlie Hebdo“ tragedijos.
Ir tuomet, tarsi kalėjimo šestiorka, iš Grozno atsiliepia Čečėnijos lyderis Ramzanas Achmatovičius Kadyrovas, pareiškęs, kad pagrindinis įtariamasis Zauras Dadajevas yra „tikras Rusijos patriotas“, kuris buvęs sukrėstas islamą išjuokiančių karikatūrų, todėl ir atkeršijęs vienam iš joms pritarusių Rusijos opozicijos lyderių.
Ir atsitik tu man taip: vos ištaręs tuos žodžius R. Kadyrovas gauna aukštą V. Putino apdovanojimą – Garbės ordiną „už darbo pasiekimus, visuomeninę veiklą ir daugiametį sąžiningą darbą“. Grozno šeimininkas generolas-majoras R. Kadyrovas (šis milicijos laipsnis jam buvo suteiktas 2009-ųjų spalio 23 d.) iš dėkingumo šūkteli: už Vladimirą Vladimirovičių galįs gyvybę paaukoti...
Štai toks „skylėtas“ farso scenarijus kuriamas Rusijoje. Jis turėtų tenkinti ir Rytus, ir Vakarus, nes juk dabar visas pasaulis sukilęs prieš islamiškąjį radikalizmą. Žinoma, tarsi teigia Kremlius, kalti tie penki sulaikytieji, kurių religinius jausmus įžeidęs B. Nemcovas, tad jokių užsakovų, juo labiau Kremliuje, ieškoti nereikia. Nusikaltėliai gaus pelnytą bausmę, bus nugrūsti kažkur į atokų Kaukazo kaimelį ir tyliai darbuosis R. Kadyrovo žinioje. Pasaulis aprims, įsiviešpataus taika, prigąsdinta Rusijos opozicija nekels galvos, o V. Putinas įžūliai meluodamas toliau slinks į buvusias SSRS teritorijas...
Muftijaus sūnelis - persimetėlis
Bet grįžkime prie to keisto fenomeno – R. Kadyrovo, kažkada uoliai tarnavusio Džoharo Dudajevo sukilėliams, bet paskui staiga pasukusio su federaline okupacine valdžia. Tokiais persimetėliais puikiai naudojasi V. Putinas, turįs patyrimo, kaip tvarkyti savo agentūrą.
10-ojo dešimtmečio pradžioje keliskart lankydamasis Grozne šio vyruko dar nesutikau, nes jis tebuvo paauglys (gimė 1976 m. spalio 5 d.). 1992 m. rugsėjį Grozno stadionas gaudė nuo pirmųjų nepriklausomybės metinių iškilmių, ir Ičkerijos lyderis Dž. Dudajevas kalbėjo: mes nekerštingi, tegul jie visi (Rusijos valdžia ir kariuomenė) nešdinasi, palikusi tai, ką prigrobė, o mus palieka laisvus. Žinoma, ginklų, karinės technikos išsivežti neleido. Jie plačiai pasklido po regioną, atiteko kam reikia ir kam nereikia.
Iš tikrųjų, sovietinis aviacijos karininkas nebuvo kerštingas, o daugiau strateginio, filosofinio mastymo šalininkas, svajotojas, kuris modeliavo, kaip gyvens jo respublika, galutinai išsivadavusi iš Rusijos glėbio, kokį pavyzdį ims iš Lietuvos. Interviu šio straipsnio autoriui generolas-majoras sakė pavydįs Lietuvai, kurią labai myli, kad ši per „dainuojančią“ revoliuciją pirmoji išsiplėšė iš imperijos gniaužtų ir atkūrė laisvą valstybę.
Bet Vilnius to neįvertino: per Dž. Dudajevo viešnages Lietuvoje 1992 ir 1993 m. jo neįstengė priimti nė vienas aukštesnis valdžios pareigūnas, o našlė Ala taip ir negavo politinio prieglobsčio...
1994 m. pavasarį, mums lankantis Grozne, nuo Rusijos pusės jau slinko nauji okupacijos debesys, o gruodį prasidėjo pirmasis Čečėnijos karas (greičiau antrasis, jeigu prisiminsime carinės Rusijos karą regione XIX a. viduryje). 18-metis jaunuolis, įtakingojo Čečėnijos muftijaus jaunesnysis sūnus paėmė į rankas automatą ir subūrė vadinamųjų „kadyroviečių“ būrius, kurie priešinosi federalinei kariuomenei. Tiesa, kaip 2007 m. rašė Lenta.ru apžvalgininkas Andrejus Kuznecovas, jie nelindo į priešakinius karo apkasus ir iki 1996 m. rugpjūtį pasirašytų Chasavjurto taikos susitarimų atidžiai žvalgėsi, kuo čia viskas baigsis.
Antrojo karo pradžioje R. Kadyrovo smogikai kone pirmieji nusileido iš kalnų ir Rusijos vadovybės raginimu sudėjo ginklus. Jie suprato, kaip rašo A. Kuznecovas, kad geriau Čečėniją valdyti pinigais iš Maskvos negu bėgioti su automatais po kalnus ir laukti arabų samdinių atlyginimo.
Ramzanas tuo metu buvo dar neapsiplunksnavęs jaunuolis, kurio į atsakingą politinį postą Maskva skirti nerizikavo. Jis laukė pilnametystės – 30 metų amžiaus – pagal konstituciją numatyto valstybės vadovo amžiaus cenzo.
1996 m. tapo savo tėvo Achmato Chadži Kadyrovo, gimusio tremtyje Karagandoje ir buvusio vyriausiuoju Čečėnijos muftijum bei rėmusio sukilėlius, asmens sargybiniu. Jo iniciatyva buvo sukurtas judėjimas prieš Rusiją, kuris skelbė džihadą kitatikiams. Muftijus turėjo didelę įtaką tarp čečėnų teipų (klanų) bei dvasininkų, pats jis priklausė galingam benoi teipui, kurio nariai daugiausiai gyvena Maskvoje, Sankt Peterburge ir keliuose Čečėnijos rajonuose.
Dar 1995 m. rugsėjį vainachų kongrese davęs priesaiką dalyvauti džihade prieš okupacinę kariuomenę, nuo 2000-ųjų birželio (Rusijos prezidento postą jau buvo perėmęs V. Putinas) kartu su tėvu Ramzanas staiga viešai persimetė į federalinės kariuomenės pusę, pasmerkęs Š. Basajevo reidą į Dagestaną ir pritaręs Rusijos armijos įžengimui į Čečėnijos respubliką. Kai 2003 m. tėvas buvo išrinktas prezidentu, sūnus ėmė vadovauti jo apsaugos tarnybai. Vienu metu jis net buvo vidaus reikalų ministro padėjėjas. Maskvos ypač vertinamas Kadyrovo jaunesniojo nuopelnas – derybos su sukilėliais ir jų vadais pasiduoti ir pereiti į federalų pusę.
R. Kadyrovas ilgai laukė lemtingos valandos. Po kelerių metų ji išmušė, tiesa, tėvui: 2004 m. gegužės 9-ąją, Grozno „Dinamo“ stadione švenčiant Pergalės dieną, prezidentas buvo susprogdintas. Tačiau R. Kadyrovui teko laukti dar pustrečių metų. 2007 m. kovo 2 dieną respublikos parlamentas jį patvirtino šeštuoju Čečėnijos prezidentu.
Nenuspėjamas, žiaurus, kerštingas
Psichologinis R. Kadyrovo portretas labai ryškus. 2000-2003 m. į jį buvo kėsintasi penkis kartus. Per vieną jų jis buvo kontūzytas, gal todėl apžvalgininkai pastebėjo būsimojo prezidento žiaurų, neadekvatų elgesį su suimtaisiais, šiurkščius pasisakymus. Neatmetama, kad ir boksas gerokai atitrenkė smegenis... Gimtajame Centarojaus kaime jis buvo įrengęs savotišką kalėjimą, kuriame kalino ir kankino jam neįtikusius žmonės. Jis taip pat kaltinamas grobęs žmones ir tiesiogiai susijęs su grasinimais susidoroti su vėliau nužudyta „Novaja gazeta“ žurnaliste Ana Politkovskaja...
Tačiau Kremliui toks veikėjas tiko: 2004-ųjų gegužę, jau kitą dieną po tėvo žūties, jis skiriamas Čečėnijos vicepremjeru, o po dvejų metų – ir premjeru. Per tą laiką R. Kadyrovas baigė Machačkalos verslo ir teisės institutą, bet žurnalistų paklaustas, po kokių studijų gavęs „raudoną“ diplomą, būsimasis politikas negalėjo pasakyti net diplominio darbo temos... Tai nesutrukdė jam tapti keturių universitetų garbės profesoriumi. 2008 m. kovą jis net tapo Rusijos žurnalistų sąjungos nariu, bet jau kitą dieną susizgribta, kad tai prieštarauja sąjungos įstatams.
Taip, V. Putinui reikia pasukti galvą, kaip pažaboti nenuspėjamą ir labai jau įtartinai Kremliaus šeimininką liaupsinantį, neaiškių tikslų turintį R. Kadyrovą, kuris ne kartą Kremliui pridarė rūpesčių, pavyzdžiui, dėl žmogaus teisių pažeidimų. Maskvai nusibodo ir Grozno maitinimas iš federalinio biudžeto: respublika po karų iš tiesų buvo atstatyta, bet, kaip rašė „The New York Times“, vien 2011 m. Rusija tam skyrė net 90 proc. respublikos biudžeto lėšų, nors pati Čečėnija garsėja naftos gavyba (čia per metus išgaunama 2 mln. tonų šios žaliavos; už ją 2010 m. respublika galėjo uždirbti 20 mlrd. rublių). Siaučiant dabartinei krizei Kremliui tai didelė našta.
Žudynės, kurios griauna pačią Rusiją
Tačiau dabartinėmis sąlygomis V. Putinui tinka ir toks. R. Kadyrovas tapo įrankiu, kuriuo Kremliaus šeimininkas naudojasi savo juoduose darbeliuose. Tų bendrų Kremliaus ir Grozno darbelių sąrašas ilgas. Štai 1996 m. balandžio 21-ąją rusų raketa, nukreipta į palydoviniu ryšiu bendraujantį Ičkerijos prezidentą, susprogdintas pirmasis Čečėnijos vadovas Dž. Dudajevas. 2004-ųjų gruodžio 23 d. Dohoje (Kataras) buvo nužudytas Zelimhanas Jendarbyjevas. Visai netrukus
2005 m. kovo pradžioje požeminiame bunkeryje Tolstoj Jurto gyvenvietėje žuvo trečiasis Čečėnijos prezidentas Aslanas Maschadovas. Tuomet R. Kadyrovas ciniškai pareiškė, kad „tai dovana visoms Čečėnijos moterims kovo 8-osios proga“.
Šį sąrašą galima tęsti jau dabartinių dešimtmečių žudynėmis, prie kurių prikišęs rankas tiek Kremlius, tiek Kadyrovų giminė. Manoma, kad yra R. Kadyrovo ryšys su „Novaja Gazeta“ žurnalistės A. Politkovskajos nužudymu 2006 m. spalio 7 d., su neįtikusio FST papulkininkio Movladžio Baisarovo sunaikinimu tų metų lapkritį, su Ruslano Jamadajevo, konfliktavusio su R. Kadyrovu, sunaikinimu 2008-ųjų rugsėjį, su judėjimo „Memorial“ aktyvistės žurnalistės Nataljos Estemirovos pagrobimu ir nužudymu 2009 m. liepą... ir t.t.
Kažkada buvo įtariama, kad R. Kadyrovo tėvas bendradarbiavo su sovietine „kagėbė“, o paskui rėmė čečėnų sukilėlius, kad Maskvai padėtų sunaikinti jų stovyklas ir vadus. Tokiu keliu ėjo ir jauniausias muftijaus sūnus. Dabar 38-rių tesulaukęs Ramzanas lenkia savo tėvą, ištikimai tarnaudamas savo šeimininkui ir vykdydamas jo paliepimus. Todėl silpni argumentai, kad taip V. Putinas nori atsikratyti savo vasalu. Šis tandemas gali ne tik sunaikinti opoziciją Rusijoje, bet ir sugriauti vos užsimezgusią demokratiją.
Tiesą rašo leidinio „Bloomberg View“ apžvalgininkas Leonidas Bershidsky‘s: „Galima tvirtinti, kad, kol Kadyrovas vadovauja Čečėnijai, atstovaudamas Putino interesus, tol Rusijos lyderis turės neišsenkamas galvažudžių atsargas, tinkančias kariauti ten, kur oficialios fronto linijos nėra – ar Maskvoje, ar Rytų Ukrainoje... Putino oponento nužudymas, kurį įvykdė Kadyrovo pavaldinys, suartino monarchą ir vasalą. Šiaip ar taip, Putino priešai – tai ir Kadyrovo priešai. Hibridinis karas persikėlė į Maskvos gatves. Bet juk viešai sakoma, jog tai tik sutapimas: žinote, čečėnai tokie karšti vyrukai...“ – kandžiai pašiepia apžvalgininkas.