Č. Iškauskas. S. Bandera – kovotojas, kolaborantas ar tiesiog „kalės vaikas“?

Kiekviena tauta turi savo didvyrius ir niekšus. Tik viena valdžia juos linkusi šlovinti, kita – niekinti.
Galbūt nėra bendro vardiklio, kuris leistų juos amžiams užkelti ant pjedestalo arba nugramzdinti į nešlovingą užmarštį. O vis dėl to gal yra vienas matas? Koks? Nejaugi kova už laisvę? Bet kokiomis priemonėmis...

Sąvokos aukštyn kojomis...

Sovietiniuose vadovėliuose ir istorikų darbuose pokario partizanai buvo vadinami banditais, o raudonieji kovotojai su naciais – partizanais. Tarp pastarųjų buvo ir mano tėviškės kaimynas, užkietėjęs komunistas Stasys Naujalis, kuriam vasario 18 d. būtų sukakę 100 metų. Gimęs tais pačiais 1914 m. su mano tėvu, jis pasuko į kitą pusę – 1934 m. tapo LKP nariu, 4 metus vargo A. Smetonos kalėjimuose, o karo metais vadovavo pačioj jo pradžioj žuvusio Karolio Petriko partizanų būriui, veikusiam Marijampolės apskrityje, apie Prienus, Balbieriškį, Garliavą.

Po karo S. Naujaliui buvo atsidėkota: net 34 metus jis buvo Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo sekretoriumi. Aštuoneriems metams nuteisus tėvą, motina nedrįso įtakingojo kaimyno prašyti padėti: sakė, tai tėvo likimą gali tik pabloginti... Mirė S. Naujalis 1995 m., sulaukęs 81-rių.

Kodėl apie jį rašau? Jaunystėje godžiai rydavau knygas apie karą. O 1963 m. S. Naujalis išleido prisiminimų knygą „Pėdsakai dingsta miške“, kurioje aprašė savo ir K. Petriko būrio kovas (pavyzdžiui, mėginimą susprogdinti Prienų tiltą, kuris buvo vienintelis susisiekimo kelias per Nemuną tame krašte). Paaugliui sąvokos „partizanas, banditas“ tuomet buvo aiškios – gerietis ir blogietis... Bet tėvai patyliukais sakydavo: netikėk, ką ten rašo...

Taigi, paskui viskas apsivertė aukštyn kojomis, nors iki šiol visokie stribų palikuonys ir šiaip keikiantys nepriklausomybę, besiilgintys anų laikų laikosi sovietinės terminologijos, kuri gal kiek sumodernėjo – atsirado teroristai, radikalai, fašistuojantys elementai, užkietėję nacionalistai.
Dabar šiuos terminus Maskva taiko ir Ukrainos veikėjams, apibendrintai vadinamiems „banderininkais“.

Nukentėjęs nuo visų

Stepanas Andrejevičius Bandera (it. bandierra – vėliava) gimė 1909 m. sausio 1 d. Galicijoje, dabartinėje Vakarų Ukrainos Ivano Frankovsko srityje. Tuomet ji įėjo į Austrijos – Vengrijos imperiją. Gausioje aštuonių vaikų šeimoje jis buvo antras, tėvas – graikų katalikų tikėjimo šventikas, baigęs Lvovo universiteto tikybos fakultetą ir vaikus auklėjęs patriotizmo, tautiškumo ir Ukrainos valstybingumo atgaivinimo dvasia.

1920 m. Vakarų Ukraina buvo okupuota Lenkijos, o kitais metais nuo džiovos mirė Stepano motina Miroslava. Pats Stepanas sirgo sąnarių reumatu, ilgai gulėjo ligoninėje, bet jau nuo ketvirtos klasės ėmė mokyti kitus vaikus, taip papildydamas šeimos biudžetą. Gimnazijos mokymosi programą akylai prižiūrėjo lenkų valdžia, tačiau S. Bandera įstojo į nelegalią nacionalistinę jaunimo organizaciją. Paskui – į Lvovo politechnikos mokyklą ir 1934 m. ją baigė įgijęs agronomo profesiją. Bet atestato apsiginti nespėjo: tuojau pat buvo suimtas už tariamą dalyvavimą pasikėsinant į Lenkijos vadovą Juzefą Pilsudskį ir kitus lenkų veikėjus.

Kone visa prieškarinė S. Banderos veikla praėjo su antilenkiškumo vėliava. 1928 m. jis tapo prieš lenkų okupaciją kovojusios Ukrainos karinės organizacijos (UKO) nariu, buvo net nuteistas mirties bausme, bet, nacistinei Vokietijai užpuolus Lenkiją, S. Bandera išėjo į laisvę ir kartu su pulkininku Andriejumi Melniku, UKO lyderiu Jevgenu Konovalecu, beje, turėjusiu ir Lietuvos pilietybę, vadovaudami šiai organizacijai įgijo daug įtakos tarp ukrainiečių.

Neišdavė Nepriklausomybės akto

Netrukus UKO lyderių nuomonės dėl pasipriešinimo okupacijai taktikos išsiskyrė, ir S. Bandera 1940-ųjų vasarį tapo jos radikaliojo sparno lyderiu. 31-rių sulaukęs ukrainiečių aktyvistas turėjo užtarėjų nacistinėje Vokietijos vadovybėje, pavyzdžiui, jį rėmė admirolas, nacių karinės žvalgybos „abvero“ vadas Wilhelmas Franzas Canaris (Graikijos žydas, už dalyvavimą pasikėsinant į fiurerį įkalintas ir 1945-ųjų balandžio 9 d. sušaudytas).

Molotovo–Ribbentropo paktu Vakarų Ukraina atiteko SSRS, ir netrukus čia prasidėjo represijos. Vakarų Ukraina patyrė net keturis deportacijos srautus, daugelis politinių partijų aktyvistų buvo įkaltinti arba tiesiog sušaudyti. Tremties neišvengė ir trys S. Banderos seserys, o tėvas buvo sušaudytas liepos 10 d., sovietinei armijai skubiai traukiantis į Rytus. Kalėjimus ir rūsius, prikimštus kalinių, NKVD tiesiog užmėtydavo granatomis. Tomis dienomis Galicijoje žuvo 10 tūkstančių, o Volynėje – 5000 žmonių.

Pasinaudojęs tariamu nacių palankumu S. Bandera paskelbė „Ukrainos valstybės atgimimo aktą“, naujieji okupantai netgi leido suformuoti premjero Jaroslavo Stecko vyriausybę iš 15 ministrų. Ginkluoti banderininkų būriai trukdė trauktis sovietiniams kareiviams, formavo vietos savivaldos organus. Bet vokiečiai pernelyg didelio savarankiškumo negalėjo leisti: jau liepos 5 d. Krokuvoje suėmė S. Banderą, kurį išgabeno į teismą Berlyne, o po keturių dienų Lvove sulaikė ir J. Stecko. S. Bandera nesutiko atšaukti Akto, todėl naciai jį išsiuntė į Zaksenhauzeno koncentracijos stovyklą, kurioje jis išbuvo iki 1944-ųjų gruodžio. Du Stepano broliai mirė Osvencime.

Pogrindinę ir partizaninę kovą Kijeve pasirinko ir kitas UKO flangas – Ukrainos sukilėlių armija (USA), kuriai vadovavo pulkininkas A. Melnikas. Tačiau ir jiems nepavyko suformuoti Ukrainos vyriausybės, o naciai 1942 m. pradžioje Babij Jare sušaudė 40 šio flango aktyvistų. Bet USA kovotojai, kurių skaičius 1944 m. siekė 100 tūkst., jau kontroliavo kone visą Volynę, Galiciją, Polesę ir kovėsi ne tik su okupacine kariuomene, bet ir su raudonaisiais partizanais, ir net Armija Krajova.

KGB čiuptuvai pasiekė ir jį...

S. Bandera po konclagerio jau negrįžo į Ukrainą. Jis užsiėmė UKO reikalais, gyveno išgalvotais vardais sovietų okupacinėje zonoje, paskui įsikūrė pabėgėlių stovykloje ir tik 1954 m. su šeima apsigyveno Miunchene. Čia jis buvo saugomas, nes gaudavo pranešimų, kad Rytų Vokietijos saugumas „Stasi“ kartu su sovietiniu KGB jį gali pasiekti visur...

Taip ir atsitiko. 1959 m. spalio 15 d. grįžtantį su pirkiniais S. Banderą namo laiptinėje pasitiko vyras, kuris iš specialaus pistoleto-parkerio į veidą paleido čiurkšlę nuodų su kalio cianidu. Ukrainiečių aktyvisto išgelbėti nepavyko. Žudikas buvo KGB agentas 30-metis ukrainietis Bogdanas Stašinskis, kuris vėliau KGB šefo Aleksandro Šelepino buvo apdovanotas koviniu Raudonosios vėliavos ordinu, gyveno Rytų Berlyne, vedė vokietę Ingę Pol, bet taip pat buvo nuolat sekamas. Supratęs, kad bus pašalintas, pasitraukė į Vakarų Berlyną, kur amerikiečių okupacinėje zonoje prisipažino nužudęs Stepaną Banderą ir 1957 m. panašiu prietaisu kitą UKO aktyvistą profesorių Levą Rebetą. Žudikas gavo 8 metus, bet, anot rusų saugumo istoriko Boriso Volodarskio, buvo paleistas po 4 metų kalėjimo, pasidarė plastinę operaciją, gavo naują pasą ir išvyko į PAR. Publicistas Dmitrijus Prochorovas knygoje „Kiek kainuoja parduoti Tėvynę“ rašo, kad jis išsiųstas į JAV, nes bendradarbiavo su CŽV...

2005 m. tuometinis KGB pirmininkas Vladimiras Kriučkovas pripažino, kad S. Banderos nužudymas buvo „vienas iš paskutinių prievartos būdu įvykdytų šios tarnybos prievartinių pašalinimų“. Deja. „Kagėbė“ toliau siautėjo visame pasaulyje...

Toks štai šio ukrainiečių nacionalisto gyvenimo kelias. Jo vardas sovietiniais laikais buvo kaip keiksmažodis, reiškiantis kolaboravimą su naciais, fašistais, terorą, žudynes ir t.t. O ir dabar V. Putinas žongliruoja sąvoka „banderininkai“, norėdamas sužadinti rusų neapykantą fašizmui, Maidanui ir ukrainiečių viltims kada nors išsprūsti iš posovietinės orbitos.

Kas bendra tarp abiejų tautų kovų?

Bet trumpam sugrįžkime į anuos laikus, kai S. Banderos ir jo pasekėjų kovą už Vakarų Ukrainos išvadavimą iš visų okupantų tam tikra prasme buvo panaši į lietuvių išsivaduojamąjį rezistencinį judėjimą. Istorikai Ričardas Čekutis ir Darius Žygelis yra nagrinėję šios kovos panašumus ir skirtumus.

Pirmiausiai jie pastebėjo, kad abu mūsų kraštus buvo okupavę ir lenkai, ir vokiečiai, ir Sovietų Sąjunga. Panašūs ir kovos metodai, ir ginklai, ir idėjos, netgi sutampa nepavykę mėginimai nacių okupacijos sąlygomis paskelbti nepriklausomybę. Prisiminkime nacių išvaikytos Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio vadovaujamos Lietuvos laikinosios vyriausybės narių likimą... Tačiau ukrainiečių pasipriešinimo mastai, ypač Karpatų kalnų regione, buvo nepalyginamai didesni. Vienu metu USA kontroliavo net 30 tūkst. kv. km Ukrainos teritorijos, buvo sukūrę savo administraciją, medicinos paslaugų tinklą, teismus.

USA kovotojai kai kuriose vietovėse mėgino išlaikyti net fronto linijas, kaudamiesi su reguliariosios kariuomenės daliniais. Lietuvoje nebuvo tokio masto kautynių, nes nebuvo ir tokių partizanų pajėgų. Juk Lietuvoje tuo metu buvo kiek mažiau negu 3 milijonai gyventojų, Ukrainoje – apie 40 milijonų, iš kurių daugiau kaip 10 milijonų gyveno vakarinėse Ukrainos srityse, rašė istorikai.

Istorikas dr. Arvydas Anušauskas, tyrinėjęs NKVD kariuomenės archyvus Maskvoje, atkreipė dėmesį į statistiką. Štai 1946 m., kai Lietuvoje pasipriešinimą slopino dešimt vidaus kariuomenės pulkų, o Ukrainoje – septyniolika, lietuvių rezistentai įvykdė 1840 antpuolių. Vakarų Ukrainoje tuo pačiu metu įvykdyta 1619 antpuolių, t. y. apie 200 antpuolių mažiau, nors palyginti pačių partizanų skaičius ten buvo didesnis. Galima pastebėti ir dar vieną bendrą tendenciją: visos sovietų valdžios įstaigos buvo užpultos 1946 m. sausio–vasario mėn., kai buvo mėginama organizuoti falsifikuotus rinkimus. MGB duomenimis, tais metais lietuvių laisvės kovotojų žuvo 1584, o ukrainiečių – 6526. Panašus santykis buvo ir 1947–1948 m.

Ar galima manyti, kad lietuvių ir ukrainiečių kovos tuomet buvo koordinuojamos? Vargu. Bet ukrainiečių istorikai Lvove pasakojo apie 1948 m. surengtą maždaug 10 ukrainiečių partizanų reidą į Lietuvą per Baltarusijos teritoriją. Ukrainiečių laisvės kovotojai kartu su savimi nešėsi įvairių dokumentų, taip pat atsišaukimų į Lietuvos, Latvijos bei Estijos laisvės kovotojus. Atsišaukimuose buvo kalbama apie būtinybę kartu kovoti su bendru priešu, suvienyti pajėgas, sukurti bendrą frontą ir t. t.

Bet ukrainiečių būrys pateko į čekistų pasalą netoli Baranovičių, Baltarusijos miškuose, ir buvo išblaškytas. Keli vyrai žuvo, o likusieji grįžo į Ukrainą tęsti kovų. Bet ukrainiečiai neatlyžo. R. Čekutis ir D. Žygelis rašo, kad, pavyzdžiui, 1947 m. daugiau kaip 30 ukrainiečių partizanų per Lenkiją ir Čekoslovakiją prasiveržė į amerikiečių okupacijos zoną su visa ginkluote, su dokumentais, įrodančiais sovietų daromus nusikaltimus okupuotose teritorijose.

Tai mūsų „kalės vaikas“...

Bet kuo čia dėtas S. Bandera? Ar iš tikrųjų jis kolaboravo su naciais, už ką jo taip neapkenčia V. Putinas? Sunku tuo patikėti, rašo istorikai. Suorganizavęs ginkluotą pasipriešinimą, jis pats pakliuvo į nacių koncentracijos stovyklą ir vos išvengė mirties. Ukrainiečiai sako, kad S. Banderos flirtas su naciais buvo trumpas, o tikslas buvo šventas – šalies nepriklausomybė. Deja, kaip ir lietuvių kovotojams, šventiems siekiams buvo lemta išsipildyti tik po karo praslinkus beveik pusšimčiui metų...

Viktoras Juščenka Stepanui Banderai suteikė Ukrainos didvyrio vardą. Viktoras Janukovičius jį panaikino. Rusija iki šiol nesusitaikė su Ukrainos praradimu ir nugriebė bent Krymo kąsnelį, kuris kada nors užstrigs plačioje Kremliaus gerklėje. Ukrainos laisvės kovotojai nesikrato kai kam nepatinkančio „banderininkų“ vardo. Jie kartoja seną posakį: jis buvo „kalės vaikas“, bet tai mūsų, ukrainiečių, kalės vaikas...Ties šio nevienareikšmiškai vertinamo Ukrainos kovotojų lyderio atminimu kol kas kryžiuojasi Rytų ir Vakarų slavų ietys.